Labai gaila, kad Lietuvoje nebestatomi spektakliai su Vladu Bagdonu – Pirosmaniu, Otelu, Faustu ir tuo, kuo dar jis galėjo būti, bet nėra. Kaltinti galime tik save. Aktorius neišsižadėjo scenos, nesėdi prie eketės su meškere. Jis aktyviai gyvena kitų gyvenimus geruose spektakliuose ir filmuose su gerais režisieriais, tik – ne čia.
Atidėjome interviu dėl to, kad skridote į Maskvą. Ką ten veikėte?
Vaidinau „Mossovieto“ spektaklyje „Mašenka“ pagal Vladimiro Nabokovo romaną. Skraidau dėl vieno vaidmens; niekaip negalime taip sudėlioti darbų, kad visi sueitų į krūvą. Tame teatre turiu dar du vaidmenis: esu Serebriakovas spektaklyje „Dėdė Vania“ ir Čebutychinas „Trijose seseryse“.
Kai žiūri Pavelo Lungino filmą „Dirigentas“, supranti, kad tą žmogų galėjo vaidinti tik Bagdonas. Bet juk yra vaidmenų, kuriems būtų paprasčiau kviesti rusus. Niekada neklausėte, kodėl reikia būtent jūsų?
Klausiau Lungino, kodėl jis manęs anksčiau nekvietė. Nieko konkretaus neišgirdau. Bet po filmo „Dirigentas“ paskambino mergaitė: pasakė esanti aktorių agentūros „London“ direktorė ir norinti būti mano agentė. Jos dėka dabar nuolat gaunu scenarijų ir esu siūlomas režisieriams. Lungino filmas stipriai stumtelėjo mane į kino industriją.
Kaip nestumtelės – juk Šanchajuje buvote pripažintas geriausiu metų aktoriumi.
Tada išvis negalvojau apie apdovanojimus, nes Lunginas labai skeptiškai vertino savo filmą, ilgai jį montavo, galiausiai (bent man taip atrodė) numojo ranka: bala nematė, kaip yra, taip gerai. O į Šanchajų jis važiavo tik pavalgyti: „Manai, kad Maskvoje ar Vilniuje gauni kiniško maisto? Nesąmonė. Tikro pavalgysime ten. Ar tu nori žiūrėti filmus?“ – „Na, žinote, vis dėlto...“ – „Ne, eisime valgyti!“
Taip ir nepamačiau nė vieno filmo, visą laiką su juo prasėdėjau restoranuose. Per kelias dienas priaugau penkis kilogramus. O tas apdovanojimas... Išėjo tokia jų žvaigždė, 80 ar 90 metų, ir mėgino perskaityti mano pavardę: taip sudėtingai ją skiemenavo, kad aš net nesureagavau. Jei Lunginas nebūtų kumštelėjęs į šoną, nebūčiau supratęs, kad tai aš kviečiamas atsiimti prizo už geriausią vaidmenį. Juokas juokais, bet komisija ten buvo tikrai rimta. Vienas serbas iš žiuri vėliau priėjo: „Buvai išrinktas vienbalsiai...“
Tai nūnai neatsiginate pasiūlymų?
Vien pernai atsisakiau keturių, kas labai nuliūdino mano agentes, kurių dabar jau dvi. Maskvoje nesupranta tokių dalykų: „Artistas turi dirbti kiekvieną dieną!“ Sakau: „Aš esu pensininkas. Ir noriu dirbti tiek, kiek noriu.“ Aš pavargstu. Man kelios filmavimo naktys „Raudonose apyrankėse“ sutrikdė širdies veiklą.
Tai naujausias mano kino darbas – iš ispanų skolintas formatas, serialas apie onkologine liga sergančius jaunuolius. Jį darė ir italai, ir Stevenas Spielbergas, o dabar – Natalija Meščianinova (prieš porą metų apdovanota „Kino pavasaryje“). Mano herojus Vladas – irgi ligonis, toks filosofuojantis senis.
Vladas?
Iš pradžių jis buvo Borisas. Bet Natalija paklausė, koks, mano manymu, turėtų būti herojaus vardas. Supratau užuominą, kad tas lietuviškas akcentas, apie kurį daug šnekama, neva jis negirdimas, visgi yra. Ir kad filmo netektų pergarsinti, reikia nerusiško vardo. Pajuokavau: „Vadinkite Vladu.“ – „Gerai!“ Taip ir liko.
Jei vaidintumėte Vladą Bagdoną, koks personažas tai būtų?
Mes dabar su Rimu Tuminu esame sutarę paruošti du spektaklius pagal mano jam pasiūlytą Thomo Bernhardo pjesę „Minetis“. O personažas Minetis kalba apie tai, kad visas gyvenimas yra teatras. Negaliu atsakyti, koks aš. Norėčiau susapnuoti, koks esu, kada pasirodo tas mano tikrumas. Net ir žvejodamas nežinau, ar aš Bagdonas, ar šiek tiek nuduodu Bagdoną…
Interviu su Vladu Bagdonu buvo publikuotas vasario mėnesio žurnale „Laima“.