Šiandien Marijus Balčiūnas – reabilitacijos centrų „Naujas gyvenimas“ steigėjas ir pastorius. Tačiau vilnietis puikiai atsimena laikus, kai buvo visiškai įklimpęs į narkotikų liūną. „Atsitiesiau ir noriu visiems pasakoti apie viltį pradėti gyvenimą nuo nulio“, – pradeda pokalbį ir skatina ateiti į seminarą ,,Narkotikams – ne!“, kuris vyks kovo 18 d. „Nesės pramogų banke“.
Aštuoneri metai – tiek laiko M. Balčiūnas vartojo narkotikus. „Viskas prasidėjo dar mokykloje. Tuomet tarp paauglių ir kiek vyresnių tai buvo labai madinga.
Pirmą kartą negavęs dozės, pajutau, ką reiškia abstinencija, – laužydavo kaulus, nuolat bėgo nosis. Tik vėl jo parūkius nemalonūs pojūčiai išnykdavo.
Deja, ir dabar nelabai kas pasikeitė. Kaip daugelis norėjau būti šiuolaikiškas, neišsiskirti. Pirmą kartą narkotikų pabandžiau penkiolikos. Tuomet net neįtariau, kad mano gyvenime gali atsitikti kas nors bloga, – pasakoja. – Buvau kupinas energijos, sportiškas, mėgau žaisti krepšinį, greitai bėgau. Pamenu, kai į mokyklą atvažiuodavo kas nors pasakoti apie narkotikų žalą, sėdėdavau ir tyliai kikendavau, nes tie perspėjimai atrodė tokie nerealūs.“
Atsidūrė dugne
„Laikas bėgo, o žalingo narkotiko poveikio vis dar nesimatė, tik norėjosi išmėginti vis ką nors nauja, ką nors stipresnį, kad patirčiau aštresnių pojūčių. To, ką buvau bandęs, jau tiesiog nebeužteko. Kai vienas draugas pasiūlė heroino, iš pradžių bijojau, bet vis tiek pabandžiau ir užsikabinau.
Pirmą kartą negavęs dozės, pajutau, ką reiškia abstinencija, – laužydavo kaulus, nuolat bėgo nosis. Tik vėl jo parūkius nemalonūs pojūčiai išnykdavo. Keisčiausia, kad net tada bandžiau save pateisinti – „juk narkomanai tik tie, kurie leidžiasi, aš tik rūkau“...
Tačiau neilgai truko, kol į rankas paėmiau švirkštą. Tada viskas labai greitai pradėjo ristis žemyn. Pridariau daug problemų šeimai, kitiems žmonėms. Galiausiai likau visai vienas, nes niekas nebenorėjo su manimi turėti reikalų, manęs ieškojo policija ir žmonės, kuriems buvau skolingas. Gyvenau kažkokiame sodo namelyje, į kurį patekdavau pro langą, kol vieną dieną apėmė tokia neviltis, tokia depresija, kad nusprendžiau kreiptis pagalbos“, – prisimena M. Balčiūnas.
Pavyko ne iškart
Marijus džiaugiasi, kad mama išgirdo pagalbos šauksmą, nors prieš tai jo prašymai padėti baigdavosi tuo pačiu – pinigų ir energijos siurbimu... „Buvau parazitas, – tiesiai rėžia pašnekovas. – Tačiau tąkart nuvykau į reabilitacijos centrą, pasiryžęs keisti savo gyvenimą. Deja, viskas buvo daug sunkiau, nei galėjau įsivaizduoti. Pavyko tik iš septinto karto. Atvykdavau ir vėl pabėgdavau, pavartodavau, užgrauždavo sąžinė ir grįždavau atgal.
Viskas pasikeitė, kai pradėjau lankyti į reabilitacijos centrą atvykstančių pamokslininkų seminarus. Aš įtikėjau Dievą, Jėzus Kristus prisilietė prie mano širdies ir staiga pajutau ramybę, supratau, kad nuo savęs nepabėgsiu.
Taigi iš septinto karto man pavyko pabaigti reabilitacijos kursą, o po jo likau centre savanoriauti, įstojau mokytis į Vilniaus teologijos koledžą. Grįžęs į gimtąjį Vilnių, prisidėjau prie protestantų bendruomenės „Naujoji karta“. Vis tvirčiau ėmiau suvokti, kad esu tas žmogus, kuris gali padėti nuo narkotikų, alkoholio priklausomiems asmenims, pajutau, kad turiu eiti tarnystės kitiems keliu.“
Tereikia ištiesti ranką
M. Balčiūnas važinėjo po Vilnių ir sustodavo prie kiekvieno alkoholiko, narkomano, pirkdavo jiems valgyti ir pasakodavo savo istoriją. „Negalėdavau pro juos praeiti, man buvo taip gaila tų žmonių. Kasdien važiuodavau, maitindavau, liudydavau savo gyvenimą – kad buvau priklausomas, o dabar esu laimingas žmogus, nusiųsdavau juos į reabilitacijos centrus. Daugelį pats esu nuvežęs ar pasirūpinęs apmokėti kelionės išlaidas.
Ilgainiui supratau, kad galiu daryti daugiau. Ne tik pakalbėti, įtikinti ir nuvežti. Nutariau pats atidaryti reabilitacijos centrą, – pasakoja. – Kaip tik tuo metu antrą kartą susipažinau su būsimąja žmona. Mudu buvome kaimynai ir ji mane pažinojo kaip daug metų vartojantį... Tačiau tada pamatė mane visai kitokį, pradėjome bendrauti, vėliau susituokėme. Dabar auginame dukrytę. Žmona taip patikėjo mano idėja, kad metė darbą Vilniuje ir drauge atsikraustė į Latvių kaimą, kur vienkiemyje įkūrėme reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“.
TAIP PAT SKAITYKITE Nerandate laimės? Rašytojas Alex Monaco žino, kodėl
Gydymas be vaistų
M. Balčiūnas atskleidžia, kad nuo priklausomybių gydo psichologiškai, pasitelkia dvasingumo ugdymą ir darbo terapiją. „Gydymosi kursas trunka vienerius metus. Reikia pereiti keturis etapus – nekontaktinį, ribotų kontaktų, atsakomybės (kas dvi savaitės dviem dienoms galima išvykti į miestą, pabendrauti su artimaisiais) ir ketvirtąjį – integraciją į visuomenę. Žmogus pats nusprendžia, ar likti savanoriauti pas mus, ar mums padedant susirasti darbą, išsinuomoti būstą ir pan., – kalba pašnekovas.
Per reabilitaciją labai svarbu užimta dienotvarkė. Ryte 7 val. keliamės, darome mankštą, tvarkomės, pusryčiaujame. Po pusryčių – trumpa malda, paskui užsiėmimai – psichologinė ar dvasinė paskaita, Biblijos ar kitų knygų skaitymas, įvairių situacijų analizė, aprašymai. Tada darbo terapija.
M. Balčiūnas važinėjo po Vilnių ir sustodavo prie kiekvieno alkoholiko, narkomano, pirkdavo jiems valgyti ir pasakodavo savo istoriją.
Ši dalis labai svarbi, kad buvę narkomanai išmoktų atsakomybės, nes priprato gyventi iš kitų malonės. Reabilitacijos centre mes viską darome patys: gaminamės valgyti, tvarkomės namus, šienaujame žolę, kapojame malkas ir t. t. Padirbę sėdame pietauti, paskui galima pasportuoti, vėl Biblijos skaitymai, asmeninės konsultacijos, vakarienė, o po jos – ratas. Visi drauge aptariame, kas nutiko dieną, kas nusikeikė, kas pavėlavo, kas nepasiklojo lovos, kas ir kodėl susiginčijo. Turime nuobaudų sistemą už prasižengimus – tenka suplauti indus, išmokti ištrauką iš Biblijos ir pan. Tai taip pat labai svarbu ugdant atsakingumą.“
Nepalieka likimo valiai
Baigę gydymo kursą, buvę narkomanai nepaliekami likimo valiai, neleidžiame jiems grįžti į tą pačią terpę, kad vėl nepaslystų. Dar iki pusmečio stengiamės keisti charakterį, vertybes, ugdyti atsakomybę. Mokome, kaip nusiraminti, kai jaučiasi blogai, kaip nepulti prie narkotikų. Sukuriame planą, kur pasitraukti, kam paskambinti, jei blogai jaučiasi. Padedame susirasti darbą, skatiname mokėti mokesčius, po truputėlį atiduoti skolas, atsiprašyti tų, kuriuos įskaudino. Žodžiu, padedame nuo nulio kurti naują gyvenimą“, – pasakoja M. Balčiūnas.
Pastorius atvirauja, kad ne mažiau svarbus darbas ir su narkomanų artimaisiais – priklausomybės sužaloja visos šeimos gyvenimą. „Susitaikymo ir atleidimo procesai tikrai nelengvi. Reabilituoti tenka visą šeimą. Jie nežino, kaip elgtis, kai vyras ar vaikas grįžta iš reabilitacijos centro, bijo ką nors padaryti ne taip arba, priešingai, pratrūksta ilgai laikytu susikaupusiu pykčiu.
Visgi noriu pasidžiaugti, kad kantrybė, atlaidumas ir meilė leidžia santykiams tarp artimųjų atsikurti, įsižiebia seniai prarasta viltis, kad kiekvienas turi šansą viską pradėti iš naujo“, – sako pašnekovas.
Rado savo pašaukimą
Marijus visus ragina būti atidesnius kitiems, pastebėti ženklus, kad artimasis serga priklausomybe. „Atkreipkite dėmesį į pakitusią išvaizdą ir elgesį. Vyzdžiai gali būti labai išsiplėtę arba visai susitraukę, gali kamuoti nemiga arba nuolatinis mieguistumas. Padidėja apetitas, o gal staiga viskas tampa juokinga ir t. t. Vėliau iš namų ima dingti pinigai ar daiktai, nuolat pakliūnama į įvairias bėdas, policiją.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI Alkoholis šeimoje – rykštė ne vien alkoholikų vaikams
Sudėtingi santykiai. Situacijas komentuoja psichologė
Paklausę vargu ar sužinosite, todėl geriausia atlikti narkotinių medžiagų testą, – pataria jis. – Didžiausia klaida, kurią gali daryti artimieji, tai nekreipti dėmesio arba leistis manipuliuojami. Jūs net neįsivaizduojate, kaip dirba narkomanų smegenys – geriau už bet kokius kompiuterius. Jie sugeba gauti dideles pinigų sumas, įkalbėti, apgauti, išpešti. Kerta per skaudžiausią artimųjų vietą – grasina, kad be dozės nebeištvers ir nusižudys. Kai kurie tėvai taip bijo netekti vaiko, kad patys nesąmoningai jam kasa duobę sutvarkydami visas bėdas su policija, grąžindami skolas, atiduodami kreditus ar – baisiausia – patys duodami pinigų narkotikams.“
„Kai matau pakeistus žmonių likimus, kaip jaunuoliai atsistojo ant kojų, baigė mokslus, sukūrė šeimas, esu laimingas – juk jie galėjo tiesiog mirti. Aš pats buvau priklausomas, Dievas pakeitė mano gyvenimą, išlaisvino mane, noriu visiems papasakoti apie tą viltį – tai mano pašaukimas“, – nusišypso.
Reabilitacijos centras ,,Naujas gyvenimas“ kviečia visus dalyvauti seminare ,,Narkotikams – ne!“
Seminaras vyks kovo 18 d. adresu: A. Stulginskio g. 8, „Nesė pramogų banko“ II a., Vilnius.
Pradžia 18.00 val.
Tele. nr. pasiteirauti +37064017025
www.naujasgyvenimas.lt