Prisipažinti, kad tavo bosas yra žmona, statistiniam lietuviui vis dar nėra lengva. Net jei visus privataus verslo reikalus tvarko ir sprendimus priima moteris, bendrovės vadovu, įkūrėju ar prezidentu labai dažnai vis tiek registruojamas jos sutuoktinis. Nes juk kitaip gali nukentėti vyriškas orumas! Pasirodo, įveikti stereotipus, giliai įsišaknijusius mūsų sąmonėje, daug sunkiau nei suvokti, kad ne lytis lemia viršenybę.
Erika ir Merūnas Vitulskiai susipažino mokykliniame spektaklyje, kuriame jis vaidino direktorių, o ji – valytoją. Dabar Erika vadovauja savo drabužių verslui ir dirba Merūno vadybininke – prižiūri jo finansus, tvarkaraštį, derina sutartis su užsakovais bei renginių organizatoriais. „Jis menininkas, skraidantis virš debesų, aš mėgstu konkretumą“, – sako Erika ir juokiasi, kad jei reikėtų samdyti vyrą kaip darbuotoją, tikrai to nedarytų, užtat kaip atlikėjas jis jai pats geriausias. „Mes esame lygiaverčiai, – apie žmoną kalba Merūnas. – Visada dėl Erikos labai pergyvenu, kad tik jai pasisektų – ar ji dalyvauja kokiame nors televizijos projekte, ar šoka, ar kuria verslą. Mes tikrai nesivaržome tarpusavyje su savo ego“.
Vadybą baigusi Erika visada svajojo dirbti pagal specialybę, bet tik ne su savo vyru. Dabar Vitulskiai juokauja, jog yra visos sąlygos, galinčios lemti skyrybas – skirtingi abiejų charakteriai, bendras darbas, nuolatinis buvimas šalia. Tačiau noras išsaugoti šeimą vis tik stipresnis už kasdieninius jiems tenkančius iššūkius. Na ir, aišku, niekur nedingusi meilė.
Garsus atlikėjas ir drabužių verslui vadovaujanti moteris pasidalijo sritis, už kurias yra atsakingi. Merūnas imasi iniciatyvos kai prireikia kūrybinio požiūrio ar menininko žvilgsnio, tarkim, puošiant namus ar žmonos ofisą. Erikai patikėtas planavimas, skaičiai ir finansai. Užtat kai gegužę tenka pildyti mokesčių deklaracijas, Merūnas miega ramiai: žino, kad ataskaitos – patikimose žmonos rankose.
Kieno žodis svarbesnis auklėjant vaikus? „Čia jau aš esu tas blogasis policininkas, – šypsosi Merūnas. – Bet matau, kad ir Erikos strategija veikia“. Auginti pametinukus sūnus Ajų ir Herkų porai nėra lengva, tačiau ir čia abu tėvai stengiasi kuo daugiau dalintis vaikų priežiūra – vieno boso namuose nėra.
„Aš dideliais žingsniai einu į priekį – vyrui užtektų ir mažesnių. Tada atsisuku ir moju jam, kad neatsiliktų, – šypsosi Baltijos ir Amerikos klinikos generalinė direktorė, restorano „PineWood“ įkūrėja Inga Malinauskienė, kurios sutuoktinis Virginijus dirba jos vadovaujamoje įmonėje. Į klausimą, ar vyras turi teisę paprieštarauti vadovės nurodymams, verslininkė paaiškina: „Mes namuose apie tai vakare išdiskutuojame ir jam nebūna kaip atsisakyti“. O ar ji galėtų sumažinti vyrui atlyginimą? Į tai generalinė direktorė atsako trumpai: „Laikausi nuomonės, kad atlyginimai turi tik augti“.
Ji pripažįsta esanti griežta vadovė. Ir yra įsitikinusi, kad tikslas pateisina priemones. „Jei išsikeliu tikslą ir matau kliūtį jam pasiekti, mąstau, kaip tą kliūti pašalinti“, – sako verslininkė.
Kaip elgiasi moteris, vadovaujanti ne tik sudėtingam verslui, bet ir savo ilgamečiui sutuoktiniui, kai pavargsta? Ar mato jame ramstį, į kurį gali remtis sunkiomis akimirkomis? Į tai Inga atsako užtikrintai: „Aš pati sau ramstis. O kai pavargstu, pasidarau pertraukėlę“.
Jos nejaudina nuo seno visuomenėje galiojantys stereotipai apie taip vadinamą vyro ar moters buvimą „po padu“. „Pasaulis per daug greitai eina į priekį, – sako privačios klinikos vadovė. – Viskas keičiasi, netgi šeimos samprata. Visai kitaip jau mąsto mūsų vaikai, dar kitaip galvos būsimi vaikai“. Tad akivaizdu, jog Ingos Malinauskienės pasenę stereotipai nebejaudina.
Populiaraus vaikų rašytojo, režisieriaus, neseniai pristatyto dokumentinio filmo „Vanago portretas“ autoriaus Vytauto V. Landsbergio žmona Ramunė Landsbergienė yra ir leidyklos „Dominicus Lituanus“, ir studijos „A Propos“ direktorė. Vytauto pareigos šiose abiejose įmonėse, kaip jis pats sako – „vėjo pamušalas“. Ir nors atsakomybė krenta ant žmonos pečių, pora stengiasi dirbti bei gyventi „susitarimo principu“. „Kai leidyklai buvo sunkus metas, aš save investavau, kad ji atsistotų ant kojų“, – sako V. V. Landsbergis. O finansiniams reikalams pasitaisius rašytojas priminė direktorei, kad jam, kaip ir kitiems, irgi priklauso autorinis atlygis. „Tad teko sutvarkyti savo ūkinius santykius“, – priduria jis.
Nuolat su menininkais dirbanti leidyklos „Dominicus Lituanus“ vadovė pripažįsta, jog ji nėra tipinė verslininkė. Ji gali nukelti „deadline‘us“, jei mato, kad, tarkim, dailininkui ranka nekyla piešti ar mūzos neskraido. Nors rinkodaros vadovė ir pyksta, kad tuomet knygos nepavyks išleisti laiku, Ramunei tokios priežastys atrodo kaip „nenugalimos aplinkybės“.
Rašytojas bei režisierius Vytautas V. Landsbergis prisipažįsta: jeigu jam žmona vadovautų ir sakytų, kaip reikia dirbti, jis nedirbtų. „Jei aiškintų, koks aš turiu būti, aš pasakyčiau „ate“ , – prisipažįsta. – Bet ir ji man tinka tokia, kokia yra“. Jie abu vienas kitam leidžia įgyvendinti savo idėjas ir leidžia klysti – net jei tai gali pakenkti šeimos verslui. Užtat ir sako, jog yra šiek keista – kitokia – leidykla.
Apie visa tai – žurnalo „Žmonės“ ir TV3 televizijos kuriamoje laidoje „Visi mes žmonės“.
Žiūrėkite nauju laiku – pirmadienį 19.30 val. per TV3