Trečiadienio vakarą Vilniuje visais muzikiniais vandenimis skalautas atlikėjas Vladas Kovaliovas savo draugams ir bendražygiams pristatė solinį albumą „Aš čia gyvenu“, kurio reikėjo laukti daugiau nei 20 metų. Kartu su juo ant scenos pasirodę kolegos ir apie šimtą svečių negailėjo Vladui jausmingų žodžių, kurie turėjo sujaudinti romantišką muškietininko širdį.
Šiam išskirtiniam vakarėliui buvo ilgai ir pedantiškai ruoštąsi. „Šiandien Vladas tikrai nebus chaose ir panikoje. Prieš kelias dienas mes apie tai pasikalbėjome. Klausiau, kaip jis jaučiasi, nes pastaruoju metu buvo labai daug streso, juk šio renginio neorganizavo jokie samdyti planuotojai, buvo ką apgalvoti. O jis atsakė: „Man taip ramu, tarsi viskas nukrito.“ Vladui pakako žinoti, kad visi žmonės šypsosis, prieis, padėkos ir jam tiek užteks. Ši diena jam yra žiauriai svarbi lyg viso gyvenimo šventė, lyg Kalėdos, kurių lauki lauki, dėlioji, planuoji. Bet šventė praeina – ir lyg nebuvo, kaip burbulas susprogo tas laukimas“, – prieš koncertą kalbėjo V. Kovaliovo mylimoji, dainininkė Indrė Launikonytė.
Solinio albumo pristatymo vakarą ji buvo kartu, pritarė Vladui ant scenos. O pirmajai koncerto daliai pasibaigus, Indrė pateikė susirinkusiems dar ir ugningą, karštą siurprizą, pasirodydama su „Rokada“ šokėjomis ir atlikdama Tinos Turner hitus. Kartu su merginų drebinamais fantaziją uždegančių kostiumų kutais visi įsišėlo šokių aikštelėje.
Prieš tai susirinkusius ant kojų pakėlė roko scenos „svajonių komanda“: V. Kovaliovas, Povilas Meškėla ir Jeronimas Milius. Koncerte jie kartu atliko Vlado albumo titulinę dainą „Aš čia gyvenu“.
Povilas – vienas ištikimiausių ir seniausių V. Kovaliovo bendražygių. „Net nepamenu, kur mes susipažinome. Sporto rūmuose gal? Tai buvo seniai, kai Vladas pradėjo dainuoti grupėje „Volis“, – atminties juostelę atsuko P. Meškėla. – Anksčiau roko grupės buvo ne tik draugiškos, bet vos ne šeimyniškos. Nepaisant to, kad kiekvienas grojo su savo chebra, visi buvome geri draugai, geros tūsovkės vykdavo. Kalbu apie roko chebrą, o tai buvo ir „Volis“, ir „Veto Bank“ su Arina, ir „Rebelheart“, „SBS“. Susitikdavome pakomunikuoti, pabendrauti, patriukšmauti.“
P. Meškėla ir šiandien labai gerai jaučia, kad V. Kovaliovui solinio albumo pristatymo vakaras – ypač svarbus. „Taip, tai – labai jaudinantis momentas. Aš klausausi to albumo – ir jame labai gerai atpažįstu Vladą. Nuoširdus, geras žmogus, labai jautrus, nors visuomet bando išsišiepti. Bet man jis vis tiek – labai jautrus, labai atsakingas, žmonėms visuomet padedantis Vladziūnia, – sakė P. Meškėla. Šio albumo muzika verta pagarbos jau vien todėl, kad tai yra jo paties sukurta ir išnešiota. Jis pats viską padarė. Man tokia muzika artima, aš kitaip jos klausausi. Ir man tikrai pasisekė, kad Vladą pažįstu ne tik iš „labas, labas, kaip sekasi – viso gero“. Mes šnekamės ne tik apie muzikinius reikalus, bet ir apie šeimas, ir apie džiaugsmus, ir apie problemas. Tai yra dalykai, kurių nepamatuosi. Jis manimi pasitiki, aš jam pasipasakoju. Jei kur nors nuomonės išsiskiria (nepaisant mūsų gerų santykių) – susėdame, pasišnekame: ką aš manau, ką – jis. Protingi žmonės taip daro – susėdę prie stalo abu turi nuo jo pakilti laimėtojais. Džiaugiuosi, kad pažįstu Vladą. Ir tikrai galiu jį vadinti draugu. Vladas yra šaunuolis. O visa kita, kaip aš sakau, dulkė ant bato, kurios niekas nemato.“
Kitas Vlado kolega – Jeronimas Milius – šiandien yra viena didžiausių Lietuvoje statomų miuziklų žvaigždžių, drįsęs išbandyti savo jėgas ir Andrew Lloyd Webber surengtoje atrankoje į „Jesus Christ Superstar“. Tuo metu, kai V. Kovaliovas pats atliko Jėzaus vaidmenį roko operoje „Jėzus Kristus Superžvaigždė“, Jeronimas buvo dar visai jaunas, ir tų pasirodymų nematė. Užtat „YouTube“ kanale yra peržiūrėjęs visus V. Kovaliovo ir „Volio“ įrašus.
„Vladas yra išskirtinio tembro bičiukas, kurio balse – daug gražaus smėlio. Jis gali „įjungti“ aštrų rokavą reikalą aukštose natose, kas ne visiems mums duota. Bet įdomiausia, kad jam patinka visų žanrų muzika, ir jis mielai dainuoja ne tik miuziklų arijas. Vladas niekada nesako: „Oi, ne mano stilius“. Jam nėra tokio. Jei gražu, patinka, jei jis jaučia kūrinį tai ir dainuoja, be jokių ribų. Gerąja prasme, juokiausi iš jo, kai Vladas įsijautė į tuos keistus žanrus su latino ritmais, nevengdamas ir pats pajudėti, klubus pajudinti. Kai dvimetrinis ilgaplaukis judina klubus, mes su Povilu nesulaikome kikenimo. Nenustebčiau, jei ir albume būtų tų latino ritmų, – juokais šnekėjo J. Milius. – O kaip žmogus Vladas – labai nuoširdus, gerietis. Aš turbūt nesu matęs jo supykusio. Jo negalima išprovokuoti, išvesti iš pusiausvyros. Visi mes kartais susinerviname, bet jis labai greitai stengiasi užgesinti konfliktą. Vladas būtų bet kokios konfliktinės situacijos slopintojas. O atlapaširdiškas jo nuoširdumas, ko gero, yra pakankamai retas šiais laikais.“
Su Vladu ant scenos ypatingąjį vakarą pasirodė ir jo mylima bičiulė Neda Malūnavičiūtė. Niekas kitas taip, kaip ji, ko gero, negalėtų fleita pritarti vienam seniausių ir jautriausių V. Kovaliovo kūrinių „Ar tu girdi“.
„Su Vladu niekada nebuvome tokie draugai, kad šeimomis draugautume. Bet kaip kolegą dažnai sutikdavau jį tuose pačiuose renginiuose, kur daug savos chebros. Jis – vienas iš tų kareivių, kuris daug metų ant scenos. O aš kadangi irgi nebe jauniklė, tai skaičiuoju paprastai: kiek metų ant scenos esu, tiek ir Vladą pažįstu“, – sakė Neda.
Jai gera prisiminti tokius muzikantų bendruomenės susibūrimus, kokie vykdavo legendiniame Nidos festivalyje. Štai ten visi tapdavo viena šeima. „Buvo graži muzikantų, solistų bendruomenė: Povilas Meškėla, Vladas Kovaliovas, Arina. Visi jie išskirtiniai, turintys savo veidą, savo braižą, charizmą, savo netgi trūkumus, kurių tikrai nevardinsiu. Galėjai pažinti atlikėją iš jo intonacijos, charakterio. Kiekvienas turėjome kažką savito. Šiais laikais viskas daugiau ar mažiau susiniveliavę: visi turi būti vienodai stilingi, viskuo rūpinasi vadyba. Pirmiausia – technologijos, mechanika, ten dedami akcentai, muzika – paskui. O tais laikais kiekvienas buvome atskiras, individualus pasaulėlis. Kiekvienas – savaime tobulas savo netobulumu. Netobulumas – kaip komplimentas, – kalbėjo Neda. O Vladas yra toks žmogus, kuris skiriasi iš masės. Iki šių dienų jis yra šiltas, paprastas, jausmingas, panašiai pasaulį matantis. Visada smagu jį susitikti, sudalyvauti bendruose projektuose, koncertuose. Ir šiais laikais, kai visi už viską ima pinigus, o tau paskambina senos gvardijos žmogus ir klausia: „Ar galėtum man padėti“, tu išvis negalvoji apie jokį atlygį, jokius pinigus, ir iškart sakai, – aišku, galiu! Ir tikrai žinai, kad kai tau reikės pagalbos – irgi galėsi jam paskambinti. Mes ta seno sukirpimo chebra. Todėl vienas kitą labai gerai suprantame.“
V. Kovaliovo mūza Indrė Launikonytė įsitikinusi, kad šį artistą myli absoliučiai visi žmonės. „Jis randa kalbą su skirtingų patirčių, autoritetų, amžiaus ir mentaliteto žmonėmis. Jis neskirto žmonių pagal rangą, visuomet ras apie ką pakalbėti su bet kuriuo. Jis altruistiškai išdalins save visiems, kad tik kitiems būtų gera“, – sakė ji.
Tuo įsitikinti buvo nesunku ir V. Kovaliovo vakarėlyje, kuriame jo kaltininkas su kiekvienu svečiu stengėsi pabendrauti, skirti akimirką. Kartu su juo smagiai laiką leido ir visuomenei gerai žinomi veidai: Marius Jampolskis, Dainius Martinaitis, Juozas Liesis, Vitalis Kairiūkštis, Artūras Zuokas, Anatolijus Oleinik ir šimtas kitų svečių.
