Ištikimas gimtajam miestui muzikantas, dainų autorius, įvairių festivalių prodiuseris Virgis Stakėnas gyvena už kelių šimtų metrų nuo Šiaulių ribos. Užtat kaime, kaip ir priklauso kantri dainų atlikėjui. Čia jo niekas neblaško, visada gali užsidaryti namuose įrengtoje studijoje ar biure, čia pat netgi fotosesiją sukuria žmona Ramutė (namuose yra abiejų menininkų kūrybinės laboratorijos).
Pabėgti nuo žmonių dainininkas turi ir kitą būdą – plačiakraštę skrybėlę. Užtenka šią labiau užsmaukti ant akių, nuleisti galvą, ir... jo jau nebėra. „Man patinka tokiu būdu atsiriboti, susikaupti prieš koncertą ar mandagiai parodyti aplinkiniams: palikite mane vieną“, – nusikvatoja Virgis.
Jūsų tėvai kadaise norėjo, kad taptumėte gydytoju, tęstumėte šeimos tradiciją: tėvas buvo garsus Šiaulių chirurgas, paties įkurto Urologijos skyriaus vadovas, mama – medicinos seselė. Kaip miestietis jų sūnus pasuko link amerikiečių kaimiško stiliaus muzikos?
Net ir gimęs ant asfalto gali dainuoti kantri – nemeluokim sau – vis tiek esame antra, trečia ar ketvirta karta nuo žagrės. Mano senelis buvo ūkininkas, mama užaugo kaime. Baigusi medicinos seserų mokyklą, atvažiavo į Rokiškio ligoninę dirbti, susipažino su rezidentūrą atliekančiu tėvu, sukūrė šeimą. Kai įstojau į mediciną, septyni kurso vaikinai iš vienuolikos grojo gitaromis. Aš irgi neatsispyriau. Tik tie septyni vis tiek tapo medikais, o man norėjosi ne į paskaitas eiti, bet gitarą brązginti. Po pirmo kurso dar mėginau tvarkytis su neišlaikytomis įskaitomis, pasiėmiau akademines atostogas.
Tėvai įtaisė dirbti sanitaru į Onkologijos dispanserį – net ir ten savo kabinetuke turėjau gitarą. Grodavau grįžęs namo, nors man liepdavo verčiau mokytis chemijos ir fizikos, kad skolas išsilaikyčiau. Atsiversdavau vadovėlius, bet šalia stovėdavo tranzistorius „Alpinist“, kuris transliuodavo lenkų programą „Lato z radiem“, o kartais pagaudavo net Liuksemburgo radijo stotį – iš čia pylėsi mane užburiančios melodijos. Taip prasikankinau pusantrų metų, galiausiai namuose kilo karas, nes nusprendžiau nebegrįžti į universitetą. Po to pasiekėme paliaubas – mane pervedė į tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto defektologijos specialybės antrą kursą. Ten jau mokiausi taip, kad net gaudavau padidintą stipendiją.
O kaip gražuolė dizainerė Ramutė Dvarionaitė, su kuria esate kartu daugiau nei 40 metų, atsirado jūsų gyvenime?
Nežinau, kaip sugebėjau tokią nendrę suvilioti, – labai stengiausi. Vesdavausi kartu pas