Jau kurį laiką kantri muzikos legenda Virgis Stakėnas buvo dingęs iš viešumos. Kalbėdamas apie savo pasitraukimą, vyras prisipažįsta – viskas dėl peržengtų ribų.
Kai kas pasakė, kad Virgis dingo iš scenos, nes jo neberodo TV, neberašo laikraščiai, o naujai atsiradę portalai nežino, kas jis toks yra.
„Kviesdavo mane dėl tų pačių kvailų temų, kurios man nepatinka. Mane provokavo visaip, net kalbino žmoną, mano tėvą. Klausdavo apie mano fizinius reikalus, asmeninius rūpesčius, todėl vieną dieną užtrenkiau duris”.
Tiesa, laidai „Bus visko“ ir jos žurnalistei Simonai Albavičiūtei V. Stakėnas po ilgo laiko vis dėlto pravėrė savo namų duris. O čia – gyvas muziejus. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Pavyzdžiui, namo kieme esantis privatus ežeras. Pasirodo, tai – Virgio Stakėno žmonos dovana vyrui.
Ramutė Stakėnienė – dizainerė, jos niekada neapsunkindavo ilgos vyro gastrolės ar nesibaigiantys koncertai. Išleidusi savo vyrą į Ameriką, ji neliūdėdavo ir vyrui niekada nepriekaištavo. Vietoje to, visada ką nors reikšmingo nuveikdavo likusi viena namuose.
„Mes taip norėjome vandens ant kiemo, ai galvoju – paimsiu ir iškasiu tą prūdą. Grįžo vyras iš vienų gastrolių, o namuose jau iškasta duobė. Žiūri ir klausia, ką čia reiškia? Meteoritas kieme sprogo? Nu ne, sakau, taigi aš čia tau ežerą dovanoju! Grįžo iš Amerikos gastrolių, atsisėdo koridoriuje, batus persiauti, sako – kas čia man taip duria? Atsisuka, ogi radiatoriaus reguliatorius naujas. Sako – tu čia radiatorių pakeitei? Sakau taip, aš visus radiatorius visame name pakeičiau… Susitvarkau su tomis buitinėmis problemomis puikiai. Ir man reikia draugo, o ne radiatorių meistro, nes jį pasisamdyti gali. Ir žolės pjovėją gali pasisamdyti, ir vairuotoją gali, o draugo – nepasisamdysi. “
Šeima atvirai papasakoja ir apie savo namų tradicijas. Viena iš jų – kiekvieną sekmadienį eiti į pirtį. Tačiau šią tradiciją jiedu derina su kitu dar svarbesniu jų šeimos ritualu – kiekvieno sekmadienio pokalbiu su judviejų dukra Agne – jau daug metų gyvenančia už Atlanto. Kalbėdamas apie vienturtę dukrą vyras – itin atviras.
„Man labai trūksta mano vaiko. Baltuoju pavydu pavydžiu tiems, kurių vaikai ne Lietuvoje, bet yra čia, Europoje. Ispanijoje, Italijoje, jau nekalbu apie Airiją ar Angliją. Sugalvojai nuskristi – ir skrendi. Gali matyti per šventes, į metus kelis kartus, o kartais ir keliolika kartų. Mes su dukra kol kas galim matytis kiekvieną sekmadienį valandos trukmės skype pokalbyje. Aš net susirašau klausimus, kuriuos reikia apšnekėt, nes galiu pamiršti. Kalbamės apie viską. Gaila, kad mano anūkai nekalba senelio kalba. Iš tikrųjų buvo labai sunku, nes jie – ankstukai. Ir mūsų vaikui reikėjo labai rūpintis, kad jie išvis galėtų būti šiame pasaulyje“.