„Visuomet svajojau skraidyti“, – sako ketvirtadienį prasidėsiančios inovacijų konferencijos „What's next?“ pranešėjas Cedricas Dumontas (46). Cedricas net 11 tūkstančių kartų yra iššokęs parašiutu ir įvykdęs net 2,5 tūkstančių, bene pavojingiausių pasaulyje vadinamų „BASE“ šuolių su sklandymui pritaikytu kostiumu.
Ekstremaliu sportu C. Dumontas užsiiminėja jau 24-erius metus. Sulaukęs 21-erių jis tapo sraigtasparnio pilotu, o praėjus metams po to, pirmą kartą iššoko parašiutu. Įspūdingas ne tik vyro įvykdytų šuolių skaičius, bet ir jiems pasirinktos lokacijos. C. Dumontas yra nušokęs ir nuo Gizos piramidės Egipte, ir nuo trečio aukščiausio pasaulyje krioklio Peru.
Cedricas ne tik ekstremalaus sporto fanatikas. Jis – psichologas padedantis žmonėms kovoti su baimėmis ir pasiekti kuo aukštesnius rezultatus veikiant didžiulei įtampai.
Kaip susidomėjote šiuo ekstremaliu sportu?
Aš visuomet svajojau skraidyti. Mane apskritai domino visi ekstremalūs sportai: mėgstu slidinėti, banglenčių sportą ir t.t. 21-erių tapau sraigtasparnio pilotu. Po metų pirmą kartą iššokau parašiutu.
Su parašiutu esate šokęs netikėčiausiose vietose: nuo Gizos piramidės Egipte, trečio aukščiausio pasaulyje krioklio Peru. Ar esate numatęs dar, kokių neįprastų vietų?
Aš visada esu kažką numatęs, tačiau nenoriu nieko atskleisti. Apie viską papasakosiu tada, kai planai bus įvykdyti. Aš esu nusižiūrėjęs daugybę įdomių pasaulio kampelių. Šiuo metu ruošiuosi ir treniruojuosi tiems šuoliams.
Koks jausmas apima šokant žemyn nuo krioklio?
Tai sunkiai apibūdinamas ir ypatingai stiprus, intensyvus jausmas. Krioklys – labai pavojinga vieta. Buvo sunku iki ten nukakti ir apskritai tinkamą pasiruošimą lėmė labai daug įvairiausių faktorių. Šis šuolis buvo labai įdomi patirtis.
Ar šiems šuoliams ryžtiesi dėl adrenalino stokos? Ar galėčiau jus pavadinti priklausomu nuo šio jausmo?
Tai yra klišė. Aš tai darau ne dėl adrenalino. Adrenalinas man nesiasocijuoja su teigiamomis emocijomis.
Aš tai darau dėl kitų medžiagų: endofino, dopamino – tai neurocheminės medžiagos, kurias tokie dalykai stimuliuoja. Šių medžiagų išsiskyrimas kūne padeda susikaupti, neskubėti. Jos padeda rasti ryšį su aplinka ir su pačiu savimi. Manau, kad mes visi to ieškome, tik skirtingais būdais ir skirtingose vietose. Juk norime sugerti į save viską, ką darome, nes tai vienintelis būdas žengti į priekį.
Konferencijoje „What‘s next?“ kalbėsite apie psichinę mankštą („Mental fitness“-red. past.). Ar galėtumėte keliais žodžiais apibūdinti kas tai yra?
Man tai yra galimybė dirbti veikiant didelei įtampai. Galimybė valdyti baimę ir negatyvias savo emocijas, pasitikėti savimi ir aplinkiniais. Galimybė sutelkti dėmesį į daug dalykų vienu metu, suprasti save. Žinoti kas tu esi, ką gali padaryti, kur ir kada tu eini.
Kaip jums pavyko išsiugdyti šiuos gebėjimus?
Esu baigęs psichologijos studijas. Man įdomu stebėti veiksnius, kurie lemia žmogaus sėkmę. Bandau suprasti kodėl vieniems žmonėms su stresu sekasi kovoti geriau nei kitiems. Streso abstu visur: sporte, versle, kiekvieno žmogaus darbe ir gyvenime. Man įdomu kodėl vieni žmonės yra geresni už kitus, kaip jie valdo adrenalino kiekį savo kūne.
Užsiiminėjate vienu pavojingiausių sportu pasaulyje, mokote žmones, kaip išeiti iš komforto zonos, kaip priimti iššūkius. Ar jūsų gyvenime dar liko baimių?
Žinoma. Labai daug, tačiau aš išmokau jas kontroliuoti. Mano gyvenimo tikslas yra negatyvų baimės jausmą paversti teigiamu. Kad pavyktų tai padaryti reikia vadovautis įvairiausiomis strategijomis, o svarbiausia – imtis veiksmų. Mes visi jaučiame baimę ir ją jausti yra sveika.
2009-aisiais Vilniuje nušokote nuo TV bokšto. Ar šįkart esate paruošęs kokių nors staigmenų?
Ne, ne, ne. Šįkart niekuo nenustebinsiu (juokiasi).
