Violetai Mičiulienei – 60-imt: apie meilę, televiziją ir pasiūlymą filmuotis erotinėje scenoje

Violeta Mičiulienė / BNS Foto nuotr.
Justė Juškevičiūtė
Šaltinis: Žmonės
AA

Lapkričio 16-ąją aktorė, humoristė Violeta Mičiulienė sutinka 60-metį. Plačia šypsena pasipuošusią moterį „staiga“ aplankęs jubiliejus ne taip ir džiugina – gimtadienių ji švęsti nemėgsta. „Esu iš tų žmonių, kurie jaučia gėdą, kai juos sveikina, nes viso to jaučiasi neverti“, – tik tarsteli ji. Tačiau nėra abejonės – šią dieną Violeta nuo sveikinimų tikrai nepasislėps. Niekuomet neieškanti žodžio kišenėje, užburianti nuoširdumu ir aplinkinius priverčianti kvatoti – tokią V.Mičiulienę pamilo ne tik būrys bičiulių, bet ir Lietuvos publika.

Portalo Žmonės.lt skambučio V.Mičiulienė sulaukė gimimo dienos išvakarėse. Vos jai atsiliepus, nelieka abejonių – pokalbis tikrai bus nuotaikingas.

„Prašau dabar pat iškloti man visas detales apie save: kas tėvai, kur gyvenate, kur mokėtės“, – man vos prisistačius, nusikvatoja jubiliatė, o iš paskos jai antrina ir nesuvaldytas mano juokas.

Minutė po minutės ir ne mažiau nei V.Mičiulienės humoro jausmas užburia jos atvirumas, besiskleidžiantis iš telefono ragelio. Su portalu Žmonės.lt save užkietėjusia intraverte vadinanti V.Mičiulienė kalbėjosi apie per daugelį metų prisijaukintą ekstravertės „vaidmenį“, moters-klouno ampluą, meilę, televiziją, planus...ir netikėtai sulauktą pasiūlymą nusifilmuoti erotinėje scenoje.

Violeta, kokios mintys aplanko sutinkant 60-metį?

Prieš kelias dienas sėdėjau ir suvokiau, kad man 60 metų. Galvojau, ką tai reiškia? Tada supratau, kad žmonės sugalvojo skaičius tam, kad galėtų pateisinti patys savo veiksmus – taip elgiasi jauni, taip – vyresni, o štai taip jaučiasi jauni, o taip – vyresni. Žmonės sugalvojo laiką tam, kad apgautų patys save. Aš suvokiu, kad mano kūnas nėra kaip 18-metės, bet ir mano protas yra visai kitoks. Dabar aš esu išsilaisvinusi ir man gera gyventi, nes aš suvokiu pagrindinius dalykus, kurie man padeda būti laimingai.

Kaip planuojate paminėti šią šventę?

Turbūt blogai darau, tačiau niekada nešvenčiu savo gimtadienių, o juk tai daryti reikėtų. Esu iš tų žmonių, kurie jaučia gėdą, kai juos sveikina, nes jaučiasi viso to tiesiog neverti. Atrodo, už ką mane sveikina? Už tai, kad gimiau? Bet juk tai yra mano tėvų šventė. Mano pačios šventė yra mano sūnų gimimas, nes aš prie to prisidėjau, tad vertinu tą darbą, į kurį įdėjau labai daug pastangų. O čia… Džiaugsiuosi, kai ši diena praeis.

Iš tiesų, aš jau antrą mėnesį švenčiu gimtadienį. Švenčiau vienuolyne, buvau Romoje, kur taip pat švenčiau, tai džiaugiuosi, nes kai kuriems jau atrodys, kad mano gimimo diena praūžusi (juokiasi). Prieš kurį laiką praradau ir savo Feisbuko paskyrą, ją užblokavo, dėl ko aš šiandien iš dalies taip pat džiaugiuosi. Ant manęs neužgriūna ta nereikalinga lavina visokiausių žodžių. Man labai patinka tas posakis: „Kada nori iš tikro kažką pasakyti, tada ir trūksta žodžių“. Tyla yra iškalbingiausia mūsų kalba.

Violeta Mičiulienė / Irmanto Gelūno „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Sulaukusi 50-mečio sakėte, kad gyvenimas tik prasideda. O į kokį etapą dabar žengsite?

Į šį etapą žiūriu kaip į baltą lapą. Neseniai, nors ir ne savo iniciatyva, ryžausi labai svarbiam žingsniui. Turiu nuostabią draugę režisierę Astą Simonaitę, kuri beveik du metus mane spaudė ir, galų gale, jai pavyko – ji pradeda statyti mano gyvenimo spektaklį. Netrukus aš išeisiu ir visai Lietuvai papasakosiu apie tai, kaip aš gyvenau ir kuo gyvenu. Taip, be jokios abejonės, gyvena daug kas, tačiau daugelis bijo pasakyti. Aš jau nebijau – noriu viešai nusirengti, žinoma, perkeltine prasme ir žmonėms pasakyti, kad nebijotų būti laimingais ir laisvais. Taip, yra milijonai mokymų apie tai, tačiau visi jie yra niekis – visi atsakymai yra tik mumyse. Patinka ar nepatinka, reikia analizuoti save. Galbūt todėl dar planuoju parašyti ir knygą…

Kokią knygą planuojate parašyti?

Apie savo patirtį. Ilgą laiką labai bijojau pradėti rašyti knygą, nes dabar skaitančių mažoka, o rašančių labai daug (nusijuokia). Knyga visada man buvo tikras stebuklas ir aš nesuprantu, kaip galiu ją parašyti, bet tiek daug žmonių mane spaudžia tai daryti... Galvoju, kodėl nepabandžius ir nepapasakojus apie tai, ką sukaupiau per tuos metus. Aš labai noriu skleisti viltį.

Violeta Mičiulienė

Rodos, jūsų veikla nuo humoro atsiribojo. Jau norisi galutinai nusikratyti humoristės etiketės?

Prieš kurį laiką supratau, kad noriu ar nenoriu, aplinkinių juokinimas yra manyje. Neseniai vaidinau Sakartvele, ten vykome su rimtu spektakliu rusų kalba. Nors scenoje verkiau ir aš, ir žiūrovai, tačiau būdama toje šalyje vis vien suvokiau, kad nuo savo paskirties nepabėgsiu. Aš, net ir nemokėdama kalbos, aplinkiniams vis tiek esu juokinga. Ir gerai, tai yra manyje, man gera, kai žmonės juokiasi. Aš ir pati mėgstu juoktis. Tačiau čia svarbu pabrėžti, kad man svarbiau ne juokinti, o džiuginti žmones. Tai yra labai skirtingi dalykai.

Žinoma, būti moterimi-klounu nėra lengva, bet man tai suteikia laisvę. Visą gyvenimą ėjau prieš bangas, skaudžiai daužydamasi, skęsdama, kildama ir krisdama, bet išsireikalavau ir gavau tai, ko norėjau – teisę elgtis, rengtis ir būti tuo, kuo aš noriu. Žinoma, buvo labai daug patyčių, labai daug juoko, pažeminimo, nes tokiai moteriai, kaip aš, išsilaikyti humoro pasaulyje yra sudėtinga... Tai yra vyrų pasaulis. Bet aš išsilaikiau. Nežinau, ar man to reikėjo, bet toks yra mano gyvenimas ir man yra gera.

Violeta Mičiulienė / Asmeninio archyvo nuotr.

O kaip pasinėrėte į šią sritį? Kodėl pasirinkote humoristės, aktorės kelią?

Aš vis sakau, kad nesirinkau artistės kelio, jis pats mane pasirinko (šypsosi). Man tai buvo vienintelė profesija, kur galėjau būti tuo, kuo noriu, nes tais laikas, kaip ir dabar, jei neatitinki visuomenės standartų, turi kažkaip atrasti būdą, kaip prisitaikyti. Aš neatitikau tų standartų, tad džiaugiuosi, kad atradau nišą, kurioje galėjau būti savimi ir būti laiminga.

Prisimenu, kai buvau paauglė, galvojau, kad būsiu laiminga, kai būsiu 25-erių, turėsiu ilgas kojas, būsiu apsirengusi ilgu, šviesiu lietpalčiu, mano galvą puoš ilgi, negarbanoti plaukai, aš stovėsiu Eifelio bokšto viršuje, o visas pasaulis man gulės po kojomis.... Po kurio ta svajonė pakilti į Eifelio bokšto viršų išsipildė, tik kad aš ten stovėjau su savo trumpomis kojytėmis, su savo ryžais, garbanotais plaukais, buvau įsikibusi į turėklą ir džiaugiausi, kad sveriu būtent tiek, kiek sveriu, tad manęs nenupūs vėjas. Aš supratau, kad esu laiminga.

Darkart toks suvokimas atėjo ir stipriau įsišaknijo po kurio laiko, kai atostogavau Palangoje. Tąkart prieš mane ėjo dvi blondinės – tokios, kokia aš kadaise norėjau tapti. Priekyje ėjo du vyrukai ir jie nuskenavo tas merginas, apžiūrėjo iš visų pusių, bet po pamatė mane ir plačiai išsišiepė. Jie sakė man: „O, pagaliau gyvą pamatėme!“ (juokiasi). Aš jų veiduose iššaukiau šypseną. Tuomet ir supratau, kad aš esu Fiona (personažas iš animacinio filmo „Šrekas“), o grožis slypi ne ilgose kojose, o unikalume... Dieve, vis kala mums į galvą, kaip turime atrodyti, kaip turime alinti save. Bet juk reikia suvokti, kad esi vienintelis žmogus, vertas savo meilės, gana su savimi kovoti. Mylėti ir gerbti save reikia. Tikrai esu dėkinga, kad pasirinkau tą kelią ir atradau savo nišą.

Violeta Mičiulienė / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Jūsų gyvenimą ypatingai sudrebino televizija, kai pradėjote vaidinti šou „Nosis“, „Miesčionys“... Ten sukurti vaidmenys tapo ikoniški ir, tikiu, kad persekioja iki šiol. Ar niekuomet nesigailėjote juos kūrusi?

Nieko gyvenime nesigailiu. Viską priimu kaip pamokas. O ir gailėtis būtų kvaila – pasiūlymo filmuotis televizijoje sulaukiau būdama tiesiog namie, savo kaime. Taip paprastai: pabarbeno į duris, paklausė, ar norėčiau vaidinti, o aš ir sutikau, nebuvo abejonės... Iš tiesų, aš paisau to, ką mano močiutė kažkada pasakė: „Mink taką į žmones, į darbus – visur mink taką. Eik ir eik, kur tik kviečia, nes jei vieną kartą nenueisi, antrą kartą nepakvies. Užels tas takas ir tu pamirši kaip ten nueiti“. Tuo aš ir vadovaujuosi. Aišku, su protu.

Pavyzdžiui, šiais metais atsisakiau filmuotis kino filme, nes vaidmuo man kažkaip... nepritiko. Šiek tiek kurioziška, nes kai buvau 35-erių, man pasiūlė vaidinti dabartinio mano amžiaus moterį, o šiemet sulaukiau pasiūlymo suvaidinti erotinę sceną – seksą automobilyje. Atsiprašiau ir pasakiau, kad negaliu (juokiasi). Apie tai pasakojau visiems, o naktį prabudusi juokiausi. Galbūt gyvenimas nėra žlugęs, kai sulaukusi 60 metų gauni magistrą, o galiausiai sulauki ir pasiūlymo filmuotis erotinėje scenoje...

Bus įdomu pamatyti, ką gyvenimas pasiūlys, kai man bus 70 metų. Įtariu, jog bus daug nuotykių... Bet nieko keisto, nes nuotykiai yra kone antrasis mano vardas. Negaliu nieko padaryti paprastai. Man vis tiek kažkas tokio atsitiks, kai aplinkiniai tik atsidus ir sakys: „Violeta, tik tau taip gali nutikti“ (šypsosi).

O ar šiandieną norėtumėte sugrįžti į televiziją?

Tiesą sakant, į televiziją visai norėčiau sugrįžti. Kažkada net kalbėjome su Kristina Kazlauskaite, kad būtų smagu kurti pokalbių laidą apie problemų sprendimą. Norėčiau pasikviesti žmones, kuriuos visi pažįsta, ir juos parodyti iš kitos pusės, kad jie galėtų atsiverti, atvirai pasikalbėti, o ne tuščiai papliurpti. Galbūt visa tai kažkam padėtų.

Tačiau bėda, kad Lietuvoje gajus jaunystės kultas. Atrodo, kad po 50-mečio tau kelią užveria „Stop“ juosta ir tu gali sukti tik arba į kairę, arba į dešinę. Dešinėje pusėje yra kapinės, kairėje – ligoninė (nusijuokia). Ir viskas, kito kelio nėra. Gaila, nes juk net yra posakis: „Kad tik jaunas žinotų, o senas galėtų“.

Violeta Mičiulienė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Jūs esate puikus pavyzdys, kiek daug gali žmogus. Prieš dvejus metus baigėte magistrą. O ar dar yra dalykų, ką norėtumėte išmokti?

Visokių minčių yra (šypsosi). Iš tikrųjų, aš noriu visko. Tiek daug noriu, kad manau, jog viskam dar prireiks 50-ies metų. Dabar noriu mokytis dainuoti. Tie žmonės, kurie turi balsą ir klausą, man visada kelia susižavėjimą – kokią dovaną jūs gavote!

Tiesa, aš ir pati dainuoju, bet dainuoju taip, kad jei tik kas nors išgirsta, iškart sako: „Oi, man jau laikas namo“ (juokiasi). Mano amžiną atilį tėtis turėjo puikią klausą ir kartais, kai per televizorių rodydavo kokį nors koncertą, mes abu uždainuodavome. Pabaigdavome dainuoti ir tėtis sakydavo: „Na, mums dar reikės parepetuoti“. Aš jį tik paragindavau: „Tėti, sakyk atvirai“. Tuomet man jis tik atsisukęs išberdavo: „Na, jei gali nedainuoti, nedainuok.“(juokiasi). Ir gerai, nuo to laiko dainuoju miške, kai būnu viena. Bet pasimokyti norėčiau.

Kaip ir norėčiau išmokti piešti, nes tai yra manyje. Aš mėgėja krapštytis, siūti, megzti, kurti… Tikrai tokios pramogos man artimos, nes esu visiška intravertė, o gyvenimas man tik pametėjo ekstraverto vaidmenį. Geriausiai jaučiuosi miške, ten, kur nieko nėra. Praeito gimtadienio proga sau pasidovanojau žiūronus, turiu kėdę, tai, kai tik važiuoju į mišką, pasiimu ją, sėdžiu, stebiu. Esu gyvenimo stebėtoja, ne dalyvė. Tokia mielai ir būčiau, tačiau visi sako: „Ateik čia, eik ant scenos“. Ir ką? Einu. Ką jau darysi?

Violeta Mičiulienė atsiėmė magistro diplomą / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Apie ką svajosite pūsdama gimtadienio žvakutes?

Pirmiausia, neturėsiu jokio torto ir žvakučių (juokiasi). O svajosiu apie tai, kad tik nieko nebūtų blogiau. Mano pati didžiausia svajonė, kad baigtųsi tas chaosas pasaulyje. Turbūt neįmanoma, kad baigtųsi karas, kad nebūtų koronaviruso, bet tokia mano svajonė... Ji banali, bet labai nuoširdi.

Norisi ramybės. Man norisi, kad visame pasaulyje žmonės sustotų, sustabdytų viską, ką daro, ir atsisukę vieni į kitus pasakytų: „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“. Tai yra mano didžiausia svajonė. Kad nebūtų dėl ko pergyventi.

O kaip meilė? Galbūt apie ją pasvajojate?

Aš labai saugau savo asmeninį gyvenimą, nes, prašau, kiek pavyzdžių – tik viešai papasakoji apie savo laimę ir ji dingsta. Tai kam to reikia?

Tačiau šiuo metu esu iš tikrųjų laiminga. Esu laukiama, mylima, turiu daug žmonių šalia, turiu daug naujos veiklos... O kas man yra meilė? Meilė yra jausmas, kurį jaučiu visiems žmonėms, tad galiu sakyti, jog meilė vienam asmeniui būtų egoistiška. Man tiesiog patinka mylėti, man patinka apsikabinti, man labai gera nuo to… Todėl visiems norėčiau palinkėti tos meilės.

Žinoma, noriu linkėti ir laimės, nes laimė yra paprastas dalykas – ji tėra gera sveikata ir prasta atmintis. Tiesiog reikia viską paleisti ir džiaugtis kiekviena akimirka. To, kas buvo, jau nebėra, tas, kas bus, gali ir neateiti, o pati gražiausia akimirka yra šią minutę.

Fotogalerija:

Violeta Mičiulienė (31 nuotr.)
+25
Skaitykite daugiau