Vis rečiau viešumoje matoma Rosita Čivilytė: apie pokyčius ir neblėstantį jaunatviškumą

Rosita Čivilytė / „Elitaz“ archyvo nuotr.
Žurnalas „Ji“
AA

Nepaprasto balso savininkė Rosita Čivilytė – vis retesnė viešnia pramogų pasaulio atstovų vakarėliuose. Ji neslepia: „Kas pasikeitė? Viskas: amžius, išvaizda, požiūris į aplinką ir į žmones.“ Žinoma dainininkė pasakoja, kad šiandieninė jos nuostata – dainuoti ne daugiau, nei prašo širdis ir protas.

TRUMPA DOSJĖ

  • Gimimo metai. 1965-ieji.
  • Zodiako ženklas. Skorpionas.
  • Akių spalva. Žaliųjų ežerų.
  • Mėgstamiausias filmas. „Kartą Amerikoje“.
  • Patinkanti spalva. Šviesiai pilka.
  • Skaniausias valgis. Varškė ir avokadas – kasdienai. Antienos gėrybės – esant progai.
  • Įdomus faktas. Gyvenu laimingą gyvenimą – tai faktas!
  • Netikėtas komplimentas. Agnetos išleistuvėse klasioko prašymas pridegti cigaretę.
  • Netikėčiausias daiktas rankinėje. Mobilusis telefonas, nes dažniausiai pamirštamas. 
  • Patinkantis metų laikas. Žiema.
  • Erzinanti žmogaus savybė. Įkyrumas.
  • Mylimiausios gėlės. Rožės, aguonos.
  • Autoritetas. Leonidas Donskis.
  • Svajonių šalis. Andora.
Rosita Čivilytė

Rosita, prieš porą metų ėmėte dainuoti kitokio žanro dainas. Kas lėmė tokius pokyčius?

Visada norėjau jausti muziką visa siela, o ne jos paviršiumi. Nauja stilistika – naujas požiūris į save ir į kitus. Nuobodu pataikauti gerbėjams atliekant vien komerciškai sėkmingas dainas. Naujos dainos leidžia man būti atvirai, eksperimentuoti, keistis, jausti detales ir skaityti tarp eilučių.

Jau kelerius metus jus vis rečiau matome viešumoje. Kas pasikeitė? 

Kas pasikeitė? Viskas: amžius, išvaizda, požiūris į aplinką ir į žmones. Liko tik tie, su kuriais santykis ir artumas nekinta bėgant metams, atsiradus problemoms, nusivylimams ar elementariai nenuotaikai. Dešimtmečius besitęsiančios draugystės ir bičiulystės yra laiko patikrintos, branginamos. O tą daryti padeda jos didenybė branda, kuri mūsų visuomenėje ne visada vertinama: dažnai nesižavima patirtimi, išmanymu, oldskūlišku kitoniškumu. 

Negaliu skųstis – dirbu mėgstamą darbą, dainuoju, dalinuosi patirtimi įdomiausiuose renginiuose, individualiose pamokose, kurios mokiniams atveria kelius į prestižines muzikos akademijas svetur. Įdomu stebėti jų pergales ir net nusivylimus, kurie nesustabdo troškimo būti išgirstiems ir įvertintiems. 

Per pandemiją ėmėtės muzikos pamokų internetu. Turėtų būti sunku... 

Pandemija ne tik sustabdė beprotišką kasdienį lėkimą, bet ir atvėrė naujų galimybių, išugdė gebėjimą dalintis svarbia muzikine informacija nuotoliu. Prieš metus, iki kelių užsnigtoje sodyboje, spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, garsiai skambėjo išmanieji įrenginiai – vyko repeticijos, pamokos, dainavau pati.

Nežinomybė ir liūdna informacija kartais slopindavo ūpą vesti pamokas, kurios reikalauja atsipalaidavimo ir gero nusiteikimo, tačiau noras tobulėti, išgyventi buvo didesnis.

Rosita Čivilytė/Gedmanto Kropio/ „ŽMONĖS foto“ nuotr.

Jau ne vienus metus mokote vaikus dainuoti. Susiduriate su talentais. Kokie jie? 

Talentingi vaikai, paaugliai – ypatingi: jie turi prigimtines savybes jausti muziką kitaip nei dauguma ir didelį jautrumą, kuris dažnai laikosi ant sunkiai kontroliuojamų gilių emocijų. Kartais prireikia nemažai laiko, kol šie ypatumai pradeda derėti tarpusavyje. Kai taip nutinka, pagaliau jaučiamės ramūs ir turtingi. 

Ar dažnai tenka ištarti: „Atsiprašau, bet dainuoti tu negali“?  

Šimtaprocentiniai gebėjimai – dar ne viskas. Be to, tai yra retas reiškinys. Tenka stipriai nusivilti, jei motyvacijos trūkumas tobulėti ima viršų. Deja, dažnai tenka pasakyti karčią tiesą. Jei po kelių mėnesių dainavimo pamokų noras atradimams dingsta, o troškimas dalyvauti konkursuose viršija lūkesčius, pradedu abejoti bendravimo nauda.

Kokie yra šiandieniniai jaunieji talentai? 

2022-ųjų jaunųjų talentų siekis būti išgirstiems ir įvertintiems yra suprantamas bei natūralus. Gal todėl dažnai matau juos pervargusius ir trokštančius paguodos. Taip pat daugelis jų interneto platybėse ieško pernelyg lengvų kelių idėjų generatoriui užkurti. Tačiau dėl to mano žavėjimasis jaunąja ateities karta nedingsta.

Rosita Čivilytė / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.

Esate sakiusi, kad jūsų „muzikinis laikrodis po truputėlį senka“. Ką tai reiškia?

Muzikinis laikrodis tiksi... Tik ne taip aistringai kaip anksčiau. Poreikis žūtbūtinės kovos dėl išlikimo scenoje prarado vertę. Dainuoti ne daugiau, nei prašo širdis ir protas, – pagrindinė dabarties nuostata.

Žvelgiant į naujausias jūsų nuotraukas, atrodo, kad laikas sustojo. Kur paslaptis?

Jei manyje dar liko jaunatviškumo, tai apie jo paslaptis galima klausti tik mano tėčio, kuriam gegužę sukaks 82-eji. Jis visą šeimą stebina humoro jausmu, savarankiškumu, neblėstančia aistra per televizorių žiūrėti sporto rungtynes, apsipirkinėti ir gaminti maistą. Tėtis yra švenčių ir diskusijų įvairiomis temomis siela. Tikiuosi, tai paveldima.

Kaip vertinate šiųmetę nacionalinę „Eurovizijos“ atranką? Kas buvo jūsų favoritas? 

Kelios finale nuskambėjusios dainos kėlė ir nuostabą, ir žavesį vienu metu. Lolitos Zero daina „Not your mother“ užkabino ir išardė romantiškai jaukią namų atmosferą. Už tai buvau labai dėkinga, nes išankstinė nuostata buvo visai kitokia. Maniau, kad pasirodymas bus lengvai pramoginis, o tai reiškia – nuspėjamas.

Tačiau kambarys užsipildė nematomu, bet rezonuojančiu emociniu turiniu, kuris trims minutėms sustabdė mintis. Man taip nutinka retai, juolab kad neišgirdau ryškaus dainavimo, kuris labiausiai ir sudomina žiūrint įvairias atrankas.

Rosita Čivilytė / „Elitaz“ archyvo nuotr.

O kas grąžino į pradinę būseną?

Monika Liu su „Sentimentais“. Buvau absoliučiai tikra, kad tai – daugumos daina, kuria negali nesidžiaugti ar likti jai abejingas. Monika talentingai ir skoningai sugebėjo sujungti melodingų praeities dainų atgarsius su šiuolaikiniu madinguoju minimalizmu.

Intonavimas, balso valdymas, įvaizdis, plastika, tekstas – viskas tarpusavyje taip derėjo ir rezonavo, kad teliko džiaugtis, jog turime kūrėjų, kurie Lietuvą praturtina tokiu muzikiniu indėliu. Negaliu nepaminėti Mary Mo, Rūtos Loop, Ericos Jennings, Gebrasy, palikusių gerą įspūdį.

Kaip manote, kas lemia šio konkurso populiarumą?

„Eurovizija“ yra kaip olimpiada, kuri pritraukia daug sirgalių. Tai muzikinės rungtys, kurių klausantis dominuoja azartiškas laimėjimo ar pralaimėjimo pojūtis. Atėmus balsavimo galimybę, vargu ar išliktų toks didžiulis susidomėjimas šiuo didžiuliu renginiu tiek metų. Čia vyksta politinės varžytuvės.

Deja, jos kartais šlykščiai blokuoja gerų dainų ir atlikėjų įvertinimus. Tačiau prabangaus reginio, super įgarsinimo, kokybės niekada netrūko. Kad ir kaip Europa susikaldo dėl skonio, dainų, muzikinio mentaliteto, mes vis tiek laukiame naktinių rezultatų, mėgėjiškos profesūros visažinių (taip vadinu piktus komentuotojus) vertinimų, komentarų, gerų ir ne visada gerų dainų, atlikėjų, meistriškai valdančių balsus ar tik imituojančių dainavimą.

Na ir kas – visa tai trumpam nuspalvina mūsų kasdienybę gera nuotaika, sukelia begalinį norą pamatyti ar išgirsti ką nors nekasdieniško ir įdomaus.

Rosita Čivilytė

Kodėl mums nepasiseka laimėti „Eurovizijos“?

Šių metų nacionalinė „Eurovizijos“ atranka nenustebino, bet ir nenuvylė. Kada nors laimėsime ir mes. Tikiu tuo.

Mano akimis žiūrint, auga labai talentinga jauna kurianti karta. Jiems vos 13–16 metų, o jų kūryba pranoksta suaugusiųjų. Dainos išsiskiria neeiliniu tekstu, harmonija, stilistika. Nekomercinis požiūris į muziką juos išlaisvina, įkvepia naujiems atradimams. Tačiau kažin ar tai konkurencingai suveiks Lietuvos rinkoje, kuri perpildyta primityvių ir nukopijuotų kūrinių.

Suprantu, yra ko pasimokyti, bet tai neatveria mūsų lietuviškos muzikos autentiškumo, savitumo. Kompleksai, baimės, gėda suklysti yra labai dažni palydovai. O tai užkerta kelią pajusti ir atskleisti muziką iš esmės.

Galbūt šie pamąstymai ir atsako į klausimą, kodėl mes nelaimime „Eurovizijos“? O ar būtina ją laimėti?.. Geriau išmokim jausti ir girdėti gerą muziką. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

R. Čivilytės koncertas (16 nuotr.)
+10
Skaitykite daugiau