Važiuoju per provincijos miestą ir keikiuosi. Ant tų, kurie nerodo posūkių, kurie eina ne per perėją, užlenda, išgąsdindami mane mirtinai.
Važiuoju ir šaudau putom ant priekinio stiklo:
– KAIMAS! VISIŠKAS KAIMAS! Kaimo japas!
O po to pareina… Kodėl kaimas kaltas, kad tėvai žmogaus neišmokė teisingai gyvent? Dabar pasakymas kaip iš kaimo, reiškia visišką dugną. Apranga netinkama – kaimietis, elgiasi netinkamai – iš kaimo glūdumos.
Man viena pažįstama krimstelėjo:
– Bet tavo feisbuką skaito vien kaimiečiai…
Aš su šypsena jai atsakiau:
– Taip! Nes kaimiečiai dar moka skaityti. O gyvenantys mieste jau nebemoka.
Vienas žinomas dizaineris, darydamas gėlių kompozicijas provincijos dvaro šventėje, visą darbo laiką pradejavo. Aplinkiniai kelias valandas girdėjo jo aimanas vienu sakiniu:
– Božie, Božie, koks kaimas.…
Kada mes uždėjom mūsų kaimui idioto kaukę? Gal tada, kai nusprendėm, kad visos blondinės durnės?
Aš visada jaučiu kaimo štampą savo darbe. Negalėčiau niekaip pamiršti, nes iš kito provincijos kampo atvykęs ir mieste kelis metus pagyvenęs, mano darbui vadovaujantis žmogėnas, visada man primins:
– Tik prašau, kad nebūtų kaimo…
O kaimas bus! Nes esu iš jo ir to neslepiu. Mano gimtasis Subačius yra šimtą kartų vertesnis už jūsų didžiuosius megapolius! Aš galiu iš jo išvažiuoti, bet jis iš manęs ne. Ir eikit švilpt visi kaimiečiai, gyvenantys mieste, nes žmogaus vertė slypi ne gyvenamoj vietoj. Ir einu pasisiūti vėliavą, su kuria eisiu per pasaulį, o ant vėliavos auksinėm raidėm puikuosis: GRAŽINKIT KAIMUI GERĄ VARDĄ!!!!