Moteris tampanti vyru, vyras apsirengęs moterišku kostiumu – temos, gyvenime vis dar sukeliančios dideles aistrų ir nuomonių bangas. Vis dėlto teatro bei operos scenoje vyrų ir moterų vaidmenų apsikeitimas ar lyties nepaisymas apskritai, yra nieko nestebinančios, šimtmečiais susiklosčiusios tradicijos. Dar Šekspyro laikais berniukai vaidino visas moteriškas roles, o pačios moterys scenoje pirmąkart pasirodė tik 1660 m.
Tradiciniame japonų Kabuki teatre vyrai įtaigingai atlieka visus moteriškus vaidmenis ir bet koks jų pasirodymas scenoje būtų griežtas tabu. Operoje atvirkščiai – jau nuo pirmųjų barokinių operų, pasibaigus kastratų erai, moterų balsai buvo pasirinkti atlikti jaunų vyrų herojiškus vaidmenis.
Rugsėjo 25, 27, 28 d. Vilnius City Operos jaunoji karta debiutuos su opera jaunimui „Jonas ir Greta“. Būtent čia Jonuko vaidmenį atliks moteris – Jurgita Adamonytė. Tačiau tai – ne vienintelė kompozitoriaus sugalvota metamorfozė. Raganos vaidmuo tradiciškai atliekamas moters bus patikėtas Rafailui Karpiui, kuris pavirs Vampyru.
O didžiausias vakaro siurprizas – scenoje išgirsite rečiausiai pasaulyje sutinkamą balsą – vienintelį Lietuvos sopraniną Viktorą Gerasimova, pirmą kartą su bohemiečiais pasirodžiusį VCO ROCK projekte. Šis išskirtinio balso savininkas atliks net dviejų Fėjų vaidmenis.
„Tai – reto grožio ir įtaigos balsas, – taip šį jaunąjį solistą apibūdina spektaklio meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė. – Mes turėjome didelę perklausą, kurioje Fėjos vaidmenį atliko gal penkiolika puikių jaunų solisčių, bet po pirmų kelių natų atliktų Viktoro, mes su maestro Rinkevičiumi tik susižvalgėm išsižioję, – idealus balsas Fėjai! Unikalus! Nurungė visas merginas!“
Jūsų dėmesiui – pokalbis apie tai ir apie V.Gerasimovo naujausią kūrybą.
Viktorai, juk baroko muzika yra tavo sritis?
Taip, man tai yra labai svarbu ir įdomu. Šiemet įkūrėm Boroko operos teatrą. Tai iš tiesų pareikalavo daug laiko ir visos mano esybės ir buvo mano šių metų topas. Reikėjo viską surinkti nuo nulio.
Barokine opera yra viena tavo niša, kita niša – spektakliai jaunimui. Tokia bus opera „Jonas ir Greta“, kada sužinojai, jog dalyvausi šiame pastatyme, kokios buvo pirmos mintys?
Iš tiesų sužinojau tik prieš porą mėnesių. Lyg ir žinojau šį kūrinį, pačią istoriją, kurios tikriausiai negalima nežinoti, bet mane labiausiai sudomino tai, kaip bus realizuota ši opera. Į ką orientuojantis ji bus statoma? Kol kas dar nedaug galiu pasakyti, bet manau, kad tai bus kažkas pasakiškai realistiško!
Ar kada nors esi pamąstęs, jog iš tiesų reikia operų jaunimui?
Nors man pačiam atrodo, jog opera yra gana konservatyvus žanras, pritraukiantis gal kiek vyresnę, profesionalų publiką, bet jei dabartinis cool jaunimas bus šviečiamas ir kviečiamas, manau, kad turėtų įvykti tąsa. Edukacinė veikla turi būti vystoma ir apie tai turime galvoti dabar.
Manęs dažnai klausia, kas ateina į operos spektaklius, į klasikinės muzikos koncertus. Pastaruoju metu mano pasirodymuose daugėja jaunimo. Tikiu, jog tam padėjo ir televizija, kur mane išvydo daugiau žmonių ir pradėjo domėtis: kas čia per balsas?
Ne pirmas kartas, kai dainuosi moterišką personažą. Tavo balsui tai yra priimta ir režisieriai tai išnaudoja. Kaip manai, kuo tai gali būti naudinga?
Na taip, toks vaizdas susidaro iš šono pasižiūrėjus į operą ir V.Gerasimovo dalyvavimą joje... Taip, šiandien tai yra režisieriaus matymas, įsivaizdavimas, jo noro realizavimas. Vis dėlto, pažvelgus istoriškai, opera ilgą laiką, iki G. Verdi ir G. Puccini, neturėjo tokios didelės skirties tarp moters ir vyro. Viskas prasidėjo nuo moters ir vyro viename personaže, tik vėliau ėmė ryškiau skirti kas ką turi atlikti. Pati lyčių istorija operoje yra labai spalvinga.
Dabar yra net angliškas terminas opera gender (ang. operinė lytis), nes rinktis galima įvairiausius variantus, tik nebeturime žymiųjų kastratų. Tarkime, režisierius stato operą. Joje yra balsas, kurį gali dainuoti ir vyras ir moteris. Tada, atsižvelgdamas į savo interpretaciją, menininkas gali rinktis, kurios lyties ir balso spalvos jam labiau reikia.
Manau, kad pasakai toks pasirinkimas labai tinka, juk ji pati yra kažkas mistiško, nerealaus. Jei Fėją dainuotų moteris, tai būtų per daug paprasta – viskas būtų labai aišku. Manau, kad spektaklio režisierius Gediminas Šeduikis atsižvelgia ir į tai.
Ko tikiesi iš darbo su Gediminu Šeduikiu ir kitais VCO jaunaisiais kūrėjais?
Iš tiesų tik su šiuo projektu atkreipiau dėmesį, jog VCO jau turi brandžiąją ir jaunąją kartas. Iki tol sąmoningai šito sau pasisakęs nebuvau. Su Gediminu jau esu dirbęs, beje, tuomet mano personažas taip pat buvo panašus, – lyg tarpininkas tarp realaus ir nerealaus pasaulio. Kažko tikslaus tikėtis yra sunku, kol kas viskas atrodo labai nenuspėjama – procesas atskleis kortas.
Tikiuosi, jog tai virs į puikų bendradarbiavimą. Vaidmuo nors ir nedidelis, bet būtent tuo ir yra patrauklus. Manau, kad Gediminas turi iš tiesų originalių idėjų, kaip jį pristatyti.
Jau susipažinai su „Jono ir Gretos“ muzika, kokį ji palieka įspūdį? Daug kas sako, jog ji nėra skirta vaikams.
Taip, tai yra visiška teisybė. Skamba panašiai, kaip R. Strauso „Rožių kavalierius“ arba „Salomėja“. Esu didelis tokios muzikos gerbėjas. Bet pasaka vaikams ir prieš akis stovintis R. Wagneris – tarsi visiškai nesusiję dalykai. Nors jis kūrė operas remdamiesi mitais.
Čia pilna kažkokios mistikos, ir muzika taip skamba. Kadangi aš pats mėgstu šiuos du kompozitorius, – man viskas gražu ir patinka. Istorija, kuri yra pasakojama – kitas dalykas. Iš tiesų, pirmą kartą išgirdęs, buvau priblokštas. Dabar norisi daugiau pasidomėti E. Humperdincko, parašiusio „Jonuką ir Gretutę“, kūryba.
Mano vaidmuo yra gana mažas, o muzika – labai stipri ir paveiki. Veikėjo tipažas yra panašus į mano atliekamus Amūro, Angelo vaidmenis. Čia tai yra Fėja, arba Fėjinas.
Jau matavaisi kostiumą. Kokį įspūdį paliko dizainerės Eglės Čekanavičiūtės darbas?
Darbas įspūdingas, detalių tikrai atskleisti negalima iš anksto, tik tiek galiu pasakyti, kad kostiumų yra ne vienas! Eglė man pasirodė nuostabus, labai šiltas, atviras, daug idėjų turintis, kūrybingas žmogus. Ji praktiškai gali kurti vietoje, puikiai žinodama ką ir kaip nori padaryti. Matyti, kad ji turi stiprią ir aiškią viziją. Tai man patiko, nes tuomet atsiranda jausmas, kad viskas bus labai gerai.
Iš tiesų, kostiumą daugiau jaučiau, nei mačiau, – Kongresų rūmuose tikrai trūko veidrodžio (juokiasi). Bet jausmas buvo tikrai cool. Man visuomet patinka iššūkiai ir naujovės!
Kokia tau yra pagrindinė užduotis sau ir visam kolektyvui, dirbant prie spektaklio jaunimui, kuris kuriamas Vilnius City Operoje?
Visų pirma, kaip visada yra tik aukščiausi reikalavimai kūrybiškumo ir profesionalumo prasme.
Tik dabar pradedu mąstyti apie tai, kad „Jonas ir Greta“ bus skirtas jaunimui. Anksčiau, kituose teatruose apie adresatą nesusimąstydavau, neapsiimdavau jokių papildomų užduočių, bet čia, manau, apie tai labai verta pagalvoti.
Kitas dalykas, taip, VCO ROCK buvo daugiau koncertas, o „Jonas ir Greta“ bus pirmasis pilnas mano pastatymas šioje komandoje.
Nuo tada, kai tik atsirado bohemiečiai, nuo pat „Bohemos“ pagalvodavau apie tai, kaip puikiai jie dirba ir kokio aukšto lygio meninius produktus pristato. Manau, kad dirbti su tokiu kolektyvu jau yra pasiekimas. Manau, jog Lietuvoje jie savo lygiu atitinka Londono Karališkąjį ar Nacionalinį operos teatrą.
Vien dalyvavimas čia man daug ką reiškia. Po tokių pasvajojimų, tai, kad man buvo suteikta galimybė dalyvauti šiame projekte, yra didelis įvertinimas ir garbė.