„Vogue“ šokio treneris R. Petrauskas: Lietuvos žmonės, gana to klaidžiojimo paslapčių miške!

Raidas Petrauskas / Elenos Mikhailavos nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2018-03-09 16:02
Treneris Raidas Petrauskas (20) drąsiai save vadina vieninteliu vaikinu, Lietuvoje vedančiu „Vogue“ šokio pamokas. „Šis šokis atsirado LGBT juodaodžių pogrindžiuose. Priežastis – visus mus skatinantis ir savo tikslų raginantis siekti laisvės troškimas. Norėta, kad tai bendruomenei priklausantys žmonės galėtų būti savimi, jaustis saugiai“, – apie šokio „Vogue“ atsiradimą sako Raidas, SKILLZ studijoje suburiantis ekstravagantišką šių dienų jaunimą.

Anot SKILLZ gatvės šokio studijoje dirbančių kolegų, Raidas Petrauskas yra „Vogue“ šokio pionierius Lietuvoje. Apie save jis pasakoja kaip apie naujovių ieškantį, išsiskiriantį iš minios, laužantį standartus ir stereotipus asmenį.

20-metis jaunuolis moko šokio, kuris kreipia dėmesį į kūno koordinaciją, dažniausiai „Vogue“ stiliui būdingą tikslų, kampuotą ir tvirtą rankų, kojų ir viso kūno judėjimą. Šį stilių propaguojantys šokėjai dažnai nebijo ir aukštakulnių, suteikiančių kūnui daugiau ekspresijos.

Ko išmokai, žingsnis po žingsnio žengdamas „Vogue“ šokėjo keliu?

Keletas svarbiausių dalykų, kurių išmokau, tai – tikėti savimi, savo svajonėmis bei atsirinkti žmones, tiksliau tariant, susikurti tokį socialinį ratą aplink save, kuris nevaržytų manęs, kaip asmenybės ir priimtų tokį, koks esu. Taip pat išmokau pažinti savo kūną, jo įsiklausyti ir stengtis kiek galima labiau jį prižiūrėti, nes tai yra vienas iš įrankių, reprezentuojančių mano gebėjimus šokio veikloje.

Kiek tu pasiryžęs „bausti“, eikvoti save dėl tobulo rezultato? Ir kas, tavo suvokimu, yra puikus pasirodymas?

Save galėčiau apibūdinti kaip jaunatviško maksimalizmo vedamą perfekcionistą. Tačiau metai iš metų pradedu pagauti save patiriant stresą, verčiantis per galvą. Vis dėlto, pradedu galvoti, kad verčiau reikia susitaikyti su tuo, kad turbūt nieko tobulo gyvenime nėra ir nesvarbu, kiek darbo įdėtum ar prakaito išlietum, vis tiek liksi dėl kažko nepatenkintas, nepaisant to, kokių rezultatų pasieki. Net puikiai tai suprasdamas, kiekvieną kartą stengiuosi atsiduoti maksimaliai, kad ir kokia veikla užsiimčiau.

Elenos Mikhailavos nuotr.
Elenos Mikhailavos nuotr.

Papasakok daugiau apie tą dieną, kai pirmą kartą apsiavei aukštakulnius?

Jeigu atvirai, tai ta diena praktiškai niekuo nesiskyrė nuo visų kitų įprastų dienų. Šokių studijos, kurioje dirbu, naujo sezono atidarymui su mokiniais ruošiau pasirodymą ir nusprendžiau, kad jame šoksime su aukštakulniais. Iškart po repeticijos nuvažiavau į batų parduotuvę ir juos nusipirkau. Specialiai mokytis vaikščioti ar šokti nereikėjo, kadangi gebu kontroliuoti savo kūną ir juo pasitikiu, – užteko tik apsiauti aukštakulnius ir jau puikiausiai galėjau atlikti reikiamus judesius. Kartais mąstau, kad gal jau gimiau mokėdamas šokti su jais.

Pats turi savo šokėjų grupę. Ar VOGUE šokių tendencija Lietuvoje su metais populiarėja?

Daug keliauju, domiuosi, dalinuosi patirtimi ir žiniomis su bendraminčiais bei į save investuoju. Drąsiai galiu teigti, jog Lietuvoje šiuo metu esu vienintelis profesionaliai vedantis „Vogue“ šokio pamokas treneris. Dėl nusistovėjusio klaidingo ir stereotipais apipinto požiūrio bei žinių stokos „Vogue“ šokis, šio šokio kultūra daugeliui žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, tuo per daug nesidomint, yra nesuprantamas dalykas ar paslapčių miškas. Šis šokis susikūrė LGBT juodaodžių pogrindyje dėl tam tikros priežasties, kad tai bendruomenei priklausantys žmonės galėtų būti savimi, jaustis laisvai ir saugiai. Bet dabar gyvename tokiu metu, kai visa informacija apie bet ką yra puikiai pasiekiama interneto pagalba. Tačiau iškyla kita problema – daugelis žmonių linksta į pramoginio turinio informaciją bei komercinius dalykus, o pastarieji labai dažnai iškraipo tikruosius, šiuo atveju „Vogue“ šokį ir jo kultūrą, todėl ir egzistuoja tokie žmonės kaip aš, kurie dažnai kariaudami su vėjo malūnais iš visų jėgų stengiasi išlaikyti šio šokio kultūros autentiškumą bei užsiimti žmonių edukacija. Kiekvienais metais prie šokėjų gretų prisijungia vis daugiau žmonių. Be to, smagu, kad ir kiti žmonės, atstovaujantys ne šokėjo, o žiūrovo pusę, pradeda skirti tikrąjį „Vogue“ šokį nuo bandymo jį imituoti.

Elenos Mikhailavos nuotr.
Elenos Mikhailavos nuotr.

Tavo sekami šokio guru? Galbūt teko bendrauti su populiariuoju Artur Gaspar (iš „Kazaky“), kuris scenoje su aukštakulniais jaučiasi puikiai? Jis ne kartą lankėsi Lietuvoje.

Seku ir lygiuojuosi į didžiąją dalį legendary titulą „Vogue“ šokio kultūroje turinčių šokėjų bei pačius kultūros pradininkus. Kiekvieną kartą stengiuosi iš jų įsikvėpti ar išmokti kažko naujo.

Esu ne kartą iš žmonių girdėjęs, kad jie, pamatę grupės „Kazaky“ vaizdo įrašus internete, užsimanė šokti mano dėstomo šokio žingsneliais, tačiau noriu pabrėžti, kad aukštakulniai ir šios vaikinų grupės moteriška maniera atliekami judesiai – toli gražu nėra „Vogue“ šokis, o jų choreografiją turbūt būtų galima priskirti „Commercial Jazz“ šokio stiliui, kurio apstu pramogų industrijoje. Man asmeniškai yra tekę bendrauti ir vienoje scenoje šokti su Artur Gaspar, tačiau taip pat tik komerciniais tikslais.

Nuo kelerių metų šoki ir kaip į tavo pasirinkimą reagavo tėvai? Dažnai lietuviai nori, kad jų atžalos būtų gydytojais, finansininkais ir t.t. Anksčiau šokis išvis nebuvo laikomas rimta profesija...

Intensyviai šoku nuo 12 metų, o artimųjų palaikymą ir skatinimą nesustoti šokio srityje jutau visada. Dar dabar prisimenu, kai paskutiniais metais kamavę klausimai, kur stoti pabaigus gimnaziją? ir kuo aš noriu būti?, išsisprendė su tam tikra matematikos mokytojos paskata, nes man šis dalykas sekėsi prasčiausiai. Aišku, tai buvo tik vienas iš faktorių, aš jau tada puikiai žinojau, kad šokio srityje esu gabus, jog man tai daryti be galo patinka. Vis dėlto, esminis dalykas privertęs apsispręsti – tai matymas, kaip mano sesuo, turėdama taip pat be galo didelį potencialą meno srityje, iškeitė jį į tuo metu jaunų žmonių tarpe populiarią studijų programą, tokiu būdu galbūt užkirsdama sau kelią tapti puikia menininke. Kad tokia ji galėjo būti – aš net neabejoju.

Elenos Mikhailavos nuotr.
Elenos Mikhailavos nuotr.

Kas dedasi tavo galvoje pasirodymo metu? Jaudiniesi, apie kažką galvoji? Kur dažniausiai žiūri? Ar pastebi publiką, o gal atsidūręs scenoje pamiršti viską aplinkui?

Turbūt nesvarbu, kad ir kiek metų praeis, aš kiekvieną kartą, lipdamas į sceną ar matydamas į ją lipančius savo mokinius, jausiuosi taip, lyg darydamas tai pirmąjį kartą. Kad ir kaip bebūtų keista, nepaisant to, jog esu šokėjas – mano jaudulys tais momentais pasireiškia dainavimu. Tai gali patvirtinti ne vienas su manim kada kartu dirbęs kolega. Tačiau išėjus į sceną, jaudulys dingsta ir pasijaučiu kaip namuose. Scena man – ta vieta, kur galiu laisvai save išreikšti, jaustis saugiai.

Ar esi jautrus kritikai? Dažnai gyvenime parodai savo emocijas?

Kartais tenka sulaukti kritikos iš įvairių žmonių ir aš manau, kad tai yra visiškai normalu. Tačiau įvertinu žmogaus, kuris man išsako kritiką, kompetenciją vienoje ar kitoje srityje, ir pagal tai sprendžiu, ar ją priimti. Įvairaus negatyvo ir žmonių, norinčių pakenkti, tenka sutikti turbūt daugiau nei atvirkštinio varianto, bet stengiuosi savęs neapkrauti, susikoncentruoti į man rūpinčią veiklą. Kas liečia mano emocijas, tai iš prigimties esu neteisybės nemėgstantis ir greitai užsiplieskiantis žmogus, bet šiuo klausimu visada stengiuosi save kontroliuoti. Aišku, ne visada pavyksta.

Kokia mokykla tave priverstų iš lovos pašokti ketvirtą valandą ryto?

Pirmiausia noriu pabaigti studijas, o vėliau – „kaip Dievas duos“ – galbūt liksiu Lietuvoje ir toliau auginsiu „Vogue“ šokio kultūrą čia arba važiuosiu svetur ir bandysiu ten save tinkamai realizuoti.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai