Vokietijoje lietuvių kalbą dėstanti Aurelija: „Tai darbas, kuris visokeriopai ugdo“

Aurelija Tamošiūnaitė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Justina Šilinytė
Publikuota: 2019-02-18 12:01
Mainco mieste įsikūrusiame Johano Gutenbergo universitete lietuvių kalbą kitataučiams iš viso pasaulio dėstanti lektorė Aurelija Tamošiūnaitė džiaugiasi kitokia patirtimi: „Ir nuomonių, ir patirčių, ir kultūrinių tradicijų atžvilgiu dėstyti tokiai auditorijai yra be galo įdomu, nes ne visada gali nuspėti, kaip studentas atsakys į tavo klausimą, kokia linkme pasisuks diskusijos, kokį klausimą jis tau užduos.“

Kokie keliai jus nuvedė į Vokietiją, Maincą? Ką šiame mums, lietuviams, mažai girdėtame mieste veikiate?

Į Maincą atvedė darbas. Prieš keletą metų Johano Gutenbergo universiteto (JGU) Šiaurės Europos ir Baltijos šalių kalbų katedroje buvo įsteigta nuolatinė lietuvių kalbos lektoriaus vieta. Katedra tuo metu ieškojo žmogaus, galinčio dėstyti ir lietuvių kalbos (bei kultūros) kursus, ir sociolingvistinės pakraipos dalykus bakalaurantams bei magistrantams. Nuo 2013 metų JGU kartu su Vytauto Didžiojo universitetu vykdo tarptautinę jungtinę magistro studijų programą „Sociolingvistika ir daugiakalbystė“. 

Šios programos studentai kiekvieną semestrą studijuoja vis kitoje Baltijos regiono šalyje: pirmąjį semestrą VDU, Kaune, antrąjį –Maince, Vokietijoje, trečiąjį – Stokholme, Švedijoje, arba Tartu, Estijoje. Kadangi kiekvieną vasaros semestrą šios programos magistrantai atvyksta studijuoti į Maincą, katedrai reikėjo žmogaus, kuris galėtų papildyti dėstytojų kolektyvą. 2016 m. buvau pasamdyta ir rugpjūtį su šeima atsikraustėme čia.

Papasakokite plačiau apie universitetą, kuriame dirbate. Kuo jis išskirtinis?

Universitetas pavadintas bene žymiausio Mainco gyventojo – Johano Gutenbergo – vardu. Spaudos technologijų inovatoriaus, padėjusio pagrindą masinei spaudinių gamybai, dvasia justi tiek universitete, tiek mieste. Nenuostabu, kad knygotyros, medijų studijos ir mūsų universitete pritraukia nemažai studentų. JGU yra vienas didžiausių universitetų Vokietijoje (beje, tai ir didžiausias darbdavys Maince), išsiskiriantis siūlomų programų įvairove – nuo muzikos iki medicinos studijų. Šiaurės Europos ir Baltijos šalių kalbų katedra (SNEB) universitete įkurta 1995 metais. Studentams ji siūlo skandinavų (šiuo metu – švedų ir islandų), abiejų gyvų baltų kalbų (lietuvių ir latvių) bei finougrų kalbų šeimai priklausančios suomių kalbos kursus.

Kodėl studentai renkasi lietuvių kalbą, ar noriai jos mokosi, kas labiausiai stebina? Kaip jums sekasi juos mokyti?

Lietuvių kalba universitete dėstoma reguliariai, nes ji įtraukta į bendrosios lingvistikos bakalauro studijų programą. Kitaip sakant, studentai, įstoję mokytis lingvistikos, turi išklausyti bent dviejų skirtingoms šeimoms priklausančių kalbų kursus. Žinoma, dauguma renkasi populiaresnes (ispanų, prancūzų, švedų, portugalų, arabų, rusų ir kt.) ar, vertinant iš europiečio perspektyvos, egzotiškesnes kalbas (japonų, svahili, bambara, hindi, singaliečių ir kt.), tačiau dalis susidomi ir baltų kalbomis.

Šiokių tokių skirtumų tarp įvairių šalių vis dėlto įžvelgčiau. Teko dėstyti ir Amerikoje. Ten dažnai mūsų kalbą rinkdavosi studijuoti lietuviškų šaknų ar lietuvių draugų turintys studentai arba doktorantai, susidomėję mūsų regionu tyrimų tikslais. Dėstydama kalbą Amerikoje, vengdavau ar bent jau labai minimaliai vartodavau kalbinės terminijos, mat dauguma studentų būdavo nelingvistai. 

Maince lietuviškų šaknų turinčių studentų iki šiol neturėjau (kita vertus, čia dėstau dar tik trečius metus), dauguma jų mokosi kalbos dėl akademinių sumetimų. Tai, žinoma, kartais nulemia ir motyvacijos stoką (studijuoju, nes reikia). Tačiau, kaip ir bet kuris lietuvių kalbos kaip svetimosios dėstytojas, mokydama stengiuosi balansuoti tarp „rimtos“ ir „linksmesnės“ medžiagos, supažindinu su mūsų tradicijomis, kultūra, kasdieninio bendravimo ypatumais, t. y. klausome dainų, žiūrime filmus, televizijos laidų ištraukas, žaidžiame žaidimus, atnešu paragauti lietuviško maisto ir t. t.

Prieš išvykdama į Vokietiją dirbote dėstytoja Lietuvoje. Kuo užsienio studentai kitokie, jei lygintume su mūsiškiais?

Taip, dėsčiau Lietuvoje, Amerikoje ir vieną kursą Suomijoje. Nepasakyčiau, kad studentai labai skirtingi. Tačiau man, kaip dėstytojai, ryškiausias skirtumas turbūt būtų auditorijos įvairovė gimtųjų kalbų ir kilmės atžvilgiu. Pavyzdžiui, šį semestrą lietuvių kalbą vienoje grupėje mokosi vokietė, armėnas, Sirijos kurdė, dvi merginos, kilusios iš Pakistano, viena vietnamiečių kilmės ir viena turkiškų šaknų turinti studentė. 

Vieni iš jų užaugę Vokietijoje, kiti gyvena nuo paauglystės, dar kiti atvyko tik studijuoti universitete. Tokios kultūrinės studentų įvairovės yra ir kituose (ne kalbos) kursuose. Ir nuomonių, ir patirčių, ir kultūrinių tradicijų atžvilgiu dėstyti tokiai auditorijai yra labai įdomu, nes ne visada gali nuspėti, kaip studentas atsakys į tavo klausimą, kokia linkme pasisuks diskusijos, kokį klausimą jis tau užduos.

Grįžkime šiek tiek atgalios. Prisiminkite pačią pradžią Vokietijoje. Ar ji buvo lengva? Su kokiais sunkumais susidūrėte?

Tiek man, tiek mano vyrui tai nėra pirmas ilgėlesnis išvykimas iš Lietuvos. Tad ankstesnioji – kelerių metų gyvenimo Amerikoje – patirtis labai padėjo: žinojome, ko tikėtis ir su kokiais sunkumais gali tekti susidurti. Pradžia niekur nėra lengva. Reikia ir būstą, ir darželį, į kurį leisi vaiką, susirasti, ir banko sąskaitą atsidaryti, ir biurokratinius formalumus susitvarkyti. Didelis privalumas mums buvo tai, kad aš turėjau darbo sutartį. 

Be jos ne visi bankai Vokietijoje nori atidaryti sąskaitą, o be registracijos negali iš anksto vaiko užregistruoti į darželį (bent jau Reine-Pfalce, kur darželiai yra nemokami, todėl skiriami pagal gyvenamąją vietą). Dėl šios priežasties metus laukėme vietos darželyje sūnui, vyrui teko likti namuose. Išsinuomoti butą be vadinamosios kredito istorijos taip pat nėra lengva, mums tiesiog pasisekė. Vis dėlto sunkiau ir gerokai ilgiau užtrunka susikurti socialinę aplinką: susirasti bendraminčių, draugų, prisitaikyti prie šio krašto bendravimo tradicijų.

Nors čia gyvenate dar palyginti neseniai, jau neblogai pažįstate vokiečių kasdienybę. Kaip ši šalis atrodo jūsų akimis?

Nedrįsčiau sakyti, kad gerai pažįstame šią šalį ir jos žmones. Mudu su vyru vis Vokietiją lyginame su JAV ir tik tuomet su Lietuva. Kultūrinių ir apskritai gyvenimo būdo panašumų tarp Vokietijos ir Lietuvos, manau, yra daugiau nei skirtumų. Panašios (nors, žinoma, netapačios) maisto kultūros tradicijos, žmonių bendravimas (santūresnis, ne toks familiarus kaip amerikiečių), socialinė ir medicinos apsauga. Vokietijoje puiki viešojo transporto infrastruktūra (tiek miesto, tiek priemiestinė ar tarpmiestinė), pirmus metus čia neturėjome automobilio ir išsivertėme be jo. Maincas nedidelis miestas, tad daugelis čia į darbą ir iš jo mina dviračiais. Juo važiuoja ir mano vyras.

Bene labiausiai mus nustebino gerokai mažesnės elektroninių (ypač – valdžios) paslaugų galimybės. Lietuvoje buvome pripratę viską atlikti internetu (teikti ar užsisakyti pažymas, deklaruoti gyvenamąją vietą, pildyti mokesčių deklaracijas ir kt.), galų gale susimokėti už stovėjimą automobilių aikštelėje daug kur buvo galima mobiliuoju telefonu.

Vokietija pagal ekonomiką puikuojasi garbingoje ketvirtoje vietoje pasaulyje. Ar tai brangi šalis gyventi?

Brangumas – sąlyginė sąvoka. Taip, žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos, Vokietija turbūt brangesnė šalis, ypač jei palygintume būsto ir komunalinių paslaugų kainas (t. y. kokią atlyginimo dalį tenka sumokėti už būstą Lietuvoje ir kokią Vokietijoje). Vis dėlto brangumas priklauso ir nuo regiono, vietos, kurioje gyveni, ir nuo gaunamo atlyginimo. Pavyzdžiui, Maincas jau daugelį metų priskiriamas prie vienų iš brangiausių (ypač dėl būstų, kurių nepakanka, nuomos kainų) gyventi miestų Vokietijoje. Mudviejų su vyru atlyginimų užtenka pragyventi, tačiau skaičiuoti pajamas reikia.

Esate ištekėjusi už lietuvio ir auginate ketverių sūnelį. Kaip sekėsi jiems adaptuotis svetimoje šalyje?

Sūnui pirmuosius metus nelabai kas ir pasikeitė: kadangi laukėme vietos darželyje, jis augo namie su vyru. Po metų, beveik trejų, pradėjo lankyti darželį. Iš pradžių apsiprato lyg ir greitai, tačiau atėjus rudeniui, pradėjo sirgti, nereguliariai lankyti, tad sunku buvo adaptuotis vokiškoje darželio aplinkoje. Kita vertus, jis vėlyviakalbis (tiek lietuviškai, tiek vokiškai pradėjo kalbėti palyginti vėlai), tai šiek tiek apsunkino bendravimą su kitais vaikais. Antrieji metai čia jam (ir mums) turbūt buvo sunkiausi. Tačiau pernai įvyko lūžis, pradėjo daug daugiau bendrauti, susirado draugų, priprato prie auklėtojų, aplinkos. Vyras irgi po truputį apsipranta, sūnų išleidus į darželį, susirado darbą. Kalbos kursai ir darbas padėjo praplėsti pažinčių ratą.

Kaip dažnai parskrendate į Lietuvą, gimtąjį Kauną? Kokie jūsų ateities planai? Ar galvojate kada nors visam laikui grįžti čia gyventi?

Maince gyvename tik pustrečių metų, todėl ryšys su Lietuva dar labai šviežias. O į Kauną parvykstu bent du kartus per metus, dažnai darbiniais reikalais. Su šeima stengiamės bent kartą per metus aplankyti saviškius arba pasikviečiame pasisvečiuoti pas mus. Konkrečių planų tolimai ateičiai nekuriame, nes niekada negali žinoti, kokia linkme gyvenimas viską pasuks. Jei kas nors prieš dešimt metų man būtų pasakęs, kad dirbsiu ir gyvensiu Vokietijoje, tikrai nebūčiau patikėjusi. Tačiau likimas ėmė ir atvedė į Maincą. Ką gali žinoti, kur gyvensime dar po dešimties metų. Galbūt ir Lietuvoje (šypsosi).

Ar esate laiminga?

Laimė man yra darna. Visomis prasmėmis. Tad taip, esu laiminga, nes kartu su sūnumi augu kaip mama, nes turiu supratingą ir mane visada palaikantį vyrą, artimuosius, draugus, nes dirbu darbą, kuris mane visokeriopai ugdo ir kuris man leidžia plėsti akiratį, pažinti ir suprasti kitus. 

Naujausi straipsniai