Vokietijoje jau prasidėjo mokslo metai – įkvepiantys pirmokę išleidusios Jurgos Klimaitės-Riebling įspūdžiai

Jurga Klimaitė-Riebling su vyru Dirku Rieblingu ir dukromis Nikita bei Aurelie / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2017-08-31 22:27
Renginių organizatorė, scenarijų autorė, viešųjų ryšių specialistė Jurga Klimaitė-Riebling su vyru Dirku Rieblingu rugpjūčio 31 d. palydėjo savo šešerių metų dukrą Nikitą Evangeliną Ruth į pirmą klasę Vokietijoje, Oberhauzene. Smagiai šventę pasitiko ir ketverių metų pirmokės sesuo Aurelie Paloma Rose.

Jurga jau 15 metų gyvena tarp Lietuvos ir Vokietijos, o štai gauta vieta mokykloje perstūmė šeimos gyvenimą labiau vyro gimtinės link.

Kokia pati metų pradžia – ar rengiama ceremonija, kupina eilėraščių ir dainų, vaikai neša gėles?

Įžanginės mišios bažnyčioje buvo gana neformalios – su mažiesiems skirtomis giesmėmis, nuotaikingu kunigo pasveikinimu. Jis prašė vaikų parodyti kuprines, klausinėjo, ką jie veiks mokykloje. Buvo toks jaukus, šventinis rytmetys. Vėliau visi pėsčiomis patraukėme į šalia esančią mokyklą. Sporto salėje vyresnių klasių vaikai parodė spektaklį, kurio pagrindinė idėja būtų maždaug tokia: yra mokytojų raganų, bet juk ne visos raganos – blogos, – juokiasi pirmokė mama.

Eilėraščių ir merijos sveikinimų nebuvo, kaip ir kardelių ar astrų – vokiečiai į mokyklą keliauja be gėlių, užtat su didžiuliais saldumynų piltuvais, puoštais spalvotu popieriumi, visokiais personažais, užrašais. Juos gali nusipirkti jau pilnai paruoštus, bet kai kurie tėvai (įskaitant ir mus) visgi ryžtasi tokį piltuvą pasigaminti patys. Taigi, išvakarėse teko kelias valandas klūpoti prie šio meninio sprendimo, veriant karoliukus, karpant popierių ir klijuojant visą tą, sakykime, grožį. Paskui beliko į jį suversti kelis kilogramus cukraus įvairiose formose ir tikėtis, kad tokią lietingą dieną piltuvas kaip nors neiširs per siūles.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Nikita noriai ruošėsi mokyklai?

Mokykla ją labai viliojo, kai buvo kokių 4-erių. O sulaukusi 6-erių, suvokė, kad teks visiems laikams skirtis su mylimiausiu darželiu, ir tai jai visai nepatiko. Dar labiau Nikita nusiminė, sužinojusi, kad pateko į klasę, kurioje lyg tyčia nebuvo jos geriausių draugų iš darželio grupės. Neveikė jokie įtikinėjimai, kad netrukus atsiras šimtas naujų bičiulių. Mokyklą jį vertino labiau kaip neišvengiamybę nei kažką nuostabaus.

„Ir noriu ten eiti, ir nenoriu“, – atsakydavo klausiama apie tai.

Laikiau sukryžiuotus pirštus, kad jai ten patiktų. Net sakiau sau: nesvarbu, kaip ji mokysis, tegul ne visuomet bus pavyzdinga, bet kad tik norėtų eiti į mokyklą, kad ten jai būtų įdomu, kad su visais susidraugautų, pamėgtų mokytoją, kad ji būtų Nikitai autoritetu.

Beje, šiandien sužinojau, kad pradinukai turės išsyk 4 mokytojas: visų svarbiausią – auklėtoją, o taip pat – matematikę, dailės ir kūno kultūros mokytojas. Dar viena pedagogė jais užsiims pramogų kambaryje, kuriame vaikai praleis kelias valandas po pamokų.

Šiandien Nikitai tebuvo viena pamoka.

„Nesąmonė, kodėl taip trumpai?“ – susiraukė išėjusi.

Mane tai visai nudžiugino: reiškia, laikas neprailgo, ir – gal nebus taip, kaip ji dėliojo šį rytą, susiraičiusi man ant kelių.

„Mama, noriu miego, – pasiguodė. – Ai, pamiegosiu mokykloje...“

Patikinau, kad tai – nelabai gera mintis, o ji: „Žinau, žinau – maži vaikai per pamokas nemiega. Ten miegosiu, kai būsiu didesnė...“

Kokia ta mokykla Vokietijoje – kas jus nustebino, o kas neramina?

Pirmas įspūdis, kai tik ten užėjau: mokyklos sienas puošė Andy Warholo ir Keith‘o Haring‘o menas ir juos pakartojantys pirmokų piešiniai. Man tai pasirodė nuostabu: jei Warholas – pradžiamoksliui, viskas bus gerai. Pati mokykla – šviesi, joje daug modernaus meno, juntama laisva bendravimo atmosfera, vaikai atėję nusiauna batus ir apsiauna šlepetes. Labai atletiška direktorė mūvi džinsus ir avi kedus. Net ir pirmąją, oficialiąją mokslų dieną!

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip ten dėliojama mokinukų diena – nuo kelintos valandos prasideda pamokos?

Pirmadieniais pamokos prasidės nuo 9 val. ryto, kitomis dienomis – nuo 8.15 val. Vaiką pasiimti bus galima ne anksčiau 15 val. Bet kas pasiimti negalės, – tik iš anksto suderinti asmenys. Yra galimybė ir leisti vaikui vienam, savarankiškai grįžti namo, jei tėvai sutinka ir vaikai įrodo, kad saugiai pasieks namus. Be to, mokyklai talkina policijos konsultantas, rugsėjį jis ketina susitikti su tėvais ir vaikais, pasikalbėti apie mažųjų savarankišką grįžimą namo. Pavasarį vaikai bus skatinami važiuoti į mokyklą dviračiais. Buvo išsakytas pageidavimas, kad tėvai jų nevežiotų į mokyklą automobiliais, užkimšdami aplinkines gatves. Mums tokia idėja priimtina, nes kelias – visai trumpas, o Nikita – drąsi. Tik maniau, kad mano vaikystei pasibaigus, niekas į mokyklą pėsčias nebevaikščiojo... – juokiasi Jurga.

Ar reikia uniformos? Kaip vaiką ketini rengti?

Mano vyras užaugo be uniformos: jo mieste nė vienoje mokykloje neegzistavo tokia apranga. Nikitai irgi, panašu, neteks mokykloje jos vilkėti. Kai vidurvasarį paklausiau Dirko, kaip vaikai čia rengiami į pirmą klasę, atsakė paprastai: žiūrint, koks tądien oras. Nikita jau savarankiškai sprendžia, ką kasdien rengsis, bet šįkart be jokių diskusijų pritarė mūsų padiktuotam pirmos dienos ansambliui: lakuoti batai, švarkelis-bomberis, „ofisinė“ palaidinė ir plisuotas sijonas.

Kokių reikmenų įsigijote?

Kai pamačiau tą smulkiai prirašytą A4 lapą, ko prireiks tam vos kiek daugiau nei metro dydžio žmogučiui, silpna pasidarė. Nustebino tai, kad prie flomasterių, pieštukų, akvarelės ar kreidelių buvo pasiūlyti konkretūs gamintojų pavadinimai. Bet mokytoja paaiškino, kad viskas vardan to, kad vaikai pieštų identiškomis spalvomis, ir, tarkime, oranžinė spalva visų lapuose buvo oranžinė, o ne šviesiai ruda ar skystai raudona, kaip atsitiktų, naudojant įvairių gamintojų spalvų paletes. Taip pat mokytoja skatino rinktis ne pigesnes, bet kokybiškesnes priemones.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Ar mokslas kainuoja?

Ne, tai yra valdiška mokykla, mokslai nekainuoja. Tik pietūs, – jie kainuos 2 eurus dienai. Vaikai pietaus simpatiškoje valgykloje, galės pasirinkti, ką valgyti. Kiaulienos nei darželiuose, nei mokyklose Vokietijoje senokai nebėra, idant nekiltų problemų su kitų religijų atstovais. Beje, šįryt mokslo metai prasidėjo evangelikų bažnyčioje, dalyvaujant dviem – evangelikų ir katalikų kunigams. Tarp susirinkusių buvo ir kai kurių pirmaklasių mamos musulmonės. Kunigams laiminant kiekvieną vaiką asmeniškai, viena-kita patyliukais pasikvietė mažuosius prie savęs, kad tos procedūros išvengtų. Bet vis tiek – mišiose jos dalyvavo, maldos metu su visais kartu pakildavo... Man tai pasirodė gražu.

Tėvų susirinkimai tokie pat varginantys kaip Lietuvoje – taip mano nemažai tėvų?

Kol kas esu buvusi tik 2-uose tėvų susirinkimuose. Maniau, kad čia, kitaip nei Lietuvoje, nebus sprendžiama, po kiek tėvams „mestis“ klasių remontui, naujai lentai ar kanceliarinėms prekėms. Bet nepraėjo nė valanda ir pamačiau aukų dėžutę, kurią visi galėjo prasukti ratu ir norėdami prisidėti prie mokymo išlaidų. Bet konkrečių sumų niekas nereikalauja. Remontas šiuo atveju – mūsų vaikų mokyklos ir Šiaurės Reino Vestfalijos parlamento reikalas.

Vėliau veikiausiai tėvų susirinkimų, kaip ir namų darbų dalia atiteks tėčiui: juk tai jis – vokietis Vokietijoje.

Kita vertus, Nikitos klasė – gana mišri ir, ko gero, aš nesu prasčiausiai vokiškai kalbanti mama. Beje, kelios mamos, paprašytos užrašyti savo elektroninį adresą, pareiškė niekada neturėjusios ir neketinančios turėti elektroninio pašto. Štai tokie tie šių dienų Vakarai.

Ką jau moka Nikita – skaityti, rašyti? Ką apie tai su vyru manote – ar tai mokyklos pareiga išmokyti?

Nikita gali vikriai ir šauniai užrašyti savo vardą, idealiai kopijuoja jai šalia surašytus žodžius, net gali pasirodyti, kad sugeba perskaityti afišas, bet dažniausiai tiesiog būna įsiminusi tą trumpą tekstą iš interneto reklamų. Neturėjome tokio tikslo, kad mūsų vaikas ateitų į mokyklą jau viską mokėdamas. Ko gero, nesame iš tų tėvų, kurie nuolat girtųsi: „O štai mano vaikas gali tą ir aną...“ Niekada nesakydavau: „Mes jau sėdime ant puoduko / Mes jau mokame pasakyti „ma-ma“. Todėl ir dabar galiu papasakoti kokių nors Nikitos bajerių, bet tai, ką ji moka, ir ko ne – kažkaip sunku išskirti. Tiesa, vienu dalyku tikrai galime didžiuotis: mūsų dukra laisvai kalba trimis kalbomis: vokiečių, anglų, lietuvių. Angliškai išmoko iš klausos – tiesiog girdėdama, kaip mudu su Dirku šnekamės.

Kaip dabar keisis jūsų šeimos ritmas?

Turbūt sunkiausia bus man kiekvieną mėnesį ištrūkti į Lietuvą... Bet ten garantuotai bus leidžiamos visos vaikų rudens/žiemos/pavasario atostogos. O šiaip dėl nieko stengiuosi nepanikuoti, nes... dar taip nebuvo, kad kaip nors nebūtų!

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai