Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus sugrįžo iš dar vienos kelionės: „Ryklių akys buvo šaltos, o Martyno – karštos“

Kelionės akimirka / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Remigija Paulikaitė
Publikuota: 2018-06-17 13:58
Būtent taip keliautojai, rašytojai, televizijos laidų ir renginių vedėjai, pagaliau – draugai Martynas STARKUS (45) ir Vytaras RADZEVIČIUS (50) pavadino savo ekspediciją per Kanadą į atšiauriąją Aliaską.

Per mėnesį su dviem bendražygiais šešiolikos metų senumo automobiliu „Toyota Sequoia“, kurį draugiškai pakrikštijo „Sekcija“, Martynas su Vytaru įveikė 7500 kilometrų, susitiko su Kanados didmiesčiuose ir atokiausiose Aliaskos vietose gyvenančiais lietuviais, landžiojo po olas, ieškojo aukso, žvejojo, kopė į kalnus, maudėsi šiltuose geizeriuose ir ledinėse upėse, valgė lašišas, ikrus bei daug greitojo pakelių maisto, pokštavo ir viską fiksavo kameromis. Jų nuotykiai jau netrukus suguls į televizijos pasakojimus.

Kokį nuotykį grįžę dažniausiai prisimenate?

Vytaras: Nuotykis buvo visa kelionė. Užaugau skaitydamas tam tikras knygas. Pakanka paminėti Jacko Londono „Smoką Belju“ ar dar ką nors iš šio rašytojo kūrybos. Ir kai supranti, kad plauki kanoja tomis vietomis, kurias knygose bandė įveikti tavo vaikystės herojai, – pasijauti tarsi kokioje laiko mašinoje. Literatūrinė personifikacija kitaip dabar atrodo. Dokumentiškai. Nuotykis buvo pamatyti tikrus „frontiers“ – lietuviškai turbūt tiksliausia būtų versti „paribio žmones“. Aliaska man pasirodė kaip žmogaus ir gamtos paribys, kur abi pusės gerbia viena kitą.

Martynas: Žinote, šiais laikais labai patogu, nes ir pasakoti nelabai yra ką: šeima, draugai, sekėjai, tie, kam mūsų nuotykiai įdomūs, viską sužino realiu laiku, mūsų feisbuko puslapyje. Tai patogu. O ilgainiui geriausios istorijos išsigrynina ir atsiranda kažkas daugiau, detaliau. Pavyzdžiui, istorijos apie grizlius, meškas ir ryklių žvejybą dar pasirodys ne kartą.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Visi čia ir ten tik ir stebėjosi, kodėl į Aliaską važiavote ne sezono metu?!

Martynas: Taip jau yra, kad neturime tokios prabangos pasirinkti, kada keliauti, – mes visuomet išvykstame pavasarį. Kad ten ne sezonas nebuvo jokia naujiena. Tačiau ruošėmės, ieškojome žmonių, tarėmės, žinojome, ko norime, turime daug draugų ir pažįstamų visame pasaulyje. Juolab dabar, kai yra socialiniai tinklai, pasirengti kelionei nėra sudėtinga, reikia tik šiek tiek pasistengti ir padaryti namų darbus. Faktas, kad vis vien daug kas keisis. Taip jau būna. Taip, žiema ten užsitęsė, žmonės laukia šilumos, medžių žalumos. Gal atvirukas ir nebuvo tobulas, bet mums to pakako. Juolab beveik visur buvome vieni. Tai didelis privalumas filmuojant.

Vytaras: Visai įdomiai atrodo, kai visur užrašyta „Open“, o iš tikrųjų yra „Closed“. Niekad negali tikėti tuo, kas parašyta...

Aš Aliaską įsivaizdavau tokią, kokią ir pamačiau. Retai apgyvendintą, su didinga gamta, nuotykių persmelktu oru. Ne sezonas reiškia, kad kai kuriose vietose nebus žmonių minių. Tas jau savaimė nėra blogai. O ir vietiniai labiau pasiilgę keliautojų. Tad susiradome draugų, pamatėme ramią Aliaską ir visai nepasigedom perpildytų aukso ieškotojų miestelių. Aukso karštinė pasibaigusi, turizmo dar neprasidėjo – ne taip jau ir blogai. Na, gal galėjo lašišų sezoną paankstinti. Bet jos vėlavo, kaip ir pavasaris.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Martynas negalėtų skųstis, kad ten nekimba: juk pavyko sugauti net porą rykliukų!

Martynas: Netyčia. Plaukėme žvejoti otų, tačiau vandenynas buvo po audros, lijo, vanduo drumzlinas, nedaug šansų, kad pagausim. Bet va keli alkani rykliai jauku susidomėjo. Tai tokie dog fish – dygliarykliai. Stiprūs šmikiai. Gerai priešinosi. Buvo maloni kova, traukiau pirma mažesnį, o paskui jau gerokai rimtesnis užkibo. Akys šaltos, nemalonūs tipai, dar su pavojingu spygliu prie peleko. Paleidau. Jei dar būtų buvę laiko – būtume ėmę, kokią sevičę pasigaminę, valgėme labai skanią iš jų mėsos kažkada Peru. Bet reikėjo judėti namo kitą dieną. Tingėjome terliotis. Gera diena nenaudėliams pasitaikė. Vargu ar jie būtų buvę mums tokie pat humaniški, aptikę kur plūduriuojančius bejėgiškai...

Vytaras: Ryklių akys buvo šaltos, o Martyno – karštos. Turėjo jis smagaus darbo, spiningas linko per pusę. Nori nenori teko pasveikinti pagavus tuos ryklius. Santūriai, žinoma.

Jutote, kad ši kelionė buvo trylikta: dažniau nei įprasta persekiojo nesklandumai, nesusipratimai, prastas oras?

Martynas: Mažiau, nei buvo galima tikėtis. Tik keli vinys padangose, laiku nepasirodęs, todėl nužudęs krabų žvejybą keltas ir sugedusi medkirčių technika, dėl kurios teko atšaukti vieną filmavimą. Visa kita – puikiai, mes labai laimingi.

Vytaras: Kažkur paliktas kompiuterio pakrovėjas, iš grafikų dingęs keltas, keli neįvykę filmavimai... Bet vietoje jų atsirado kitos temos – viskas klostėsi gana sklandžiai ir skaičius „13“ jokios blogos lemties nenešė. Aš ir netikiu nei prietarais, nei pasaulio pabaigomis ar horoskopais.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Viena iš jūsų kelionių intrigų visuomet būna vietoje perkamas automobilis. Kodėl šįsyk išsirinkote „Toyota Sequoia“?

Martynas: Mūsų „Sekcijai“ buvo 16 metų – vienas senesnių automobilių projekto istorijoje. Reikėjo tvirtesnio, mes gi bekelėmis turėjome važiuoti, ten, kur jokių servisų niekada net nebuvo. Todėl labai džiaugiamės pasirinkimu. Atlaikė 7500 kilometrų, per vieną mėnesį, sakyčiau, visai nemažai. Mašina liko Aliaskoje, dabar ten gyvens. Geras daiktas.

Vytaras: „Sekcija“ pasitaikė antikvarinė, bet tvirta. Tik durelės ne visada atsidarydavo. Daugiau problemų su automobiliu beveik neturėjom. O tai buvo svarbu, nes važiavome ir tokiais ruožais, kur nebuvo jokio ryšio ir net radijas netraukė.

Sekant jūsų kelionę feisbuke susidaro įspūdis, kad tai – smagus vyrukų nuotykis, bet juk pirmiausia tai – darbas?

Martynas: Šalia Vytaro ir manęs dar yra operatorius Edis ir fotografas bei visoks kitoks dalykų žinovas – Jonas. Ir taip, mes ten dirbame, kad ir kaip keistai skambėtų. Per mėnesį reikia susukti penkias dalis filmo, apie 220 minučių pasakojimo, tad yra ką veikti. Esame seniai visus kampus apsišlifavę, žinome vienas kito kvapus, garsus, ydas, stiprybes ir silpnąsias puses – bėdų nekyla, esame profesionalai.

Vytaras: Formulė paprasta. Jei nori įgyvendinti savo tikslus, turi laikytis drausmės ir dienotvarkės. Darbo nepastumsi, jį reikia padaryti. Mažiau miegi, rečiau valgai. Tai yra žygis, turintis savas taisykles. Esame komanda, kuri moka dirbti kartu.

Norėtumėte grįžti į Aliaską sezono metu ir be darbo įsipareigojimų?

Martynas: Taip. Sezono metu irgi. Aš savo vaikus ten norėčiau nuvežti. Verta.

Vytaras: Aliaska sužavėjo. Man tiko ir patiko. Spėju, kad ten dar liko nesutvarkytų reikalų.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Įkvėpė Aliaskos vėsa

Jau tapo tradicija, kad tose kelionėse Vytaras iš vietos produktų gamina kokį nors Lietuvoje populiarų patiekalą. Šįsyk tai buvo šaltiena. „Ilgai varčiau mintyse, ką tokio lietuviško pagaminus. Ir kai jau atsidūriau Aliaskoje, pajutau jos gaivią vėsą, supratau, kad geresnio varianto nei žuvies šaltiena nebus, – pasakoja. – Tačiau buvo problemų gauti geros žuvies. Ne sezonas gi! Padėjo nauji draugai, kurie nusiuntė pas dar kitus draugus. Pirkome krabų bei žuvų tiesiai iš didžiulės jūrų gėrybių perdirbimo gamyklos. Net sustingome truputį, kol išsirinkome, ko reikia. O po to jau prasidėjo romantika: fiordo krantas, laužas, puodas... Išėjo puikaus skonio žuvies šaltiena. Prie lašišos ir menkės ypač derėjo krabų mėsa ir nuoviras.“

Naujausi straipsniai