Virtuvės šefas Linas Jablonskas per 14 darbo virtuvėje metų gali pasidžiaugti ne vienu pasiekimu: išskirtinių patiekalų receptais, atidarytu pirmuoju Lietuvoje naminių mėsainių restoranu, didžiausio – net 103 kg sveriančio –mėsainio rekordu Baltijos šalyse, įkurtu vienu populiariausių restoranų Druskininkuose. Pasak šefo, visa tai tik torto viršūnėlė – jai pasiekti reikėjo įdėti sunkaus darbo. O jam vyras skiria labai daug laiko – kartais net 16 valandų per parą.
„Savo, kaip kulinaro, kelią pradėjau vos 18 metų ir tik tam, kad išsisukčiau nuo kariuomenės. Bet šiandien tai didžiausias mano džiaugsmas, leidęs atrasti širdžiai mielą darbą. Per ilgus metus teko patirti visko – asmeniškai perėjau visus etapus: nuo darbo bare, indų plovimo iki nuosavo verslo įkūrimo. Pastarajam skirta visa mano energija, idėjos ir vizijos, – sako L. Jablonskas. – 80 proc. savo darbo laiko skiriu virtuvei. Tai svarbiausia restorano dalis – juk dėl to žmonės ir ateina. Intensyviausiu sezono laikotarpiu virtuvėje praleidžiu nei daug, nei mažai – 16 valandų per parą. Ir taip mažiausiai 5 dienas per savaitę.“
Tačiau nė sekundės, praleistos virtuvėje, šefas nesigaili – darbas jam yra malonumas. Apie tai vyras galėtų pasakoti ir pasakoti: kulinarija – nuolatinė kūryba ir ieškojimas, mokymasis, o labiausiai džiugina rezultatas – svečių įvertinimas ir pagarba restoranui. Paklaustas, su kokiais iššūkiais tenka susidurti, L. Jablonskas į juos žvelgia pozityviai: „Kai dirbi mėgstamą darbą, sunkumus sunku nupasakoti. Bene didžiausias – didelis fizinis krūvis. Tiesioginis darbas virtuvėje – tai nuolatinis karštis, komandos palaikymas ir susitelkimas siekti aiškaus tikslo. Būdamas šefas turi būti ir geras psichologas – esi jungiamoji grandinės dalis tarp darbuotojų ir kliento, turi gebėti perprasti žmones, padėti jiems pasiekti geriausią rezultatą.“
L. Jablonskas virtuvėje praleidžia labai daug laiko, todėl šalia pagrindinių šefo atributų – rankų, kurios viską gamina, liežuvio, kuris ne tik vadovauja visai virtuvės komandai, bet yra ir svarbiausias receptorius vertinant paties receptus, peilio, be kurio sunku ką nors padaryti virtuvėje, – labai daug lemia ir patogumas. Šefas pripažįsta, kad dirbant beveik visą parą šis kriterijus gali būti net ir svarbiausias: „Virtuvės šefui apranga yra privaloma. Svarbu, kad ji būtų patogi, nevaržytų judesių, o jeigu dar ir graži – tai prideda pasitikėjimo savimi. Taip pat labai svarbus kriterijus – patogi avalynė. Visą dieną tenka praleisti ant kojų, tad su prastais batais 16 valandų maratono nenubėgsi.“
Apie avalynę virtuvės šefas užsimena ne veltui – šis klausimas aktualus visiems, dirbantiems stovimą darbą. L. Jablonskas juokiasi, kad jau 10 metų yra ištikimas „Crocs“ gerbėjas: „Šie batai tiesiog puikiai tinka dirbti: storas, bet minkštas padas, jie patogūs ir koja kvėpuoja. Jei manęs klausia patarimo, rekomenduoju tik juos. Man šios „klumpės“ tokios patogios, kad jas renkuosi ir laisvalaikiui gamtoje ar sodyboje.“ Tai, kad žinomas šefas renkasi būtent šiuos batus, nestebina: „Darbe daug laiko praleidžiantys žmonės, ypač tie, kuriems reikia daug vaikščioti, avalynę renkasi labai atsakingai. Nekokybiški batai gali turėti pasekmių ne tik darbo rezultatams, bet ir sveikatai. Būtent todėl pagrindiniais avalynės pasirinkimo kriterijais tampa batų ergonomika, prisitaikymas prie pėdos, lengvumas ir amortizacija, neslystantis padas. Visu tuo ir pasižymi šefo minėti batai“, – pastebi „Crocs“ prekės ženklo Lietuvoje atstovas Justas Mačionis.
Apsiginklavęs patirtimi ir visais būtinais profesionalaus virtuvės šefo atributais L. Jablonskas žvelgia į ateitį pozityviai: „Kol kas didelių užmojų neturiu – džiaugiuosi tuo, ką pavyko pasiekti, stengiuosi nustebinti esamus restorano klientus. Tačiau nesu iš tų, kurie gali ramiai sėdėti vienoje vietoje, tad tikėtina, kad greitu metu kokia nors naujiena nustebinsiu Lietuvą. Net jeigu tai bus receptas – juk kažkada mėsainio su ančių kepenėlėmis niekas nesitikėjo.“