„Patirta pirmoji meilė su kitataučiu ir kitatikiu mane greitai užaugino. Pamenu, šeima labai nerimavo dėl šios draugystės, o man – rožiniai akiniai ant akių, viskas atrodė nuostabu. Nuostabu ir dabar“, – sako interjero studijos „Artistė“ dizainerė, tapytoja Donata Skorupskaitė-Liaukevičienė.
Esate pristatoma kaip interjero dizainerė, menininkė, tapytoja ir TV laidų vedėja. Kuris apibūdinimas jums arčiausiai širdies?
Pagrindinė mano specialybė – interjero dizainas. Ilgą laiką save pristatinėjau būtent kaip interjero dizainerę, kol vieną dieną gyvenime atsirado tapyba. Į ją pasineriu atiduodama visą širdį, kaip ir kurdama interjerus. Nemaža dalis klientų mane ir atrado būtent per tapybą, tad jiems aš žinoma kaip tapytoja (šypsosi).
Šiuo metu laidos „5 žvaigždučių būstas“ nevedu, bet kaskart, kai parengiu interjero projektą, joje dalyvauju kaip interjero dizainerė. Su komanda palaikome ryšius, buvo smagu ir malonu dirbti kartu. Pasikeitus laidos koncepcijai, vedėju liko tik mano kolega, o aš perėjau į laidoje dalyvaujančių kūrėjų pusę.
Kaip gimsta jūsų nuostabūs paveikslai?
Pomėgį tapyti pažadino Marokas. Kadangi mokiausi dailės gimnazijoje, o vėliau studijavau Vilniaus dailės akademijoje, tapyba man buvo pažįstama iš anksčiau. Vis dėlto niekada nemaniau, kad ji taps mano pagrindiniu pomėgiu ir netgi specialybe. Į Maroką vykau, kai dar nebuvo itin populiaru naudotis „Google“, tad vaizdinį apie šią šalį buvau susikūrusi tik mintyse, tačiau realybė pranoko vaizduotę. Maroko mozaikų spalvos, ornamentų gausa ir kultūra mane labai įkvėpė. Ten pradėjau tapyti, o pirmosios mano mūzos – afrikietės moterys, jų portretai.
Jūsų tapyboje dominuoja portretai...
Žvilgsniu užmezgamas kontaktas su žiūrovu. Per portretą galima perteikti įvairių emocijų – ramybę, laimę, susikaupimą. Perkeldama ant drobės galvoje susikurtą žmogaus tipažą improvizuoju. Tenka tapyti ir daug asmeninių portretų – šiuos perleidžiu per savo kūrybinės vaizduotės prizmę. Iš esmės tapau iš anksto individualiai užsakytus paveikslus, jiems mintis ateina ir iš paties užsakovo arba vietos, kur jis nori kabinti paveikslą. Kaskart atrandu kažkokį atspirties tašką: tai gali būti tapomo žmogaus specialybė, pomėgis, namų interjeras.
Jums patinka keliauti?
Keliauti labai mėgstu. Esu apkeliavusi daug šalių, tačiau keletą pastarųjų metų gyvenu jau kiek sėslesnį gyvenimą. Daugiausia tam įtakos turi labai intensyvus darbų grafikas. Bet dabar man to reikia, tad visai nesiskundžiu (šypsosi).
Apie Maroką vis pagalvoju, jį prisimenu. Turiu ten gyvenančių draugų ir žinau, kad šiandien ši šalis jau kitokia. Dideliuose miestuose dabar galima sutikti daugiau kitataučių gyventojų. Būtų įdomu sugrįžti kaip turistei.
Kokių nuotykių patyrėte ir įspūdžių parsivežėte iš Maroko?
Į Maroką vykau su darbo reikalais dešimčiai dienų, o likau dėl meilės trejiems metams (šypsosi). Na, o nuotykių šioje šalyje teko patirti ne vieną. Iš pradžių ten jautėmės kaip iš kitos planetos. Keista, nors Marakešas turistinis miestas, man su draugėmis – aukštomis merginomis šviesia oda ir plaukais – ramiai praeiti gatve buvo išties keblu. Didžioji dauguma vietinių mus kalbindavo, netgi nesidrovėdavo paliesti, o tai tikrai trikdydavo.
Kartą su drauge pažeidėme vizos galiojimo taisykles, bet nuo to karto žinome, kad viza galioja ne tris mėnesius, kaip įprastai, o lygiai 90 dienų. Tuomet nenutuokėme, kad terminą viršijome keliomis dienomis, tad išvykdamos iš šalies buvome sulaikytos pareigūno. Kadangi jis nemokėjo angliškai, o mes – jo kalbos, jam niekaip nepavyko išaiškinti, kokį pažeidimą padarėme. Galiausiai netekęs kantrybės pareigūnas mus tiesiog praleido. Kiek žinau, Jungtinėse Valstijose po tokio pažeidimo kažkiek metų draudžiama atvykti į šalį, o čia tik pagrūmojo pirštu ir po kelių dienų mes vėl grįžome atgal.
Kas labiausiai įsiminė ir sužavėjo šioje Afrikos šalyje?
Mane labai nustebino taksi taisyklės. Pavyzdžiui, Lietuvoje taksistai gali vežti tik juos išsikvietusius klientus ir kitų asmenų pakeliui neima. O Maroke į tą patį taksi gali įsėsti dar papildomai žmonių. Paskui tai tapo įprasta, bet kai pirmą kartą taksistas sustojo ir paėmė pavėžėti visai svetimų pakeleivių, ne juokais išsigandome.
Ir, žinoma, tikrai čia jaučiasi kultūrų skirtumai. Nors marokiečiai gerbia ir supranta kitataučius ir kitatikius, ne kartą buvau papuolusi į keblią padėtį dėl kultūrinių bendravimo skirtumų. Europoje normalu merginai laisviau bendrauti su bet kuriuo vaikinu, o Maroke, jei su juo nesieja poros santykiai, jau derėtų išlaikyti didesnį atstumą, nes žmonės gali suprasti klaidingai. Iš pagarbos marokiečių religijai per musulmonų pasninko mėnesį teko laikytis ir ramadano. Mažame miestelyje, net svilinant 50 laipsnių karščiui, buvo nevalia išlipti iš automobilio apnuogintomis kūno vietomis.
Jūsų gyvenimo istorija verta knygos. Ar tiesa, kad auginate du nuostabius berniukus, kuriems tapote mama?
Taip, auginu du nuostabius berniukus, jie mano gyvenime atsirado kartu su vyru. Kaip sakoma, gavau vyrą su kraičiu (šypsosi). Taip jau susiklostė, kad vaikų biologinė mama sukūrė kitą šeimą ir nuo vaikų auklėjimo bei priežiūros visiškai nusišalino.
Dėl berniukų palaikome artimus ryšius su viena iš jų sesių, kuri yra tos pačios mamos, ir su šios sesutės tėčiu bei pamote. Dažnai su jais susitinkame, kartu švenčiame šventes. Bet mūsų berniukų biologinė mama šiuo metu sukūrusi jau trečią šeimą, taigi išlaikyti stipresnį ryšį su ja, gaila, bet nebepavyksta. Kad ir kaip būtų, stengiuosi vaikais pasirūpinti taip, kaip rūpintųsi mama, bet ne visada pavyksta. Tai mano atsakomybė. Jiems vis dar reikia pasakų prieš miegą, mamos paguodimo, jeigu kažkas nepasiseka, palaikymo.
Ar vyro vaikai jus vadina mama?
Berniukai ne kartą man yra pasakę, kad jiems esu kaip mama. Dažniausiai mama pavadina svetimoje aplinkoje, šventėse, kur dalyvauja vaikai su tėvais. Taip pat mokykloje, kai reikia kažkur būti mamos pozicijoje, tačiau namuose aš jiems Donata. Tiesa, mažesnysis anksčiau vadindavo mane mama ir namuose, nors pati to neskatinau. Tiesiog jam taip norėjosi, taip jis suvokė ir mane priėmė. Jei vaikams natūraliai kyla noras mane taip vadinti, aš galiu tik pasidžiaugti, nes, manau, toks žodis jiems ateina iš jaučiamos meilės.
Turbūt praeiviai stebisi gatvėje matydami tokią jauną mamą su dviem dideliais sūnumis?
Ačiū už komplimentą (šypsosi), tačiau pagal mano ir vaikų amžių viskas atitiktų realybę. Tik gal mano veido bruožai, kasdienė apranga, bendravimo manieros kiek klaidina aplinkinius. Iš tiesų susiduriu su nuostaba ir svarstymais, kad galbūt sūnumis vadinu kažkokių giminaičių vaikus (šypsosi).
Vis dėlto, kad ir kaip norėtųsi imtis gerosios mamos ar, tiksliau, pamotės, vaidmens, tik lepinti vaikus, atsisakyti tinkamo pedagoginio auklėjimo, manau, berniukams esu pakankamai griežta, bet teisinga. Kokia ir turėtų būti mama. Iš patirties galiu pasakyti, kad vaikai mėgsta discipliną ir visa tai priima labai natūraliai, tarsi tikrai būtų mano sūnūs. O kadangi tėčio požiūris į drausmę gerokai laisvesnis, vadeles stengiuosi laikyti aš (šypsosi).
Tam, kad pasiryžtum auginti ne savo vaikus, reikia didelio pasiaukojimo ir meilės.
Berniukus sutikau, kai vienam iš jų buvo 2-eji, o kitam – 5-eri. Šiandien Rocco jau sukakę aštuoneri, o Adriano – vienuolika. Neslėpsiu, atstoti mamą nėra lengva, bet tikriausiai labai tinkamai atradome vieni kitus. Vaikai niekada manęs negąsdino, tad vyrą su jo sūnumis priėmiau labai natūraliai. Tik, žinoma, kai pagalvoji, kad esi atsakinga už šiuos mažus žmones, kartais užvaldo nerimas. Nesu tikra, ar viską darau teisingai.
Jei gyvenimą tektų prasukti lyg kino juostą, turbūt pati nustebtumėte, kiek jame būta iššūkių, tiesa?
Mano gyvenimas niekada netekėjo ramia vaga, vis pasitaikydavo įvairiausių įvykių. Kartais apsidairau: rodos, aplink mane kiti taip ramiai gyvena, o mane tarsi kas viliotų užkibti ant naujo kabliuko.
Pamenu, sakydavau, kad nedraugaučiau su užsieniečiu. O šast – įsimylėjau kitatautį ir dar kitatikį. Sakiau, kad nenorėčiau gyventi užsienyje, bet daug laiko teko praleisti Maroke ir Londone. Tik visad slėgdavo nuolatinis šeimos ilgesys. Tikrai nesitikėjau, kad tekėsiu už vyro, turinčio du vaikus, bet būtent taip man ir nutiko (šypsosi).
Jau susitaikiau su mintimi, kad ramus, paprastas gyvenimas – ne man. Ypač ryškų įspaudą atmintyje paliko gyvenimas Maroke.
Ką turite omenyje?
Nors jau buvau baigusi mokslus, dar nebuvau pažinusi pasaulio. Išvažiavau į Maroką beveik nieko apie jį nežinodama. Nesitikėjau, kad kultūrų skirtumas gali paveikti ir psichologiškai. Iki šios kelionės man jau teko gyventi savarankiškai, tačiau, kai žinai, kad, prireikus savaitgalį gali grįžti namo pas šeimą, psichologiškai yra lengviau. O kai gyveni už tūkstančių kilometrų, tokios galimybės neturi.
Patirta pirmoji meilė su kitataučiu ir kitatikiu mane greitai užaugino. Teko vadovautis ir marokiečių tikėjimo principais, laikytis ramadano. Pamenu, šeima labai nerimavo dėl šios draugystės, o man – rožiniai akiniai ant akių, viskas atrodė nuostabu (šypsosi).
Nuostabu ir dabar. Šiandien džiaugiuosi dėl šios patirties, nes ji tikrai mane užaugino ir suteikė drąsos tolesniems gyvenimo etapams bei iššūkiams.
Jei ne paslaptis, kaip susipažinote su vyru, kokios jo savybės užkariavo jūsų širdį?
Su Mariumi susipažinome studijų laikais – dalijomės bendrai nuomojamu būstu (jį kartu gyventi pakvietė mano draugė), tačiau tuo laiku bendravome nedaug. Paskui Marius išvyko į Londoną, aš pradėjau keliauti, apsistojau Maroke ir taip kurį laiką buvome tik feisbuko draugai. Vieną dieną feisbukas išmetė priminimą, kad esame pažįstami septynerius metus – ta proga nusprendėme susitikti ir atšvęsti. Nuo tos dienos taip ir nebeišsiskyrėme (šypsosi).
Yra posakis, kad meilė baigiasi po trejų metų. Ši taisyklė jums nepasitvirtino?
Vis pagalvodavau apie šį posakį ir su nerimu laukdavau to, kas čia bus po trejų metų, bet praėjo tie treji metai ir dar treji (šypsosi)... Galiu pasakyti, kad jei meilę puoselėji, investuoji į santykius, ji nesibaigia. Tik galbūt pati meilės spalva keičiasi. Ji tampa brandesnė. Stengiamės nepamiršti, kad labai svarbu abipusė pagarba, įsiklausymas.
Negalėčiau pasakyti, kad visi menininkai – ne šeimos žmonės, tačiau tai, kad jiems reikia laisvės, erdvės, – tikra tiesa. Tiesa ir tai, kad ir man prisireikia atsiriboti. Su šeimos nariais jaučiame vieni kitus ir esu dėkinga Mariui, kad jis perima dalį buities reikalų ant savo pečių, taip man suteikdamas reikiamos erdvės, laiko kūrybai.
Ar šeima, vyras, vaikai yra pirmieji jūsų darbų vertintojai ir kritikai?
Iš šeimos jaučiu didelį palaikymą – tiek vyro, tiek vyresnėlio vaiko pasididžiavimą tuo, ką darau. Jie žavisi ir giria mano darbus, tačiau kartais sulaukiu ir kritikos (šypsosi). Tikrai ne visada pavyksta iš pirmo karto, o kartais netgi labai užstringu ir negaliu nueiti miegoti, kol nepadarau taip, kaip norisi. Būna, jau ir rytas beveik išaušta. Tapydama pamirštu taisykles, visiškai atsipalaiduoju ir pasineriu į procesą. Tai – savotiška meditacija. Na, visiškas kaifas. To negali sau leisti kurdamas interjerus, nes privalai paisyti tam tikrų taisyklių.
Net šiek tiek nepatogu prisipažinti, bet virtuvėje kūrybinio polėkio nejaučiu, – tai mano vyro zona. Jis labai skaniai gamina. Pasakyčiau, kad sriubą net iš kirvio koto išvirtų. Juokauju, kad negaliu būti visur talentinga, o ir vyrui reikia palikti erdvės saviraiškai (šypsosi).
Ar jums tinka posakis: batsiuvys – be batų?
Paradoksas, bet taip. Namie turiu tik vieną paveikslą. Kadangi ten nutapyti vaikai, suprantama, jo niekaip neparduosiu svetimiems. O ant kitų sienų kabo tik tuščios, tapyti paruoštos drobės. Daugiau paveikslų neturiu, nes, kaskart kažką nutapiusi ir įkėlusi į internetą, sulaukiu susidomėjusio pirkėjo. Tapymą klientams pavadinčiau darbu savo malonumui. Kažkada svajojau, kad kas nors nupirktų mano paveikslą, o dabar jau klientai laukia, kada galėsiu atlikti jų užsakymą.
Ar pritariate, kad spalvos išduoda tapytojo vidinę būseną?
Spalvos išties ją išduoda. Pamenu, kartą nutapiau paveikslą, kuriame vyravo juoda, balta ir raudona. Man atrodė labai gražu, o pirmasis komentaras, kurio sulaukiau: „Ar tau tik ne depresija?!“ Supratau, kad tai yra tiesa.
Paveikslais kuriu emociją, kurios norisi aplinkoje. Naudoju sodrias, ryškias, šviesias spalvas, stengiuosi vengti aštrių kontrastų, keliančių agresiją.
Kokia pirma mintis šauna pagalvojus, o ko trūktų iki visiškos laimės?
Galbūt būsiu banali, bet šeima yra didžiausia mano laimė. Laimė yra kurti ir galėti pasidžiaugti, kad mano darbai kažkam patinka, kažką džiugina, puošia kažkieno namus.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
