Ketvirtadienį Vilniuje, Grafo galerijoje, menininkas Vitalis Čepkauskas atidarė savo parodą „Dvylika“. Tai tapybos darbai, piešiniai bei skulptūros objektai, kuriuose plėtojamos būties, laikinumo, dabarties ir heroizmo temos.
Nors savo darbus Vitalis galerijoje kabino iki 6 valandos ryto ir išskubėjo į darbą, svečius pasitiko giedrai nusiteikęs.
„Nors darbas užsitęsė iki paryčių, bet esu laimingas – atėjo ir kai kurie sprendimai, kaip geriausiai išdėlioti 50 savo darbų. Diena ne eilinė, atsakinga labai, bet stengiausi išlikti savimi“, – sakė kūrėjas.
Vitalio Čepkausko parodos „Dvylika“ atidarymo akimirka / Pauliaus Peleckio nuotr.
Derindamas pop art‘o, dada bei klasikinio meno estetiką ir tematiką, menininkas savo darbuose tyrinėja ryšį tarp dvasingumo ir materialumo. Kvestionuodamas jų santykį erdvėje ir laike jis atranda netikėtas asociacijas, kurios sufleruoja asmeninę paties menininko poziciją.
Pastaroji parodoje, galima sakyti, atlieka pagrindinį vaidmenį, kadangi pristatomi kūriniai – tai autoriaus asmeninės patirtys apmąstant praeitį, dabartį ir ateitį.
Norėdamas aiškiai atskirti tyrinėjimo laukus, autorius parodą išskirsto į tris atskirdas dalis.
Pirmosios dvi: „XXI amžius prieš mūsų erą“ ir „For now“ yra skulptūrinių objektų ir pop art‘iškos tapybos darbų ciklai. Betonas, ryškios, kontrastuojančios spalvos, futuristinės formos ir pagrindinis reprezentuojamas objektas – sportbatis, konstruoja aiškų, šiandienos aktualijų naratyvą. Paveiksluose vaizduojami objektai – tai masinės kultūros suformuotos, vienadienės, nuolat kintančios estetikos, perteikimas. Tai dabartis, kuri arba gali tęstis amžinybę, arba gali pakisti čia ir dabar.
Vitalio Čepkausko parodos „Dvylika“ atidarymo akimirka / Pauliaus Peleckio nuotr.
Vitalis Čepkauskas nesistengia detaliai vaizduoti paties daikto konstrukcijos, bet stengiasi juos konstruoti per trapumo, materijos prizmę, nurodydamas pagrindinę jos savybę – kintamumą. Ironizuodamas dabartizmą, polinkį sudievinti daiktą autorius leidžia sau fantazuoti, kuria kiek primityvius, kiek beprasmius objektus keldamas abejonę ne tik dėl jų egzistavimo, bet ir reikšmės/vertės.
Trečioji dalis pavadinimu „12 apaštalų“ sufleruoja sakralinę potemę, tačiau šiuos personažus autorius renkasi ne norėdamas primesti religinę potekstę, o kaip simbolį/įrankį, kurio ikonografija sąmoningai ar nesąmoningai supa daugumą iki šių dienų ir yra puikiai atpažįstama. Dvylika apaštalų parodoje simbolizuoja žmogiškąsias vertybes, tikrąją būtį, kelia autoriteto klausimą. Priešpastatydamas dvasingumą ir materialumą autorius ieško šių dienų herojaus, atsvaros dabarčiai – nekintančio laike.
Parodoje taip pat svarbi skaičių simbolika. Pagrindiniai skaičiai dvylika (apaštalų) ir trys (dalys) atspindi ne tik sakralinę, biblijinę tematiką, kuri kiek ironiškai sieja tris parodos dalis su Švč. Trejybe, tačiau kartu reprezentuoja ir laiko bei erdvės idėjas, kurias šie skaitmenys taip pat simbolizuoja. Jungdamiesi tarpusavyje ( 1 + 2 = 3) skaičiai, galima sakyti, apjungia visą parodos konceptą, kalbantį apie praeitį, dabartį ir ateitį.
Vitalio Čepkausko parodos „Dvylika“ atidarymas (36 nuotr.)
