Gražų lietuvišką žodį „vadyba“ sukūręs vienas šios mokslo srities klasikų Vytautas Andrius Graičiūnas (1898–1952) pripažintas pasaulyje, o Lietuvoje, deja, iki šiol mažai žinomas. Ryškiau čia spindėjo jo vienintelė gyvenimo meilė – Unė Babickaitė (1897–1961). Su tarptautinės sėkmės sulaukusia prieškario teatro, kino aktore bei režisiere jį siejo artimas giminystės ryšys – vyras ir žmona buvo pusbrolis ir pusseserė.
Abi šias asmenybes jungė ir meilė Lietuvai, nenoras jos apleisti sunkiausiu istoriniu momentu ir dėl tokio sprendimo susiklostęs tragiškas likimas, kai gyvenimus nušlavė stalinistinių represijų buldozeris. Todėl Vakarų vadybos specialistai, taikantys Graičiūno sukurtą efektyvios vadybos formulę ar cituojantys jo darbą „Organizacijos vidiniai ryšiai“, ilgai net nežinojo, kas tas Graičiūnas – gal prancūzas, nes Prancūzijoje studijavo, dirbo ir parašė garsųjį veikalą, gal amerikietis, nes Jungtinėse Valstijose gimė ir mokėsi.
Ištrintas iš istorijos
Vadyba, kaip socialinių organizacijų valdymas, atsirado Amerikoje: 1886-aisiais pirmą kartą inžinierių statybininkų draugija pradėjo viešai aptarinėti procesų valdymo problemas. Sovietų Sąjungoje vadyba buvo paskelbta melagingu mokslu. Menedžmento, arba vadybos, mokslo Lietuvoje ir visame pasaulyje vienas iš pradininkų Vytautas Graičiūnas tragiškai žuvo ištremtas į Sibirą. Taip bolševizmas bendrame istorijos kape palaidojo ne tik šią asmenybę, bet ir patį mokslą.
Nors Vytauto Andriaus Graičiūno vardas 2006-aisiais suteiktas Tarptautinei aukštajai vadybos mokyklai, veikiančiai Kaune ir Vilniuje, pats mokslininkas ir jo darbai labiau žinomi bei cituojami Vakaruose nei Lietuvoje – juodoji istorijos dėmė uždengė šį vardą.
Tenka apgailestauti, kad pasaulinio garso vadybos teoretikas, dėstytojas ir konsultantas nemėgo rašyti: jis ne tik nepublikavo savo mokslinių darbų, bet ir nerašė jokių dienoraščių, neturėjo net paprasčiausių užrašų, kuriuose būtų fiksavęs gyvenimo ir istorijos faktus. Išlikęs tik pluoštelis jo rašytų laiškų žmonai ir 1991-aisiais sekėjų surinkti jo studentų atsiminimai. Tad Graičiūno biografija – tik šykščios nuobiros. Jas surinko, susistemino ir į knygą „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire...“ sudėjo inžinierius, socialinių mokslų daktaras, istorikas, rašytojas, kraštotyrininkas Jonas Rudokas.
„Pirmą kartą apie Vytautą Andrių Graičiūną išgirdau 1972-aisiais studijuodamas Maskvoje, Inžinerinio ekonominio instituto Gamybos organizatorių fakultete, – prisimena Jonas Rudokas. – Dėstytojas, pasakodamas apie valdymo struktūrų sudarymą pabrėžė, kad jų apimtį nustatė ir matematiškai pagrindė Graičiūnas – „litovec“ (lietuvis – aut. past.). Daugiau apie jį nieko negalėjo pasakyti. Man tai buvo maloni staigmena. Grįžęs namo ėmiau ieškoti Graičiūno pėdsakų. Informacijos radau nedaug, bet pagrindiniai gyvenimo faktai ir nuopelnai paaiškėjo. Apie šią asmenybę norėjau paskelbti spaudoje, tačiau mokslininkas buvo stalinizmo auka, tuo metu dar nereabilituota, todėl redaktoriai bijojo ką nors spausdinti.“
Kaip atsirado Jono Rudoko žinutė apie Graičiūną – pirmoji sovietmečiu, – tikras detektyvas. Žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redaktorius Juozapas Baldauskas 1979-aisiais sugalvojo gudrybę: nedidelę informaciją apie mokslininką paskelbti kaip atsakymą į skaitytojo laišką.
Prieštarų įsikūnijimas
Vytautas Graičiūnas buvo meniškos sielos inžinierius ir matematikas, iš prigimties apdovanotas grožio pojūčiu ir jausmingumu. Blaivaus šalto proto, bet karšto, net ūmaus charakterio – pats prisipažino esąs „per daug emocionalus“. Nors pabrėždavo, kad pagrindinės vadybos konsultanto savybės turėtų būti taktas, mokėjimas įtikinėti ir diplomatija, pats diplomatiškumu anaiptol negarsėjo.
Mąslus analitikas, kas, rodos, reikalauja ramybės, Graičiūnas negalėjo ilgai nusėdėti vietoje: tai būtų buvęs dėstytojavimas ar darbas daugybėje įmonių Amerikoje, Vakarų Europos šalyse ir nepriklausomoje bei sovietinėje Lietuvoje. „Tavo kraujyje turbūt yra čigoniškos priemaišos, kad tu taip mėgsti bastytis“, – viename laiškų konstatavo Unė.
Šis mokslininkas publikavo vieną vienintelį trumpą, vos devynių puslapių, straipsnį. Tai garsioji į visus vadybos istorijos vadovėlius įtraukta publikacija „Organizacijos vidiniai ryšiai“, paskelbta 1933 metais. Jis buvo mokslininkas iš pašaukimo, bet neapgynė jokio mokslinio laipsnio. Vytautas Graičiūnas mieliau generavo idėjas, o ne jas įgyvendino. Jis buvo racionalizatorius, daugelyje sričių pralenkęs laiką.
Nors pasižymėjo matematiko protu ir mokslininko prigimtimi, kaip liudijo jį pažinoję, Vytautas Graičiūnas domėjosi astrologija, egiptiečių orakulais, budizmu, joga, senovės kinų gydymo metodais, o iš žmogaus rašysenos, kalbos, eisenos, judesių, delno mėgdavo nusakyti jo charakterį.
Šaknys – Lietuvoje
Vytautas Graičiūnas – lietuvių politinio emigranto šeimos atžala. Jo seneliai turėjo 13 vaikų, tarp jų ir Agotą – Unės mamą. Septintas sūnus Andrius (1870–1952) – Vytauto tėvas – buvo knygnešys, dar 1889-aisiais priverstas emigruoti į JAV. Apsigyveno Čikagoje, studijavo mediciną, vedė Uršulę Varankaitę, o 1898 metų rugpjūčio 17 dieną jiems gimė sūnus Vytautas. 1901-ieji Graičiūnų šeimai buvo lemtingi: tėvas baigė medicinos mokslus, jiems gimė antras sūnus Algirdas ir tais pačiais metais mirė mama... Abu sūnus, kuriems suteikė po antrą – Andriaus – vardą, tėvas augino vienas, pasisamdęs juodaodę auklę. Tėvas tapo garsiu gydytoju, įvairiausių visuomeninių veiklų aktyvistu, rašė knygas, straipsnius, redagavo žurnalus, rūpinosi JAV lietuvių kultūra, sveikata.
Vytautas lankė muzikos ir baleto mokyklas, apie tai vėliau laiške rašė žmonai: „Atmink, kad tavo Vitas vaikas žavėjo pijanu ir visuomet paskutinėj garbingoj vietoj grajino jaunystės koncertuos, atmink, kad tavo Vitas baletą šoko (...) ir tris metus nesilavinęs staiga šoko „Auditorijum“ scenoje ir po tam Operoj po 40 dolerių į savaitę, stebinant kitus kolegas ir mokytojus, kad be klaidos per kelias trumpas repeticijas atlikau bene penkis atskirus baleto šokius su karščiu ir gabumu prigimtu.“
Telieka svarstyti, kodėl meniškos prigimties šešiolikmetis pasirinko studijas Čikagos universiteto Administracijos ir komercijos fakultete. Gal tai buvo blaivus apsisprendimas įgyti padorią ir pelningą profesiją, menus paliekant turtingesnei ateičiai. Beje, brolis Algirdas, studijavęs agronomiją, vėliau atsidavė vien dailei. Iš pradžių Vytautas mokslams užsidirbdavo kaip paprastas darbininkas – tekintojas, paskui pakilo iki ekonomisto.
Europoje prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vytautas tarnavo JAV kariuomenėje, susižavėjęs dar nauju technikos stebuklu – aeroplanais, įstojo į karo aviaciją, dalyvavo mūšiuose Vakarų fronte. Aviacija – technikos ir romantikos lydinys – atskleidžia jo charakterį: drąsus, aštrių pojūčių ieškotojas, rizikuoti nebijantis jaunuolis.
Po karo išėjęs į atsargą Vytautas liko Prancūzijoje, metus studijavo Grenoblio universitete. 1920-aisiais grįžęs namo jaunas kariškis susipažino su tėvo remiama ir jo namuose apsigyvenusia gražuole pussesere – iš Lietuvos atvykusia aktore ir režisore Une Babickaite. Šis susitikimas abiem tapo lemtingas.
„Undinėle! Unička mano!“
Taip ilgesinguose laiškuose į savo pusseserę netrukus kreipsis Vytautas. Dar prieš jų pažintį Unės, išties – Uršulės, gyvenimas Lietuvoje nebuvo lengvas: mirus tėčiui, šeima skurdo. Uršulei iš Amerikos atėjo laiškas, jame mamos brolis (Vytauto tėvas – aut. past.) daktaras Andrius Graičiūnas rašė: „Tu, Uršulyt, dabar esi mano brangi dukrelė. Siųsiu Tau pinigų, kiek tik Tau reiks, o Tu mokykis, prasimušk savo kaktoj langą į šviesą.“ Mergaitė mokslus pradėjo Kupiškyje, vėliau tęsė privačioje Panevėžio progimnazijoje. Jau pradinėje mokykloje išryškėjo jos sceninis talentas.
1913-aisiais mama Uršulę išsiuntė į Sankt Peterburgą. Būtent čia ją įsimylėjęs jaunas poetas Balys Sruoga pakrikštijo Une. Mergina mokytojavo, daug vaidino, Sruogos įkalbėta 1915-aisiais įstojo į Imperatoriškosios konservatorijos vokalo klasę ir garsius tuo metu Vilhelmo Pollako muzikos, dramos ir operos kursus. Ir visą laiką vaidino.
Po karo, 1918-aisiais, Kauno teatro publikai Unė drąsiai prisistatė režisore ir buvo pakviesta vadovauti „Dainos bei scenos draugijos“ vaidybos grupei. Lietuva pirmą kartą susidūrė su moterimi režisiere, tad vyriškajai teatralų pusei tai sukėlė didžiulį nepasitenkinimą, kai kas net rašė skundus. Tačiau jaunosios režisierės iš pareigų neatleido – jos kurti spektakliai buvo anšlaginiai.
Pjudymai nesiliovė, ir po metų Unė su pirmąja nepriklausomos Lietuvos misija išvyko į Ameriką. Kad ir kaip mylėjo šeimą ir Lietuvą, gimtinėn 23-ejų artistė režisorė pasiryžo grįžti tik „kuomet būsiu turtinga labai ir garbinga, kitaip visai negrįšiu“. Šį pažadą aktorė ištesėjo.
Amerikoje Unė išvystė aktyvią kultūrinę ir teatrinę veiklą: lietuvių kolonijose organizavo dramos kursus, statė spektaklius, pati vaidino, dainavo koncertuose, deklamavo eiles. Ypatingi ryšiai Unę susiejo su jos dramos kursų dalyviu pusbroliu Vytautu – šis ją be proto įsimylėjo. Sunku atsakyti į klausimą, kodėl tokie artimi giminės – pirmos eilės pusbrolis ir pusseserė – peržengė tabu ir net nutarė savo meilę įteisinti oficialiai.
Santuokai niekas nepritarė
Knygos apie Graičiūną autoriaus Jono Rudoko nuomone, ankstyva motinos netektis, tėvo pasinėrimas į visuomeninę veiklą, šalti santykiai su broliu galėjo paskatinti jį prisirišti prie mielos, linksmos, meniškos sielos gražuolės pusseserės. Jaunos, ypatingu magnetizmu pasižymėjusios moters, dėl kurios galvą buvo pametęs ne vienas garsus Lietuvos, Amerikos ir Vakarų Europos vyras.
Tas jausmas buvo abipusis. Bet galbūt Vytautą ir Unę labiau siejo dvasinis ryšys, o ne kūniškas? Dienoraštyje ji išliejo: „Tai nebuvo ištekėjimas, Tai buvo susivienijimas dviejų baisiai ištroškusių grožio, tobulo grožio šioj grubioj žemėj, – sielų! Unija dviejų našlaičių baisiai nuskriaustų gyvenimo ir baisiai kovojančių su juo.“
Gražuolės Uršulės mama ir teta buvo labai religingos ir mergaitę auklėjo itin griežtai bei dorovingai. „Tik žinojau, kad nekaltybės praradimas yra mirtinai šlykštus dalykas. Moraliai, estetiniai, religiniai. (...) Dabar aš kaip užgesęs židinys ar užšalusi jūra, ar užgesęs vulkanas“, – patikės ji dienoraščiui. Matyt prisidėjo ir tai, kad mokytojaujant Petrograde prie jos seksualiai priekabiavo kapelionas. Jai buvo atgrasus vyrų geidulingumas.
Vytautas, galima sakyti, buvo apakęs iš meilės ir jau netrukus po pirmo susitikimo laiškuose Unę vadino „mano žmoniute“. Nuo mylimosios jį nuolat skyrė dideli atstumai – dvejus metus jis meilę palaikė laiškais. Nors iki santuokos viešai abu stengėsi nerodyti jausmų: „Žinau, kad mes viens kito negerbsim, jei nebūsim teisingi prieš svietą, kaip lig šiol stengiamės būt...“
Žinoma, šiems ryšiams ir juo labiau santuokai niekas nepritarė. „Skaičiau Petro (Unės brolio – aut. past.) laišką, kuriame pasakyta, kad visas Kaunas kalba, kad Tu su Vytautu apsivedėt. Meldžiu pasiskaityk knygas apie „Eugenic“, tada žinosta, kų darote“, – Vytauto tėvas Andrius Graičiūnas griežtame laiške Unei tiesiogiai nurodė eugenikos mokslą, siejamą su genetika, ir kaip medikas patarė dėl artimos giminystės nesusilaukti atžalų.
Ir Unė ilgai dvejojo, kovojo su savimi – tai nušviečia sakinys motinos laiške: „Linksma atliko man ant širdies, kad tu, dukryt, nežadi apsivesti su tais amerikonim ir linkėju būti doroj visų amžių savo (...), nekaltybėj...“
Smarkaus būdo Vytautas, matyt, elgėsi ryžtingai. Vėliau, pokariu, savo studentams jis pasakos mažai įtikinamą istoriją, kaip privertė būsimą žmoną apsispręsti: neva po vaidinimo užėjęs į jos grimo kambarį, išsitraukęs pištolietų ir taręs: „Tekėsi už manęs ar ne? Jei ne, nušaunu vietoj ir nusišaunu pats.“ Ir ji sutikusi. Kaip ten buvo išties, nežinia, bet 1924-ųjų liepos 3-iąją jie susituokė Niujorke – Vytautas Unei ant piršto užmovė savo motinos vestuvinį žiedą. Jaunamartė ištesėjo motinai duotą pažadą negimdyti vaikų.
Po santuokos jaunos šeimos gyvenimo būdas nepasikeitė – abu dirbo skirtinguose miestuose: Unė, pasirinkusi trumpą sceninį vardą Uné Baye, vaidino ne tik JAV lietuvių scenose, bet ir profesionaliuosiuose Vašingtono, Niujorko, Čikagos teatruose. Užkariavo ir kino aikštelę: nusifilmavo nebyliosiose juostose „Tyli naktis“, „Moters meilė“, „Lapių medžioklė“.
Vytautas baigė studijas garsiajame Čikagos Armoro technologijos institute, įgijo mašinų gamybos technologijos bakalauro laipsnį. Žinių, jo manymu, buvo per mažai, tad savarankiškai gilinosi į naujausias technikos sritis – radiotechniką ir elektrotechniką. Po studijų dirbo vadybos patarėju garsiojoje „Arthur Andersen“ konsultacinėje įmonėje, kurios padalinys atgavus nepriklausomybę veikė ir Lietuvoje, įvairiose Milvokio, Niujorko firmose.
Aviacija nepaleido
Pasibaigus karui į atsargą išėjęs Vytautas nemetė lakiojimų – kaip tuomet jis vadino: JAV karinė valdžia atsargos aviacijos karininkus kas vasarą kviesdavo į skraidymus. Jis mielai dalyvaudavo, nors pagal tvarką už tai turėdavo susimokėti pats, o tai labai patuštindavo ir taip ploną piniginę.
Unei jis rašė laiškus, anaiptol ne raminančius, juose pasakojo, kaip pasilakiodamas atliko ir aukštojo pilotažo figūras, kaip kartą skrisdamas pateko į audrą. Ir vėliau, jau dirbdamas Europoje, Vytautas neatsisakė aviacijos: skraidė tais laikais dar nepatikima susisiekimo priemone – reisiniais lėktuvais, o kartą rašė žmonai: „Štai aeroplanu atlėkiau iš Ciuricho į Ženevą. Pilotas davė man visą kelią vairuoti sunkų aeroplaną ant šešių pasažierių. Iš džiaugsmo man net širdis iš gerklės iššoko.“
Lietuva tarsi šiurkšti motina
Vytauto meilę Lietuvai puoselėjo tėvas, buvęs priverstas ne savo noru palikti gimtinę. Ypač šį jausmą pakurstė Unė, tad jis nuolat mąstė, kaip realiai galėtų savo žinias pritaikyti ką tik atgimusiame tėvų krašte: „Mane daugiau traukia Lietuva, negu bile kitur. Jaučiu, kad Lietuva man bus šiurkšti motina...“ Gimtajame mieste įsidarbinęs Grifenhageno konsultacinėje firmoje ir užsiėmęs Čikagos atliekų tvarkymo reikalais, tikėjosi šias žinias pritaikyti ir tvarkant Kauno kanalizaciją bei šiukšles. Kai po kelerių metų Vokietijoje sėkmingai pertvarkė stambaus fabriko gamybos procesą, žmonai rašė: „...aš grįšiu kaip pilnai kvalifikuotas inžinierius patarėjas visose Lietuvos pramonės srityse – kaip metalo, taip medžio ir tekstilės.“
Pagaliau išsipildė didžioji Vytauto svajonė dirbti Lietuvos labui: 1926-aisiais su žmona jis apsigyveno Kaune. Vytautą paskyrė fabriko „Metalas“ techniniu vedėju. Novatoriškų idėjų nestokojantis inžinierius pasiūlė šio fabriko bazėje įkurti JAV koncerno „Ford Motors“ automobilių įmonę, galinčią produkcija aprūpinti Europos rinkas. Šis planas buvo pagrįstas ne tik plačiais jaunojo idealisto užmojais, bet ir pažintimi su Henry Fordo sūnumi Edseliu Fordu.
Tačiau kad ir koks pažangus atrodė fabriko savininkas Jonas Vailokaitis, šį drąsų pasiūlymą atmetė. Jonas Rudokas svarsto, jog dėl Graičiūno temperamento ir kantrybės stokos konfliktas su Vailokaičiu tapo toks aštrus, kad pagyvenęs vos metus svajonių šalyje Vytautas iš Lietuvos išvyko į Vokietiją.
Tarptautinis konsultantas
Savo žinias ir nemažą patirtį Graičiūnas pritaikė didžiuliame Arlen Badeno medvilnės verpimo fabrike „Baumwoll-Spinn & Weberei Arlen“. Jis, technikos direktorius, labai greitai įsigilino į šios pramonės šakos technologijos specifiką ir racionalizavo visą gamybos procesą. Pajutęs, kad trūksta ekonomikos, finansų ir buhalterinės apskaitos žinių, šias spragas skubiai savarankiškai užpildė.
Taip Vytautas ėmėsi sėkmingos vadybos konsultanto veiklos Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Olandijoje, išanalizavęs odos, siuvimo pramonės, šokolado gamybos darbą, reorganizavo šių įmonių gamybą. Vytautas buvo apdovanotas plačiu akiračiu, nusimanė apie daugelį ūkio, kultūros sričių, sugebėjo objektyviai analizuoti organizacijų būklę, vadybos bei ekonomikos klausimais konsultavo ne tik pramonės įmones, bet ir teatrus, kino studijas, bibliotekas. Paryžiuje įsteigė naujos vadybos srities firmą, kurios specializacija buvo tobulinti universalinių parduotuvių valdymą.
Kadangi teko gilintis į kiekvienos šalies ūkio specifiką, ekonominę geografiją, netgi techninės dokumentacijos ypatumus, išmokdavo ir tos šalies kalbą. Be gimtųjų lietuvių ir anglų kalbų, mokėjo prancūziškai, vokiškai, olandiškai, net rusiškai. Jis siurbė plačias enciklopedines žinias, nekreipdamas dėmesio į poilsį, – tai buvo jo gyvenimo būdas, laiškuose pabrėždavo, kad dirba be šventinių dienų, net sekmadieniais, nuo ryto iki nakties, be pietų.
Vadyba kaip menas
Vadybą Graičiūnas vadino organizavimo menu ir mokslu. Tuo periodu pasaulyje kaip tik formavosi menedžmento, kaip mokslo, pagrindai. Jau spėjęs sukaupti didelę praktinio vadybos darbo patirtį Graičiūnas įsitraukė į šį procesą, palaikė glaudžius ryšius su šios srities garsiausiais menedžmento specialistais, tarp jų – anglu Lyndallu F. Urwicku (1891–1983). Bendradarbiaudamas su juo ir parengė vienintelį savo teorinį darbą „Organizacijos vidiniai ryšiai“, 1933-iaisiais jis buvo išspausdintas Ženevoje įkurto Tarptautinio vadybos instituto leidinyje prancūzų, anglų ir vokiečių kalbomis.
Šiame straipsnyje, remdamasis matematika, jis išvedė valdymo apimties teoriją ir formulę, kuri ligi šiol vadinama Graičiūno pavarde. Jos esmė: joks vadovas neturėtų stengtis tiesiogiai vadovauti daugiau kaip penkiems (daugiausia šešiems) pavaldiniams, kurių darbas tarpusavyje susijęs. Ši teorija tapo labai populiari, nes turėjo didžiulę praktinę vertę, tačiau tiek pati publikacija, tiek principas buvo daug kartų užsipulti, ne visuomet būdavo teisingai suprantami.
„Tas bohemiškas gyvenimas mane vilioja...“
Kaip konsultantui Graičiūnui ne kartą teko susidurti su užsakovų ambicijomis: „Negi mes patys tokie mulkiai, kad turime prašyti svetimo firmai žmogaus patarimo? Ir dar konfidencialiais klausimais!“ Todėl, nors buvo daug pasiekęs, nuolat dvejojo dėl savo pašaukimo – ar gerai padarė pasirinkęs inžinieriaus, vadybos konsultanto darbą, nors labiau norėjo studijuoti literatūrą ir dailę, o inžineriją rinkosi tik tam, kad aprūpintų būsimą šeimą.
Kartais laiškuose žmonai emocingai pratrūkdavo, kad nori mesti šį „purviną“ darbą ir jos padedamas nuo pradžių mokytis scenos meno: „Mesčia Pramonės Enžinerystę ir stočia šiokan tokian filmų darban. Tas bohemiškas gyvenimas mane vilioja...“ Nors dažniau gyveno atskirai, laiškai atspindi, kad sutuoktiniai labai rūpinosi vienas kitu, Vytautas svarstė net sujungti jųdviejų karjeras – ketino steigti „filmų kompaniją Lietuvoj“.
Didžiąją gyvenimo dalį ir Vytautas, ir Unė gyveno kukliai, netgi skurdo. Tačiau tarptautinio konsultanto darbas sukūrė gerą materialinį pagrindą: Šveicarijoje šeima įsigijo vilą, Paryžiuje įsirengė prabangų namą, jam paveikslus, sidabro indus Unė pirko Londone. Sutuoktiniai pastebėjo, kad daug kas iš aplinkinių pradėjo kopijuoti jų skoningus namus ir gyvenimo būdą: „Tie žmonės visai nesuprato grožio anksčiau. Gyveno pigiausiu būdu ir krovė pinigus bankon. Dabar perka knygas, rėdosi gražiai, eina teatruos, perka paveikslus, divonus, sidabrą. Ir pasaulis jiems kitaip atrodo.“
Unė statė spektaklius, vaidino, steigė teatro trupes Paryžiuje ir Londone, o vyras investuodavo milžiniškas sumas į jos statomas pjeses. Taip Vytautas jausdavo pasitenkinimą, kad prisideda prie aukštojo žmonos meno, dalyvauja „toje bohemoje“. Šeima bendravo su Vakarų Europos meno ir mokslo elitu, Unė rinko eksponatus būsimam Lietuvos teatro muziejui.
Atgal į Lietuvą
Šeimai galutinai pasiryžus grįžti į Lietuvą 1935-aisiais, Vytautas apsigyveno Kaune. Kol kas vienas – Unė tvarkė kraustymosi reikalus: pardavė būstus Paryžiuje ir Šveicarijoje.
Ko gero, didysis konfliktas su Vailokaičiu nutraukė Graičiūno ryšius ir su kitais Lietuvos pramoninkais bei verslininkais. Tad jis įsidarbino civiliniu Krašto apsaugos ministerijos įstaigų patarėju. Dirbo ir karo aviacijoje, artimai bendravo su jos vadu generolu Antanu Gustaičiu. Tai, anot Jono Rudoko, leidžia daryti prielaidą, kad neatsispyrė pagundai ir toliau lakioti.
Deja, išsvajotoje tėvų gimtinėje Vytautas jautėsi lyg liūtas narve – nebuvo kur pasireikšti: ekonomikoje dominavo užsienio kapitalas, pramonė buvo dar menkai išsivysčiusi, dėl žinių, išsilavinimo stokos daug kas nesuprato vadybos reikšmės. Lietuvoje Graičiūnas vadybos konsultavimu pralenkė laiką pusšimčiu metų – tokios verslo įmonės įregistruotos tik žlugus socializmo sistemai. Slėgė jį ir nekultūringa aplinka. Matyt, ir jo paties charakteris pakišdavo koją.
Septyniolika metų klajojusi po pasaulį, dažniausiai atskirai nuo vyro, 1936-aisiais į Lietuvą grįžo ir Unė. Šeima įsikūrė Vaižganto gatvėje Ąžuolyne, prie Vytauto parko, netoli Sporto halės. Unei įsilieti į Kauno teatrinį gyvenimą nepavyko: kliudė ne tik pašlijusi sveikata, bet ir intrigos teatro užkulisiuose – jai beliko vadovauti mėgėjiškam Šaulių sąjungos teatrui.
1938-aisiais kartu su mokslo ir politikos elito grupe Graičiūnas įkūrė Mokslinės vadybos draugiją, tai laikoma Lietuvos vadybos atsiradimo metais. Šios draugijos susirinkimuose virdavo karštos diskusijos, neretai jie vykdavo erdvioje Graičiūnų svetainėje, kurios viena siena buvo ištisai užstatyta knygų lentynomis.
Vytautas nuolat jaudinosi dėl nedarbo grėsmės, santykių su viršininkais, užsakovais, nesėkmių darbe. Bet visuomet atrodydavo pasitempęs, skoningai ir elegantiškai apsirengęs. Jis buvo optimistas, nemėgo paniurusių, verkšlenančių žmonių, todėl nervingumą slėpdavo šypsniu. Laikėsi nuostatos, kad su besišypsančiu žmogumi lengviau bendrauti, užmegzti kontaktą. Anot vieno Kauno laikų amžininko, „jis iš karto padarė pozityvų įspūdį: amerikiečio tvirta savijauta, paperkąs natūralumas, susivaržymo stoka“.
Prieš pat Sovietų Rusijai okupuojant Lietuvą, Vytautas dirbo ką tik įsteigtoje „Lietuvos filmų bendrovėje“, buvo Valstybės teatro Vilniuje tvarkytojas. 1940-aisiais Mokslinės vadybos draugiją sovietai uždraudė. Tačiau, nepaisant amerikietiškos kilmės, JAV pilietybės ir paso, Graičiūno kompetencija įvertinta: jis paskirtas Vietinės pramonės liaudies komisariato Techninio skyriaus viršininku. Tai galėjo lemti ir faktas, jog mokslininkas mokėjo rusų kalbą.
Nacių okupacijos metais Graičiūnas dirbo patarėju Verslų ūkio generalinėje direkcijos valdyboje. 1944 metų birželio 26–30 dieną Kulautuvoje surengė bene pirmąsias pasaulyje teorines ir praktines paskaitas gamtoje, kurių metu buvo ilsimasi, klausytojai neformaliai bendravo. Vokiečių okupacijos metais, kaip prisiminė amžininkas, Graičiūnas buvo labai naudingas verslų vadybos tarnautojas, savo organizacinėmis schemomis ir etatų funkcijų paaiškinimais padėjęs nuo vokiečių apginti Lietuvos valstybinio aparato likučius. Artėjant frontui ir sovietams, skirtingai nei daugelis inteligentų, kurie traukėsi į Vakarus, Vytautas ir Unė Graičiūnai liko Lietuvoje. Nugalėjo nuostata, kad nedora palikti tėvynę nelaimėje.
Tamsta dėstytojas
Iškart po karo Vytautas buvo paskirtas Liaudies Komisarų Tarybos Pramonės skyriaus vedėju, „Lietstatprojekto“ Tyrimų skyriaus viršininku. Po metų jam leista dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Statybos fakultete bei Kauno politechnikume statybų vadybą.
Graičiūnas ir ten išsiskyrė nepaprastai patraukliu dėstymu, novatorišku metodu – dalykinius žaidimus naudojo 20 metų anksčiau, nei jie buvo pradėti taikyti kitose SSRS aukštosiose mokyklose. Iš studentų reikalaudavo to, ką darydavo ir pats, – erdvinių maketų, ne tik architektūrinių, bet ir įrangos, žmonių išdėstymo, kuriuos stumdant buvo galima rasti racionaliausią problemos sprendimą. Beje, tuo principu pasinaudota 1962-aisiais statant Jonavos azotinių trąšų gamyklą, dabar – AB „Achema“.
Jis neturėdavo konspektų, nieko nediktuodavo, bet dažnai naudodavo užsienietiškas mokslo knygas ar žurnalus – tekstus iškart versdavo į lietuvių kalbą. Paskaitos atrodydavo lyg maži spektakliai: Graičiūnas gestikuliuodavo, rodydavo grimasas, kaitaliodavo intonacijas ir nuolat lakstydavo po auditoriją. Šitaip dėstytojas stengdavosi, kad studentai geriau suprastų dėstomo dalyko esmę.
Dauguma jo mokinių užėmė aukštus postus ekonomikos, pramonės, statybos srityse, net ir socialistinės planinės ekonomikos sąlygomis įgyvendino kai kurias jo idėjas. Savo atsiminimuose jie pripažino, jog „graičiūnizmo“ – menedžmento mokslo – panaudojimas jiems padėjo pasiekti tokių aukštumų. Teigiama, kad būtent dėl jo vadybos mokslų iš Sovietų Sąjungos atsiųsti rusai Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje ir Estijoje, neužėmė vadovaujamų postų įmonėse.
Pokario viltys ir tragedijos
Tikras stebuklas, kad per visas okupacijas Vytautui Andriui Graičiūnui pavyko išlaikyti JAV pilietybę ir pasą. 1947-aisiais atvykęs į Maskvą su ekskursija, apsilankė JAV ambasadoje, o po metų, kai antrąkart joje apsilankė, buvo pratęstas jo paso galiojimas.
Siaučiant stalinistiniam terorui Graičiūnas puikiai suprato savo padėtį ir elgėsi itin atsargiai: nebendravo su mažai pažįstamais, Politechnikume per pertraukas neidavo į dėstytojų kambarį, namuose neturėjo radijo aparato, kad nebūtų apkaltintas slapta klausantis Amerikos balso.
Deja, tai jo neišgelbėjo. 1948-aisiais kilus kovos su kosmopolitizmu kampanijai buvo atleistas iš VDU su dideliu triukšmu: viešame susirinkime pasmerktas „amerikonas, kuris mums nereikalingas, nereikalingos ir jo žinios“. Draugų patartas Graičiūnas atsisakė JAV pilietybės, priėmė SSRS. Todėl galėjo imtis konsultavimo – Kauno fabrikuose „Kotonas“ ir „Silva“ tobulino gamybos organizavimą.
1951-ųjų balandžio 19-osios naktį į Graičiūnų butą įsiveržę saugumiečiai pradėjo kratą, ji truko pusantros paros. Šios medžioklės trofėjai gana kuklūs: krūva tarpukario lietuviškų, vokiškų žurnalų, didelė užsienietiškų knygų biblioteka, bet jokios radijo aparatūros, ginklų neaptikta. Pagrindiniu antisovietinės veiklos įrodymu tapo rastos Lietuvos trispalvė ir JAV vėliava. Kaltinime nurodyta, jog Graičiūnas vėliavas saugojo tam, kad su jomis sutiktų į Kauną įžengiančią amerikiečių kariuomenę. Prisidėjo ir jo amerikietiška kilmė, ir jo lankymaisi JAV ambasadoje.
Maskvos Lefortovo kalėjime, apkaltintas šnipinėjimu JAV naudai ir antisovietine propaganda, Vytautas Graičiūnas buvo nuteistas 10 metų kalėti lageriuose. Unė Babickaitė-Graičiūnienė be paliovos ieškojo teisybės, kėlė triukšmą, kad paleistų vyrą, tad ir ją birželio 19-ąją suėmė, taip pat išsiuntė į Lefortovą. Unę nuteisė penkeriems metams lagerių.
Vytauto teismas įvyko 1951 metų spalio 16 dieną. Graičiūnas buvo visiškai palaužtas pagal jo auklėjimą nesuvokiamo teismo proceso. Vienas politinis kalinys sutiko jį paskutinėmis gyvenimo dienomis: „Kameroje tvyrojo žmonių prakaito, šlapimo, išmatų (...) kvapas. Kampe stovinti gamtos reikalams atlikti medinė paraškė buvo perpildyta. (...) Tokioje baisioje aplinkoje išvydau ant narų sėdintį nešvariu, suglamžytu mėlynu, kadaise buvusiu geros medžiagos kostiumu apsivilkusį su barzdele ir įkritusiais skruostais žmogelį. Susipažinome. Tai buvo Kauno ir Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Graičiūnas. (...) Supratau, kad šis kultūringas, išsimokslinęs žmogus kritęs į gilią depresiją, ir jau nieko nebesitiki. (...) Jis pasakojo net nežinąs, už ką jį nuteisė 10 metų ir dabar veža į tarybinius spec. lagerius. Padrikai pasakojo apie savo darbą, gyvenimą užsienyje ir sakė: „Išlikti gyvam nėra šansų, o galėjau žmonėms duoti dar daug gero...“
Paslaptinga žūtis
Nepraėjus nė trims mėnesiams nuo teismo, 1952-ųjų sausio 9-ąją Graičiūnas mirė Kamyšo lageryje, Olžeraso gyvenvietėje, Kemerovo srityje, Sibire. Mirties priežastys nugulė KGB dokumentuose, yra kelios skirtingos versijos, kurias nurodė nelaimės draugai.
Viena, kad Graičiūnas ir lageryje toliau buvo tardomas, jam pašlijo nervai ir atsidūręs ligoninėje nusižudė – pasikorė, užmetęs paklodės atraižą ant lovagalio. Bet daug kas abejoja, ar jis tai būtų galėjęs padaryti žmonių pilnoje palatoje. Kita versija, kad Graičiūnas nusimarino badu, atsisakęs valgyti. Trečia – kad jį, labai sąžiningą brigadininką, galėjo užmušti kiti kaliniai. Nes, kaip pasakojo vienas jo mokinys, taip pat patekęs į gulagą ir dėl savo profesijos buvęs paskirtas brigadininku, tai buvusios labai pavojingos pareigos: kad brigada įvykdytų normą ir už tai gautų maisto davinį, brigadininkams tekdavo klastoti ataskaitas. Graičiūnas pasižymėjo ypatingu sąžiningumu ir principingumu, buvo doro amerikietiško auklėjimo – dėl to ir galėjo žūti.
Po Stalino mirties 1953-iaisiais, lageriuose atbuvusi „tik“ 22 mėnesius, į laisvę paleista Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Ji ilgai negalėjo patikėti, kad vyras žuvo, dėl jo mirties kaltino save. Vėliau ėmėsi žygių jį reabilituoti, deja, jos prašymas buvo atmestas.
„Kaip aštrus peilio dūris įsmigo (vyro – aut. past.) mirtis mano sielon. Aš niekaip negaliu po tokios žinios atsigauti ir niekaip nebepajėgiu vėl įsijungti į gyvenimą. Taigi džiaugiuosi, kad nebūtis čia pat ir kad vieną kartą kilniems pasiaukojantiems daktarams, budintiems prie manęs, nebepavyks išgelbėti manęs...“ – likus keturiems mėnesiams iki mirties autobiografijoje parašė Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Ji užgeso 1961-ųjų rugpjūčio 1-ąją, palaidota Palėvenės kapinėse, prie simbolinio paminklo, kurį pastatė mylimam vyrui ir užrašė: „Mylimasis, tavo meilė didesnė už mirtį“.
Žurnalą „Legendos“ galite prenumeruoti ČIA.