Per visą žmonijos istoriją vedybos, pavyzdžiui, su našliu būdavo vertinamos dviprasmiškai. Šiandien mylimųjų biografijose dažniau figūruoja ne našlystė, o buvusios žmonos ir vaikai. Arba – tėvai, finansiniai ar kitokie įsipareigojimai. Ir anksčiau ar vėliau prireikia spręsti, ką su visu tuo daryti jums.
Žmonės iš šalies visada pataria kategoriškai. Girdi, mylite vyrą – pamilsite ir jo vaikus (buvusias žmonas, peraugusią palmę, šunį, jaunystės draugą, kurį periodiškai aptinkate sekmadienio ryte miegantį ant sofos). Arba – nėra ko prasidėti su išsiskyrusiais ir turinčiais vaikų (palmių, šunų, draugų), nes šių interesai jam visada bus svarbesni nei jūsų. Tačiau širdžiai ne visada įsakysi, o ir kurgi rasi tų, niekada nevedusių, našlaičių, neturinčių vaikų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, tačiau be žalingų įpročių?!
Praeities nereikia bijoti ir galbūt net nereikia nuo jos bėgti. Jei tik pažvelgsite į ją atviromis akimis, pasirengusios ir – jeigu įmanoma – santykių pradžioje. Juk jo patirtis, buvę joje žmonės ir faktai ir prisidėjo prie to, kad jūsų mylimasis tapo toks, koks krito jums į akį. Antra vertus, atidžiai įvertinus bagažą gali paaiškėti, kad tiek jis, tiek jo šeimininkas jums ne taip jau ir reikalingi! Arba suvoksite, kad vis tiek nepajėgsite susitaikyti su jo praeitimi, – tai irgi absoliučiai jūsų teisė. Niekur nepasakyta, kad privalote paversti savo gyvenimą pragaru pačios rankomis. Tačiau yra dar ir trečias kelias – priimti tai, ką galima priimti, ignoruoti tai, ko priimti neįmanoma, ir pamėginti suderinti jo praeitį su judviejų dabartimi.
Amžina mylimoji
Kiekviena, kuriai į rankas pateko vyriškis, kurio gyvenime jau buvo santuoka ar rimta partnerystė, anksčiau ar vėliau susiduria su nepajudinama nuostata: „Pirma žmona (mylimoji) – tai jau tikra meilė, o visos kitos – lengvi nuotykiai.“ Net jei su pirmąja jis buvo trumpai ir seniai, o su jumis rengiasi nugyventi visą likusį gyvenimą.
Buvusios žmonos ar partnerės irgi mielai tebelaiko mylimuosius savo nuosavybe. Neretai jie ir patys stengiasi paremti buvusiąsias moraliai ar materialiai – ypač jei skyrybos nebuvo itin skandalingos ir jie „liko draugai“. Tokia draugystė net gali būti patogi abiem – bet tik tol, kol vieno iš jų gyvenime atsiranda naujas žmogus. Žinoma, būtų geriau, jei, it burtų lazdele mostelėjus, abu išsiskyrėliai sykiu susirastų kitus mylimuosius ir kartu švęstų šeimų šventes, tačiau gyvenimas – ne romantinė komedija: realios pavydo ir pykčio apraiškos tikrovėje atrodo kur kas banaliau nei ekrane.
Būtų geriausia, kad santykius su buvusiąja imtų ir išsiaiškintų vyras. Deja, kino režisierių mėgstamas variantas: mylinti pora ir buvusi jo moteris kaip tos poros geriausia draugė – greičiausiai neįmanomas, jeigu tik jūs nesvajojate apie tokią išplėstinę šeimą. Ir ne viską galima išspręsti derybomis. Kad ir kaip norėtų išvengti konflikto ir palikti dvi moteris kautis dėl jo, vyriškis turės pasirinkti vieną pusę. Arba anos moters – jeigu ji jam vis dar reikalinga, arba jūsų – jeigu reikalinga jūs. Neutralitetas neįmanomas. Jei paprašėte jus užstoti prieš buvusiąją, palaikyti kritinėje situacijoje ar konflikto metu, o jis vis tiek yra anos komandoje arba apskritai grasina, kad paliks jus ir grįš atgal, vadinasi, jam jūsų nereikia. (Juo labiau nereikia, jei jis netyčia permiegojo su buvusiąja, netyčia lovoje pavadino jus jos vardu ar netyčia vis prisimena, kaip ji suprasdavo jį.) Ir nėra čia dėl ko ar prieš ką kovoti – sena meilės istorija dar nesibaigė, taigi vietos naujai nėra.
Vaikai nebūna buvę
Tai, be abejonės, tiesa (lyg neegzistuotų atžalas sėjantys tėčiai ir mamos gegutės). Potencialios pamotės pozicija labai pažeidžiama: ji visada kalta, kad atėmė iš mažylių tėtį. Net jei atsirado vyriškio gyvenime, kai jis išsiskyrė su tų vaikų mama. Net jei „mažyliai“ artėja prie dvidešimties.
Vaikai ypač greitai išmoksta manipuliuoti situacija, mamos netikrumo ir tėčio kaltės jausmais. Tuo blogiau pamotei: viskas, ko ji imsis, automatiškai bus blogai. Nepatikėsite, bet šiuo atveju vienintelė priimtina jums išeitis – nedaryti nieko. Nežaisti bitės motinėlės ir nemėginti tapti antrąja mama ne savo atžalai. Nesigraužti, kad negalite pamilti savo vyro vaiko, kurį pagimdė kita moteris. Jūs negalite ir neprivalote mylėti viso pasaulio vaikų. Ypač vaikų, kurie primena jums apie tai, kad mylimas vyras kažkada priklausė kitai. Neprotinga dėl to krimstis – praeities nepakeisi, neprotinga reikalauti, kad jis rinktųsi, – tokie ultimatumai niekur neveda, neprotinga stengtis įsiteikti jo vaikams, net jei jie jums nuoširdžiai patinka (juo labiau jei ne itin patinka).
Teorija, kad neišvengiamai privalote pamilti jo vaikus, gyvenime dažniausiai neveikia.
Teorija, kad neišvengiamai privalote pamilti jo vaikus, gyvenime dažniausiai neveikia. Ypač jei stengiatės būtent dėl vyro – vaikai pajunta nenuoširdžius ketinimus (o nuoširdiems lengvai primeta nenuoširdumą). Psichologai net sako, kad bjaurus mažųjų ar jaunųjų maištininkų elgesys ir siekia atskleisti tikrąjį pamotės veidą: ji visai ne gera, visai ne mano mama ir apskritai veidmainė.
Nesileiskite į beprasmiškas varžybas su tikrąja vaiko motina. Jūs – bent jau pradžioje – tiesiog svetima teta, kuri privalo būti geranoriška, rami, mandagi ir dėmesinga – kaip namų šeimininkė, besirūpinanti svečiu. O svečias, be kita ko, irgi turi paklusti namų taisyklėms. Tačiau šias išaiškinti privalo tėtis. Lygiai taip pat tėtis ir mama turi rūpintis problemomis, kurių kyla jų atžalai dėl mokslų, sveikatos ar santykių su bendraamžiais. Jei jūsų paprašys prisidėti jas sprendžiant, tada kitas reikalas. O kol kas pabūkite egoistė. Ypač tai galioja jaunoms merginoms, skubančioms matuotis antrosios – geresnės – mamos vaidmenį. Būkite sąžiningos: jei jūs dar nepasirengusios turėti savo vaikų – juolab negalite pretenduoti į idealios pamotės pareigas.
Tėvų nepasirinksi
Tikriau – dažniausiai – mamų, nes jei abu jo tėvai dar gyvi ir gyvena taikiai ir gražiai, ko gero, tai visai ne praeities šešėlis, o draugiškos šeimos atributas. O štai jei jūsų suaugęs mylimasis gyvena su našlaujančia ar išsiskyrusia mama, tai gali būti rimtas signalas, kad jis – turbūt nesavarankiškas (ypač buityje) ir vis dar priklausomas nuo mamos. Nuo mamos, kuri dažniau norom nei nenorom neįleis į sūnaus gyvenimą jokios svetimos moters. Tam tiks bet kokie argumentai: nuo psichologinių intrigų iki astmos priepuolio, kuris prasidės visada, kai tik jūs su jos sūnumi užsidarysite miegamajame.
Todėl jei draugas pačioje bendro gyvenimo pradžioje užsimena, kad jo mama gyvens (ar pagyvens) su jumis, geriau, lengviau ir ne taip skausminga iš karto pasakyti „ne“. Jis bet kokia kaina gina savo poziciją? Nutraukite šiuos santykius – prieš mamą jūs neturite šansų. O ir jam mamos reikia labiau nei lygiavertės partnerės – tegu kiekvienas gauna tai, apie ką svajoja.
Kitas dalykas, jei jis remia mamą (ar abu tėvus) finansiškai, moka už būstą, perka vaistus ir viską, ko dar gali prireikti. Sveikiname: jūsų gyvenimo vyras – dosnus, jautrus, moka rūpintis ir prisiimti atsakomybę. Vadinasi, jums to rūpinimosi irgi teks. Niekada nepriekaištaukite, kad tėvams jis skiria per daug dėmesio, laiko ir pinigų: vėlgi – neturite nei moralinės teisės, nei šansų.
Kalbant apie kitus žmones, iki jūsų buvusius jo gyvenime, – prie jų teks priprasti. Gal tai sėkmės nelydimas draugas, kurį nuolat reikia gelbėti (ir jūsų mylimasis ateina jam į pagalbą), jaunesnė sesuo ar brolis, kuriems jis padeda finansiškai (anksčiau ar vėliau jie užaugs ir patys atsistos ant kojų). Keiskite tai, ką galite pakeisti, nelieskite to, ko pakeisti nepavyks ar ką galima ignoruoti, ir žiūrėkite, kas išeis iš jūsų santykių. Ypač jei vyras ir jūsų ryšys vertas kompromisų ir pastangų. Be to, nepamirškite pažvelgti į save – jūs taip pat turite praeitį, skolų ir pareigų!
Finansų ir ligos istorijos
Jei kalbate apie bendrą gyvenimą ar vedybas, jūs privalote žinoti apie jo finansinius įsipareigojimus – jei ne juridiškai, tai praktiškai jie taps bendra problema. (Neabejotinas privalumas: jei bankas davė kreditą, vadinasi, jo finansinė padėtis ganėtinai stabili, jis turi darbą ir bent jau gauna algą.)
Žaiskite atviromis kortomis: jei rengiatės tuoktis, protingiausias sprendimas – drauge nueiti pas jo banko vadybininką ir išsiaiškinti situaciją. Arba pačiai peržiūrėti dokumentus. Ar jums reikia patarimo, kad nuo žmogaus, kuris įsipareigojęs visoms greitųjų kreditų bendrovėms, reikia bėgti toli ir greitai? Taigi – bėkite. Nes jokių jūsų būsimų pajamų neužteks skoloms padengti. Tas, kuris nesugeba tvarkyti vieno žmogaus biudžeto, juo labiau nesugebės susidoroti su šeimos finansais.
Žaiskite atviromis kortomis: jei rengiatės tuoktis, protingiausias sprendimas – drauge nueiti pas jo banko vadybininką ir išsiaiškinti situaciją.
Anais senais laikais, kurių dauguma dabartinių trisdešimtmečių neprisimena, jaunikis ir nuotaka, pretenduojantys tapti vyru ir žmona, turėdavo pristatyti sveikatos pažymas. Istorija nutyli, ką darydavo tie, kurie jos negaudavo (o ir pažyma greičiau buvo formalumas), bet pati idėja tikrai nekvaila – chroniška liga stipriai veikia žmogaus charakterį.
Kol susitikinėjate kartą per savaitę, galite net nepastebėti, kad dėl cukrinio diabeto jis atsisako saldumynų, duonos ar makaronų. Kad jį sunku prikalbinti ilgiau pasivaikščioti, nes greitai praranda amą dėl širdies problemų. Kad jis būna paniuręs ir irzlus, jei pamiršta išgerti savo vaistus nuo depresijos. O juk kasdieniame gyvenime tokios ligos apraiškos gali erzinti ir komplikuoti santykius.
Moterys kartais galvoja, kad vyras, turintis sveikatos problemų, idealus variantas – jis visada bus dėkingas ir niekur nepabėgs. Nieko panašaus – pajutęs, kad jūsų veiksmus diktuoja nenuoširdus impulsas, toks vyras taps irzliu monstru, tylomis keršijančiu už nereikalingą gailestį.
Tai ką gi daryti, kad išlaviruotumėte tarp heroizmo ir cinizmo? Pasistenkite kuo daugiau sužinoti apie mylimojo ligą: perskaitykite ne tik informaciją, pateikiamą internete, bet ir rimtesnę studiją, paprašykite specialisto konsultacijos. Jei pajusite, kad našta išsyk pernelyg sunki, pavyzdžiui, liga paveldima ar komplikuojasi sunkiu neįgalumu, verčiau atsitraukite iš karto ir garbingai. Jūsų partneris lengviau išgyvens išsiskyrimą santykių pradžioje nei po kelerių kartu praleistų metų. Nes meilė įveikia daugelį kliūčių, bet nebūtinai visas. O ir po pergalės reikia gyventi toliau.