Sakoma, kiekvienas žurnalistas svajoja parašyti knygą. O žurnalistas Vytaras Radzevičius visai nesitikėjo, kad jo knyga bus kulinarinė. „Kai pradėjome kelionių dokumentiką su Martynu Starkumi, nuo pačios pirmos išvykos į Afriką man kliuvo šefo vaidmuo. Prieš tai žygiuose, žvejybose aš visada gamindavau ant laužo – tiesiog natūraliai taip įvyko“, – Vytaras Radzevičius prisimena savo kaip šefo karjeros pradžią.
Pokalbis su juo – šio šeštadienio LRT TV laidoje „Stilius“.
Dabar, parašęs dvi kulinarines knygas, Vytaras sako esąs įkvėptas būtent kelionių po pasaulį. „Širdį nuryt buvo visai nesunku. Sunkiau – kraują, sumaišytą su vietnamietiška degtine. Kambodža – vienintelė vieta, kur mums siūlė šunienos paragaut, bet neperlipau per save“, – keistų patirčių žurnalistas turi ne vieną.
Prisimena, kaip kartą Japonijoje ruošė vėdarus japonams ir juos pristatė kaip bulvių sušius. Japonai suvalgė viską iki paskutinio trupinio. Tiesa, vėdarams produktus teko vežtis iš Lietuvos. „Vakuume įpakuotas kiaulės žarnas, lietuvišką grietinę, lašinius, džiovintus grybus, silkę, nes prieš vėdarus norėjom padaryti silkės užkandį. Tai buvo toks kontrabandiškas krovinys, ir vis bandžiau galvoti, kas būtų, jeigu Tokijo oro uoste mane su lagaminu nuvestų į muitinę ir sakytų – darykit lagaminą, ir aš atidarau, o ten supakuotos kiaulės žarnos. Juokingiausia, kad vienas paketas įtrūko nuo slėgio skirtumų, tai lagamine tvyrojo „puikus“ kvapas.“
Gaminti maistą Vytaras pradėjo būdamas devynerių. Kol tėvai dirbdavo, iš darželio tekdavo pasiimti jaunesnį brolį ir jį pamaitinti. Ilgainiui receptų ėmė ieškoti knygose ir suprato – vienam gaminti yra duota, kitam – ne.
„Kai buvau jaunas, studentų laikais buvo didelis noras eksperimentuot, daug įvairių priekrosnių dėt, dabar man patinka grynas, natūralus skonis, galbūt šiek tiek subtilumo, bet viskas iš esmės paprasta“, – apie savo virtuvės prioritetus kalba žurnalistas.
„Klaikiai nemėgstu, jei yra daug žmonių virtuvėje, noriu gamint vienas, man nereikia pagalbos“, – tikina Vytaras, šiandien gaminantis savo naujų namų virtuvėje. Su šeima į nuosavą namą jis atsikėlė po dvidešimt trejų metų, nugyventų Vilniaus Užupio rajone.
„Kai persikėlėm į naują vietą, nekartojom senų klaidų. Nutarėm, kad gyvensim tik tada, kai bus virtuvė. Tai nuo virtuvės ir pradėjom įrenginėt namą, nes kai prieš 23 metus kraustėmės į Užupį, virtuvę įrengėm paskutinę. Pinigų neturėjom. Gaminti, kai yra tik maža elektrinė viryklė ant kėdutės padėta, ir plauti indus vonioje buvo toks sudėtingas laikotarpis, nesinori net priminti. Dabar, kai virtuvė yra tokia, kaip įsivaizduoji, kokios norėjai, žinai, kur kas padėta, iš tiesų tai yra labai svarbu.“
Reikalingiausiu produktu Vytaras vadina kalendrą – ją pamėgęs po mėnesio Indijoje. O nemėgstamiausiais dalykais vadina tuos, kurie dažnam pažįstami iš vaikystės priminimų.