Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas – habilituotas mokslų daktaras, septynių patentuotų išradimų, šimtais skaičiuojamų publikacijų autorius. Jo nuopelnai (o ir rektoriaus kabinetas) kelia pagarbų virpulį: šį tramdo tik mintis, kad tas vyras – fizikas. O fizikai, kad ir kaip aukštai kiltų, širdies gilumoje turėtų būti padykę, nes kiekvieno gyvenime būta „FiDi“, kurių dvasios sunku atsikratyti.
– Rastumėte kokią nors metaforą, kuri apibūdintų jūsų, kaip rektoriaus, darbo pradžią?
– Per patį sunkmetį, kai vyresnei dukrai buvo treji ar ketveri metai, gavome kažkaip nebrangiai nuvažiuoti į Palangos „Lino“ poilsio namus. Dukra niekada nebuvo buvusi prie jūros. Eina ta mūsų Agnė, iki tol mačiusi tik smėlio dėžę, į paplūdimį su kibirėliu ir kastuvėliu. Ateina ir sako: „Taip, čia yra kur pasikapstyti!“ Aš, atėjęs iš savo laboratorijos, dabar galiu pasakyti tą patį.
– Jau kiek daugiau, kaip metus esate rektorius. Ar reiktų sakyti „tik kiek daugiau, kaip metus…“?
– Dar – tik. Dirbti pradėjau, tačiau rezultatų dar nėra. Universiteto vizija – atsistoti į vieną gretą su pirmaujančiais Europos universitetais, bet tie pokyčiai ne taip paprastai vyksta, nelengva išjudinti organizmą, kuris daugelį metų gyvavo praeities nuopelnų ir istorijos sąskaita. Kol kas didelių permainų nėra, bet pokytis tas, kad universitetas parengtas pokyčiams. Mašina taip užvesta, kad atgal pasukti jau nebegalima. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, universiteto jaunimas užsivedęs, o senimas suprato, kad šį kartą nebeišsisuks ir priešintis beprasmiška.
– Kaip tokie organizmai išjudinami?
– Padaryta daugybė veiksmų. Samdyti aukščiausio lygio užsienio profesionalai: jie dirbo, konsultavo, moderavo visokius susirinkimus, mokė planuoti pokyčius. Mokė, kaip atrinkti tuos dalykus, kuriuos norime ir galime padaryti; kurių norime, bet negalime; kurie galimi, bet nereikalingi. Tai aukščiausio lygio pokyčių vadybos dalykai. Kai kurie jų universitetuose niekada nebuvo taikomi. Apie juos jau ruošiamasi rašyti mokslinėje literatūroje, nes toks pokyčių valdymas, pats metodas, realizuojamas pirmą kartą pasaulyje. Vadyba ligi šiol pas mus buvo labai ignoruojama. Atrodė, yra vadovas, jis – apsigimęs lyderis ir žinos, ką daryti.
– Dabar turbūt – metas, kai sunku būti demokratu?
– Organizacijos, kurios keičiasi, turi išmokti veikti dviejuose moduose. Vienas jų – ,,spiečiaus“: visi lygūs, visi kalba ir niekas už tai nebaudžia. Kai pokyčiai suplanuojami, organizacija turi pereiti į „gaujos“ režimą: vadas – viršuje, o tie, kurie nevykdo jo įsakymų, šalinami. Laimei, lietuviai – vėtyti, mėtyti, lankstūs: jie sugeba prisitaikyti, persijungti iš vieno modo į kitą. Universitetas taip ir veikia. Perėjome fazę, kai buvo daug aptarimų; dabar reiks kai ką daryti jėga. Paskui vėl aptarinėsime. O gal net vienu metu darysime tą ir tą.
– Koks jūs vadovas?
Man lyderystė yra iššūkis, kad surinkčiau žmones į krūvą ir ką nors padaryčiau. Nesvarbu, kaip: galiu tai daryti ir labai kietai, net despotiškai, ir minkštai, bet esu orientuotas į rezultatą.
– Neseniai buvau Malaizijoje, Tarptautinės universitetų asociacijos renginyje, ir ten gavau savo dosjė – prieš tai užpildęs didžiulius klausimynus. Esu assessor-developer – vertintojas-vykdytojas: tokie vadovai pasigauna geras idėjas (jos dažniausiai ne savos), išfiltruoja jas iš chaoso ir įgyvendina. Toks mano pagrindinis vaidmuo. Man lyderystė yra iššūkis, kad surinkčiau žmones į krūvą ir ką nors padaryčiau. Nesvarbu, kaip: galiu tai daryti ir labai kietai, net despotiškai, ir minkštai, bet esu orientuotas į rezultatą. Ten buvo pateikta visokių skalių apie mano metodus, privalumus ir trūkumus, apie charakterį. Aišku, tuos dalykus reiktų vertinti skeptiškai, nes pats atsakinėjau klausimus ir galėjau pildyti, kaip save įsivaizduoju, o ne kaip yra, nors klausimai buvo sukti, netiesioginiai, kad vaizduotės būtų kuo mažiau.
– Iš kur tie jūsų bruožai – paveldėti, išugdyti?
– Tie bruožai iš eksperimentinės fizikos, kur dirbama komandoje. Nuo pat karjeros pradžios tai dariau. Perėjau visas pakopas: nuo gizelio studento iki instituto direktoriaus. Ir eksperimentinė fizika, kaip mokslas, yra orientuota į konkretų rezultatą: turi ką nors sukurti – nėra taip, kad vien tiri, tiri, tiri.
– Kuo fizikai skiriasi nuo kitų tiksliukų?
– Jų entuziazmas kartais nukreiptas į nepraktiškus dalykus. Na, kam reikia to dinozauro? Sukišama masė pinigų, kad kartą per metus jį pervežtų per miestą besispjaudantį dūmais. Bet jis – mūsų kultūros dalis. Pats buvau 11-osios „FiDi“ vadovas (dabar ji jau 48-oji), ir tai – garbė. Žmonės dirba ne tam, kad ką nors gautų; universitetinė dvasia tuo ir pasireiškia. Kalbame apie garbę, saviraišką, kartais – realizavimą nenaudingų dalykų, kurie sulaukia atgarsio kitu pavidalu. Didžioji fizika – išvis nepraktiškas mokslas. Smalsumo tenkinimas mokesčių mokėtojų sąskaita. Tačiau ji davė faktiškai visą žmonijos pažangą. CERN užsiima pasaulio pradžios problema ir tik ryja pinigus: per metus – vieną milijardą eurų. Bet ten buvo atrastas internetas ir seniai atsipirko visos išlaidos: tai, ką jis suteikė žmonijai, skaičiuojama šimtais milijardų... Fizikai – žmonės, kuriems užsidega akys, kurie yra vedami smalsumo ir aistros. Medikai mus net sukritikavo: „Klausykit, aistra yra diagnozė.“ Jiems – diagnozė, o akademiniam žmogui – svarbiausias dalykas.
– Kai filmuose mokslininkai panašūs į maniakus, tai – arti tiesos?
– Filmuose visko prirodo, bet kone visi didieji civilizacijos pasiekimai atsirado iš aistros, smalsumo, garbės patenkinimo ir tik labai retais atvejais – norint uždirbti. Toks žmonijos veikimo principas. Jeigu visi nurimtų, būtų kapinės – vieta, kur viskas sutvarkyta ir niekas niekam neberūpi.
– Fizikai vis dar traukia pas filologes?
– Traukia ligi šiol. Naujausias projektas – 50-osios „FiDi“ (ji bus 2018 m.) proga pastatyti paminklą Filologijos fakultete. Ir ne šiaip kam nors, o Amžinai Meilei. Jau renkami pinigai.
– Jūsų amžinoji meilė buvo rasta ne visai ten?
– Psichologės buvo kažkur šalia, bet tai kita istorija. Susipažinome per hobį – radijo ryšį. Dabar yra visokie internetai, o tada nebuvo. Būsimoji mano žmona lankė būrelį mokykloje ir kai įstojo į psichologiją, atsidūrė universiteto radijo klube. Viename iš Saulėtekio pastatų su antenomis ant stogo buvo tokia palėpė – ten sovietmečiu buvo radijo stotis. O aš buvau įsitraukęs į „lapių medžioklę“, tokį bepročių sportą. Per tai ir susipažinome.
– Gera namie turėti psichologę?
– Čia, kaip sakoma, šiaučius be batų, kriaučius be marškinių. Nors visko gyvenime būna… Namie – blogai, kai ji pradeda taikyti mokslo kanonus. Rita – žinoma ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Jos knygą „Raidos psichologija“ skaitė beveik visi mokytojai. Kol netapau rektoriumi, žmona buvo daug populiaresnė už mane. Būdavo, atvažiuoji į savo giminių balių (turiu giminaičių mokytojų) ir girdi: „Čia – ta Rita Žukauskienė! O čia – jos vyras, mano pusbrolis.“
– Kaip auginote dukras? Rasdavote joms laiko?
– Mažai. Gal jos augo žiūrėdamos į tėvus, kad jie nuolat dirba. Buvo sunkūs laikai. Namie turėjau laboratoriją – tai buvo net ne laboratorija, o gamykla. Gaminau elektroninę įrangą: reikėjo kažkaip verstis, nes alga, konvertavus talonus, buvo dvylika dolerių. Dukros visą laiką matė sunkiai dirbančius tėvus ir pačios dabar yra tokios – orientuotos dirbti, siekti. Merginos augo savarankiškos. Mes stengėmės joms duoti viską, ko jos norėjo, leisti į tuos būrelius, kurie jas traukė: niekada nesakėme, kad turi daryti tą ar aną. Kotryna, patriotiškai nusiteikusi, baigė Kingstono universitetą, bet grįžo į Lietuvą. Dirba iliustratore tarptautinėje rinkoje – turi agentų Amerikoje, Šveicarijoje. Ir puikiausiai verčiasi, nereikia jos šelpti. Agnė, beje, fizikė, stažuojasi Vokietijoje; ji irgi labai rimtai nusiteikusi grįžti ir mokslinę karjerą tęsti čia. Įdomu, kad fizike tapo vyresnioji, panaši į mamą, o į mane panaši jaunesnioji – iliustratore. Vienas genetikas man išaiškino, kad būna tokių susikryžminimų.
– Prisimenate savo pirmą užsienietišką honorarą?
– Pirmas buvo ne honoraras, o pašalpa: per sunkmetį G. Soroso fondas dalijo po 500 JAV dolerių mokslininkams. Tada buvau dar jaunas, trisdešimt kelerių metų; atsimenu, sėdėjau eilėje ir laukiau su savo publikacijų sąrašėliu, kad gaučiau tuos pinigus: jie tais laikais buvo tikrai nemenki. O šiaip nedaug aš užsienyje uždirbau. Turėjau projektą su JAV gynybos departamentu, pagrindine jų karinio mokslo kontora DARPA. Už knygą „Introduction to Solid-State Lighting“ (Niujorkas, „Wiley“, 2002 m.) ligi šiol gaunu royalties – procentų, nors jos pardavimas jau krinta.
– Bet, girdėjau, ji dažnai cituojama?
– Saugau labai gerą fotografiją – su Shuji Nakamura, kuris užpernai tapo Nobelio premijos laureatu. Susipažinome seniai, kai dirbau prie knygos. Joje daug prirašiau ir apie Nakamurą, o jis pagal tą mano knygą skaito paskaitas. Sako: „Tu Lietuvoje neturi iš ko daryti technologijų, tai rašyk knygas. O aš čia kuriu technologijas ir nerandu laiko knygoms.“ Jis dabar Santa Barbaros universitete dirba. Turiu tokį draugą. Na, kaip – draugą: senokai, gal penkerius metus, jo nemačiau.
– Su Anglijos karaliene irgi fotografavotės? Ar ji neakivaizdžiai domėjosi jūsų išradimais?
– Labai branginu tą nuotrauką. Taip, bendravau su ja ir buvau iš anksto perspėtas, kad sakyčiau „Your Majesty“, nes, neseniai grįžęs iš Amerikos, klausiau, kaip į ją kreiptis: „Ar galima – Liz?“ – „Ne, ne, tik jau ne!“ Vizito į Lietuvą metu karalienė buvo supažindinama su mūsų mokslo pasiekimais, ir mane (tuo metu buvau instituto direktorius) pakvietė ko nors jai parodyti. Parodėme – su šviesomis, su viskuo.
– Žinynuose išvardyta daug jūsų mokslinių nuopelnų ir apdovanojimų. O kokie karjeros momentai jums pačiam buvo svarbūs?
Mane Amerika labai pakeitė. Ligi tol buvau gana uždaras žmogus, o grįžau visai kitoks. Čia, sėdint tokioje mažoje vietoje, kartais užpeliji.
– Turbūt – gyvenimas JAV. Neilgai ten buvau, dukart po tris mėnesius. Amerikiečiai labai atviri, komunikabilūs, bendruomeniški. Iššūkių siekimas, ryžtas ką nors sukurti, padaryti – jų kraujyje. Visur – savanorystė. Prisninga, tai vienas kaimynas gatvę valo: tokia jo pareiga. Kitas kas savaitę ima mėginuką iš upelio, į laboratoriją veža. Trečias – savanoris gaisrininkas, sėdi gaisrinėje, budi. Ir visi tai daro už dyką. Apskritai, šalis didelė, dinamiška, nenurimstanti, ir pats imi plačiau mąstyti. Mane Amerika labai pakeitė. Ligi tol buvau gana uždaras žmogus, o grįžau visai kitoks. Čia, sėdint tokioje mažoje vietoje, kartais užpeliji.
– Noriu paklausti kaip tik apie mažą vietą. Kas yra Žukaučizna? Skamba, lyg būtų iš protėvių paveldėtas dvaras.
– Su žmona norėjome nusipirkti sodybą ir toks diedukas mus vežiojo po Labanoro girią – į vieną kaimą, į kitą. Paskui – į trečią: „Šitas vadinasi Žukaučizna. Tris namus parduoda.“ Ir mes iškart nutarėme, kad niekur iš čia nevažiuosime. Daug kas mano, kad tas pavadinimas – pokštas, bet jis autentiškas. Šalia yra Rutovčizna, Meškauščizna, dar kažkokių „-čiznų“. Gal kokie gudiški pavadinimai. Žukaučizna prieškary buvo šalia demarkacinės linijos su Lenkija: linija ėjo Lakaja, o namas, kurį pirkau, buvo prieškario Lietuvos pasienio policijos nuovada. Dabar žmonės galvoja, kad čia toks juokas. Pakvieti į svečius, tai klausia: „Kaip jūs iš tikro vadinatės, kur važiuoti?“ Sakau: „Google“ pažiūrėkite.“
– Atrodo, svečių jums netrūksta. Feisbuke mačiau, kad visą universitetą į savo sodybą pakvietėte.
– Esu Molėtų ištvermės sporto šakų klubo narys – yra toks rajoninis klubas „OK Klajūnas“. Ten kultivuojamas orientavimosi sportas, visokie bėgimai, turizmas ir panašiai. Vietos mokytojas man padėjo statyti sodybą ir mane įtraukė į klubo veiklą. Dabar kasmet toje sodyboje darau vieną renginį, man tai privaloma kaip klubo nariui. Ir pagalvojau: jei jau rengiame orientavimosi sporto varžybas (o tai – nemenkas darbas), kodėl nepasiūlius jose dalyvauti universiteto bendruomenei? Paskelbiau ir atvažiavo žmonių: ir profesorių, ir studentų, ir jų šeimų narių. Šauniai pabėgiojo, žmona visiems išvirė karštos sriubos.
– Girdėjau, kad ir universiteto valgykloje griaunate senas taisykles, stovite su visais bendroje eilėje prie sriubos.
– Nieko aš ten neprarandu ir nematau nieko bloga. Pradžioje virėjos mane kviesdavo, bet paskui aprimo. Stovėdamas eilėje atsipalaiduoju, paskaitau telefone naujienas, pakalbu su tuo, kas stovi šalia. Kas pasikeistų, jei gaučiau pietus be eilės? Likusį laiką skaityčiau tas pačias naujienas.
– Nesimėgaujate tuo, kad esate rektorius, kad tai – didelė garbė?
Akademiniai žmonės visame pasaulyje dirba už algą ir garbę. Net dekanai, net rektorius nedirba vien už pinigus.
– Universitete niekas nedirba vien už pinigus, nebent administracija, aptarnaujantis personalas. O akademiniai žmonės visame pasaulyje dirba už algą ir garbę. Net dekanai, net rektorius nedirba vien už pinigus. Gal mano alga kam nors gali pasirodyti fantastinė, bet pažiūrėjus, kiek gauna kokio nors savivaldybės UAB direktorius ir kokiomis mašinomis jis važinėja, rektoriaus atlyginimas blanksta. Juolab važinėju savo automobiliu ir vairuotojo neturiu. Tačiau tas momentas – garbė – yra.
– Togą jau turite. O smokingą?
– Nusipirkau 2002 m., kai gavau Nacionalinę mokslo premiją. Pamaniau, kad ją atsiimant reiktų vilkėti smokingą. Aišku, atrodžiau kaip povas tarp kitų mokslininkų. Kai žmona vėliau gavo savo mokslo premiją, ją lydėjau irgi su smokingu. Dabar jo jau prireikia, kai esu kviečiamas, tarkim, į Švedijos karaliaus priėmimą ar šiaip kvietime būna parašyta „black tie“. Ir į operą su juo vaikštau: man ji – labai rimtas renginys. Ne itin turiu laiko ten lankytis, bet kai einu, tai jau pasiruošiu.
– Tada žmona vilki ilgą suknelę?
– Taip, Rita būna su ilga suknele ir perlų vėriniu – tuo vieninteliu, kurį turi, kažkada parvežtu iš Japonijos. Mes manome, kad esame aukštuomenė, todėl turime atitinkamai save pozicionuoti. Lietuvoje elito supratimas truputį pasislinkęs pigių šou link. Mano galva, mes, profesūra, ir esame šalies elitas, o ne tie, kurie striksi ir žiopčioja.