Kandidatuodamas į rektoriaus pareigas, dabartinis Vilniaus universiteto (VU) vadovas prof. Rimvydas Petrauskas neįtarė kokiomis neįprastomis sąlygomis teks pradėti dirbti. Planus iškart atverti universitetą visuomenei idėjomis ir erdvėmis, didinti VU matomumą sujaukė pasaulį sukrėtusios krizės. Pandemija, karas Ukrainoje, energetinė krizė skatino užsiimti veiklomis, apie kurias net nebuvo galvota.
Vilniaus universitetui teko ne tik prisiderinti prie pandemijos laikotarpio studijų ir mokslo iššūkių, bet ir ekspertize bei įvairiomis savanorystėmis prisidėti prie pandemijos suvaldymo. Vėliau teko ieškoti galimybių, kaip paremti ir integruoti Baltarusios ir Ukrainos studentus, atvykstančius ieškoti galimybės tęsti studijas. Taip gimė „LDK stipendijos“ idėja. Universitetui ne tik reikėjo parengti savo naują strategiją, bet ir prisidėti prie Lietuvos ateities strategijos kūrimo proceso.
Šiandien 50-ies metų jubiliejų minintis ir kadenciją įpusėjęs Universiteto vadovas pasakoja, kokius reikšmingus pokyčius pastebi Lietuvos universitetų gyvenime, kokie darbai dar laukia, ko labiausiai trūksta Lietuvos švietimo politikoje. Taip pat atskleidžia, kokią skolą turi sau pačiam ir apie ką svajoja ateityje.
Mokslininkai – nuomonės formuotojai
Paprastai prof. R.Petrauskas savo gimtadienių nesureikšmina ir jų plačiau nešvenčia, tačiau šį žada paminėti, nes tai visgi jubiliejiniai metai. Gimtadienį ketina sutikti įprastai – šeimos, draugų ir kolegų rate
Vasarą savo dainų dešimtuku pasidalinęs VU rektorius juokais pradėtas vadinti kokybiškiausiu nuomonės formuotoju Lietuvoje. Paklaustas, kokia daina pastaruoju metu sukasi galvoje dažniausiai, rektorius juokauja, kad dabar darbais užimtoje galvoje gali skambėti tik „50 metų – tai visai mažai“. Tačiau artimiausiu metu jis laukia jaunystėje mėgtos britpopo grupės „Pulp“ koncerto tvarkaraščio:
„Dukrai taip pat pažadėjau kartu nuvažiuoti į jos dievinamo Harry Styleso koncertą.“
Pradėjus eiti pareigas, rektoriui tapo įprasta dažniau pasisakyti socialinėje erdvėje, būti kviečiamam viešiems komentarams ar diskusijoms.
„Vienas iš mano tikslų yra įtikinti, paskatinti mokslininkus daugiau dalintis savo atradimais su plačiąja visuomene. Jeigu žodį „influenceris“, vartosime natūralia šio žodžio prasme, tuomet mokslininkas gali ir turi visas galimybes, o kartais net privalo būti nuomonės formuotoju. Kuo daugiau tokių nuomonės formuotojų, galinčių patarti, suteikti patikrintą informaciją bus visuomenėje, tuo bus geriau“, – įsitikinęs VU rektorius.
Jo teigimu, Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai pritrūksta būtent mokslininkų balso ir kantrybės išklausyti jų argumentaciją. Tik sulaukę kritinių akimirkų įvertiname,
kokie svarbūs yra nuomonės formuotojai, turintys kompetenciją ir gilų dalykų išmanymą.
Kadencijos pradžia – istorinėmis sąlygomis
Dar nė vienam rektoriui neteko kadencijos pradėti tokiomis neįprastomis sąlygomis – visiško karantino metu. Prisimindamas pradžią, kai kurį laiką, nepaisant to, kad pradžioje dideliame universiteto pastate teko kurį laiką būti vienam, nebent lydimam apsaugos darbuotojų, prof. R.Petrauskas sako, kad kandidatuoti jį pirmiausia paskatino noras siekti bendruomenės sutelktumo ir reikšmingesnės Vilniaus universiteto vietos valstybėje ir visuomenėje.
„Atėjau su idėja atverti universitetą idėjomis, erdvėmis, vieni kitiems, tačiau dėl pandemijos teko viską uždaryti. Natūralu, kad teko veikti kitaip nei planavau ir pirmi sprendimai buvo visai ne tokie, kaip galbūt įsivaizdavau. Kita vertus, krizė sutvirtino tuos pamatinius dalykus, apie kuriuos aš galvojau.
Visų pirma, pandemija dar labiau išryškino esminį universiteto principą – dėstytojo ir studento santykį. Antra, turbūt kaip niekad iki tol atsiskleidė mokslininkų ir universitetų reikšmė visuomenėje, kurie buvo girdimi viešojoje erdvėje ir kviečiami dalintis savo žinojimu ekspertinėse grupėse“, – sako prof. R.Petrauskas.
„Universitetas nėra ta mokslo šventovė, nuo kurios skiria emocinė distancija, prie kurios baugu prisiliesti, į kurią nedrąsu įžengti, o atvira idėjų ir žinių laboratorija“.
Tarptautiškumo ir kasdienio darbo svarba
Prabėgo pusė kadencijos nuo to laiko, kai istorijos profesorius pradėjo eiti rektoriaus pareigas. Vienu iš pagrindinių darbų jis laiko bendruomenės įtraukimą į naujos universiteto strategijos kūrimą: „Svarbu ne tik pats konkretus dokumentas, jame fiksuoti sutarti dalykai, bet ne mažiau tai, kad kartu galėjome mąstyti apie mūsų universitetą.“
Pasak jo, formuojant naują strategiją paaiškėjo keli pagrindiniai dalykai. Vienas jų – būtinybė universiteto tarpdalykinę įvairovę – tikrąjį mūsų pranašumą – paversti mūsų esminiu veiklos principu tiek moksle, tiek studijose. Antras – tarptautiškumas. Šioje srityje, rektoriaus teigimu, Vilniaus universitetas stengiasi ypač aktyvinti veiklą ir vienas iš to pavyzdžių yra europinio „Arqus“ universitetinio aljanso kūrimas: „europiniai universitetų aljansai yra naujas žodis Europos mokslo politikoje ir net bendriau Europos integracijos procese.“
Tačiau rektoriaus darbas yra ir nuolatinių susitikimų, posėdžių ir kitų administracinių darbų maratonas, todėl stengiasi atitrūkti nuo kasdienių veiklų.
Profesorius toliau dėsto studentams, rašo mokslinius darbus, taip pat karts nuo karto publikuoja apžvalgas, iš universiteto perspektyvos apibendrindamas aktualijas.
„Galimybė pažvelgti iš šono, susikurti platesnę perspektyvą leidžia ir apibendrinti, ir įkvepia tolesniems darbams“, – teigia VU rektorius.
Futbolas ir kita
Be neblėstančios aistros istorijai, prof. R.Petrauskas – futbolo entuziastas, jaunystėje pats aktyviai žaidęs. Dabar Vilniaus „Žalgirio“ merginų komandoje žaidžia ir jo duktė, todėl kalbėdamas apie pomėgius, jis prisimena jos rungtynių stebėjimą, mėgėjiškas teniso partijas su sūnumi, vasaros keliones kasmet į skirtingus kraštus ir grįžimą į vis tą pačią vietą Lietuvos pajūryje. Apie savo mėgstamiausias vietas Lietuvoje ir pasaulyje sako: „Upių ir kanalų krantinės miestuose ir akimirka kalno viršūnėje prieš pat nusileidžiant slidėmis.“
Paklaustas, ką palaikys artėjančio pasaulio futbolo čempionato proga, rektorius sako nuo vaikystės sergantis už Braziliją, bet dabar turintis ir kitų besikeičiančių variantų.
„Šiais metais eilės tvarka Brazilija, tada Belgija, Olandija, Vokietija”, – vardija rektorius. Iš žaidėjų prisimena Zico, Marco van Basteną, Arjeną Robbeną, o šiais metais laukia Kevino de Bruyne‘s ir Joshua Kimmicho pasirodymo.
Kalbėdamas apie mėgstamus režisierius, filmus ir serialus, vardina Luchino Visconti, Quentino Tarantino, serialas „The Wire“, iš istorinių – Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d‘Ark aistra“. Neigiami herojai ir jų prasmingos pamokos: Christophas Waltzas iš Tarantino „Negarbingų šunsnukių“ atskleidžia kalbos ir daugiakalbystės jėgą, o Bobas Odenkirkas iš „Better Call Saul“ kūrybiškumo galimybes beprasmybės liūne.
Save atrado universitete
Universitete atradau save, atradau tai, ką tikrai noriu daryti, ko tikrai noriu mokytis ir ko siekti, viename interviu yra sakęs VU rektorius. Profesoriaus nuomone, didelis atotrūkis tarp mokyklos ir universiteto yra viena didžiųjų problemų Lietuvos švietimo sistemoje.
„Manau, universiteto mokyklose turėtų būti daugiau. Nepakanka tik rengti mokytojus ar universitetams pristatyti savo studijų programas. Mokyklose šalia pamatinių žinių mokymo, pirmiausia, turėtų būti mokoma kelti probleminius klausimus. Jeigu mokymas būtų paremtas probleminių klausimų kėlimo pamatu, tuomet ir konkrečių žinių įgijimas būtų aiškesnis. Tuomet perėjimas iš mokyklos į universitetą nebūtų toks komplikuotas“, – įsitikinęs rektorius.
Būsimam istorikui jis rekomenduotų perskaityti Johano Huizingos „Viduramžių rudenį“ – spalvingą, kaip kad šiandien ruduo už lango, pasakojimą apie epochos pabaigą, leidžiantį pažvelgti į istorijos mokslą iš perspektyvos, pranokstančios datų ir įvykių rinkinį.
Tuo tarpu Lietuvos moksle, pasak rektoriaus, labiausiai trūksta konsolidacijos ir natūralių partnerysčių. Turime nemažai visko, tačiau pasklidusių, vienas apie kitą mažai žinančių, nesutelktų. Ir, žinoma, reikia toliau stiprinti mūsų mokslo ir studijų tarptautiškumą, galų gale įveikti iš sovietmečio paveldėtą uždarumą.
Skolos istorijai, Ukrainos karo reikšmė ir palinkėjimas
Universitetas leido ne tik atrasti tikrąjį save, bet ir paskatino aistringai gilintis į savo mokslinę sritį – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Paklaustas, ar yra kažkoks istorinis įvykis, asmenybė, apie kurią norėtų atlikti išsamesnį tyrimą, prof. R.Petrauskas išskiria didįjį kunigaikštį Vytautą.
„Ne paslaptis, kad norėčiau pabaigti jo biografiją. Tai – skola sau pačiam“, – sako profesorius.
Kalbėdamas apie istorijos paraštėse likusias asmenybes, kurių svarba nepakankamai vertinama, jis prisimena valdovų ir didikų žmonas ir dukteris: „Apie jas žinome labai mažai, neretai nežinome net jų vardų ir galime tik įsivaizduoti, kokį vaidmenį jos galėjo vaidinti valstybės ir šeimos gyvenime.“
Istorinį lūžį išgyvename ir šiuo metu dabar. Pasak profesoriaus, karas Ukrainoje jau pakeitė tiek Lietuvą, tiek pasaulį.
„Šis karas sukrėtė Europą, kuri buvo kuriama ant taikos idėjos pamatų ir ilgą laiką buvo stabilumo oazė. Manau, viena iš svarbiausių pamokų – naikinama tariamai natūrali riba tarp realios ir vertybinės politikos. Ši dichotomija atvedė į akligatvį ir dabar įveikiama karo metu. Mes galime ir turime ginti savo interesus, neaukodami pamatinių civilizacijos ir žmogiškųjų vertybių, – įsitikinęs VU rektorius. – Universitetų vaidmuo čia labai svarbus, jie yra tikrieji demokratinių vertybių gynėjai ir tiesos siekio forpostai demokratijos aižėjimo ir populistinio veikimo bei komunikavimo sąlygomis.“
Paklaustas ko palinkėtų valstybei, studentams ir sau, rektorius atsako:
„Valstybei – išsikelti ir nuosekliai siekti ambicingo tikslo, būti šalimi, kurioje iš mokslinių tyrimų gimsta aukščiausio lygio technologijos ir verslas; studentams – geriausiai išnaudoti tuos keletą metų, atrandant save, draugus ir meilę; sau – perskaityti viską, ką norėjau, parašyti, kiek galiu, pamatyti, apie ką svajoju, patirti, apie ką dar galbūt nepagalvojau.”