Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (62) vėl panašus į tą linksmą, gyvenimą pilnomis saujomis semiantį vyrą, koks buvo su žmona Irena. Po jos žūties prieš šešerius metus reikėjo daug laiko atsigauti. Jo draugei Loretai Stonkienei (48) irgi reikėjo ne vienų metų, kad vėl pradėtų šypsotis po savo šeimos skyrybų.
Jiedu pažįstami daugiau kaip keturiasdešimt metų. Iš jų kelis dešimtmečius drauge dirbo. Kaip juokiasi Loreta, ji „Vičiūnų“ įmonėje dirba nuo pirmos krabų lazdelės. Vis dėlto draugystės pradžioje, prisipažįsta Visvaldas, norėjo pasitarti su sūnumis ir sužinoti jų nuomonę. „Sūnums pasakiau apie Loretą – jie juk puikiai ją pažinojo, kartu dirbo „Vičiūnuose“. Sūnūs pritarė – man tai daug reiškia.“
Gal dėl to ir problemų santykiuose nėra, svarsto Loreta. Nereikia nei su vaikais, nei su draugais, nei su giminėmis pažindintis, bendrų temų ir sąlyčio taškų ieškoti – su visais galima be įtampos bendrauti. „Dėl visų palaikymo ir pritarimo čia jaučiuosi sava. Jei būtų nejauku, nepatogu, jei slėgtų, juk nebūtum, negyventum kartu.“
Tačiau pora apie vestuves negalvoja. „Ne, nesiženysim. Užtenka po vieną kartą... Svarbiau yra ne vestuvės, gražūs žodžiai ar pažadai, o geras sutarimas, gebėjimas nesibarti, rasti kompromisų, bendrą kalbą“, – sako Visvaldas. „Tikros vestuvės turbūt vieną kartą gyvenime būna... Aš tikrai nesijaučiu blogiau dėl to, kad už Visvaldo nesu oficialiai ištekėjusi“, – draugui antrina ir Loreta.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“