Vinco Alesiaus fotografija – galimybė pasauliui pažinti vilniečius

Fotografo Vinco Alesiaus (centre) įamžinti vilniečiai / Vinco Alesiaus ir Luko Balandžio nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
AA

Vilnietis Vincas Alesius save laiko fotografu-entuziastu. Miesto gyventojams, ypač jaunimui, jis puikiai pažįstamas – tai tas vyrukas, nuolat ant kaklo pasikabinęs fotoaparatą ir šmirinėjantis sostinės gatvėmis. Karts nuo karto jis kurį nors praeivį nufotografuoja. Trumpai pakalbina, pasišnekučiuoja, o vėliau viską sudeda į internetą – taip kuria pasaulį su vilniečiais supažindinti skirtą projektą „Humans of Vilnius“.

„Humans of Vilnius“ – internetinis V.Alesiaus projektas, kuriamas socialiniame tinkle „Facebook“. Pirmąją nuotrauką projekto albume fotografas patalpino šių metų balandžio 13-ąją, šiandien jame – per pusę tūkstančio vilniečių fotografijų.

Analogiški projektai, skirti susipažinti su skirtingų miestų gyventojais, paplitę visame pasaulyje: jei tik norite, galite nuolat stebėti Londono, Paryžiaus, Niujorko, Čikagos, Berlyno ir kitų didžiausių pasaulio miestų gyventojų kasdienybę.

Vilniaus žmonės Vinco Alesiaus akimis (44 nuotr.)
+38

V.Alesius portalui Žmonės.lt tikino apie tarptautinį formatą „Humans of“ sužinojęs iš pažįstamos – jau anksčiau jis gatvėse fotoaparatu pleškindavo vilniečius, ir šis projektas patraukė jo akį.

„Šis formatas reikalauja prieiti prie žmogaus, užmegzti su juo betarpišką kontaktą ir jį prakalbinti apie asmenines paslaptis – sukrėtimus, gyvenimiškus nutikimus ar pastaruoju metu jam nutikusius aktualiausius įvykius. Iš to išsivysto pokalbis – savotiška istorija. Tai perteikiu šalia nuotraukų, užrašau anglų kalba, nes sekėjų yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse – taip jie gali apie vilniečius sužinoti ką nors naujo“, – sakė V.Alesius. 

Užrašų prie publikuojamų nuotraukų pasitaiko visokių – ir trumpų herojų pasisakymų, ir ilgesnių istorijų, dialogų. „Dabar man svarbiausia – trumputė pietų pertrauka“, – angliškai rašo V.Alesius šalia dviratį Gedimino prospekte stumiančios merginos nuotraukos. „ – Daugiausia laiko skiriu pagalbai kitiems. – Kuo tave traukia padėti kitiems? – Perspektyva suvokti savo potencialą“, – rašo prie kitos. 

Projektas „Humans of Vilnius“ / Vinco Alesiaus nuotr.

„Šis projektas patraukia tuo, kad parodo, jog šalia tavęs gyvena tokie pat žmonės kaip ir tu, tačiau su skirtingais savo pasaulėliais ir istorijomis. Paprastai tos istorijos maloniai skaitosi: nėra papildomų apkrovų protui, emocijos pačios maloniausios – nieko, kas galėtų sudirginti ar erzinti“, – portalui Žmonės.lt sakė V.Alesius.

Fotografuoti vilniečius jis stengiasi kasdien: „Perdien tam skiriu dvi ar tris valandas. Stengiuosi tuo užsiimti kasdien – su savimi nešiojuosi fotoaparatą beveik visada. Fotografuoti galiu bet kur – tai gali būti tiesiog akimirka... Parduotuvėje, kavinėje, lauke, ant grindų, užsidėjus ausines, su knyga ar užsimąsčius. Stengiuosi išnaudoti kiekvieną minutėlę, nes nežinia, kada sutiksi tą, iš kurio gali sulaukti labai įdomių pasakojimų.“

Vienus įsiamžinti reikia kalbinti, kiti panori patys. „Būna, kad vienoje vietoje stoviu pusvalandį ar valandą, o būna, kad žmonės patys ateina. Pavyzdžiui, Trakų gatvėje kalbėjausi su viena aktore kai pro mus praėjo vienas juodaodis. Sakiau jai, kad būtų geras personažas. Jis jau buvo nuėjęs už kampo. Po to grįžo – pasikalbinau jį“, – pasakoja V.Alesius.

Projektas „Humans of Vilnius“ / Vinco Alesiaus nuotr.

Norėdamas išgirsti žmonių istorijas ar tiesiog tuo metu jų galvoje knibždančias mintis, V.Alesius jiems užduoda klausimus: „Pradiniai darbai galbūt nėra tokia atidirbti, tačiau su kiekvienu pokalbiu pats mokaisi, kažko pasiimi, stengiesi sugalvoti naujų klausimų ar temų, kurias žmonės priimtų lengviau.“

Fotografą kartais net stebina žmonių noras bendrauti. „Priėjęs prie nepažįstamo žmogaus aš užduodu klausimą, kuris susijęs su juo asmeniškai, ir, kas keisčiausia, jis šneka. Apie dalykus, kurie liečia tik jį asmeniškai. Po to jo pasakojimas išsirutulioja į visuotinai aktualias istorijas ir temas. Tai – labai įdomu“, – svarsto jis.

Dalį pokalbių V.Alesius prisimena pats, ilgesnius stengiasi užsirašyti – nenori pamiršti ar vėliau pasakojimus užrašyti netiksliai. „Sudėtingesnius, ilgesnius pasakojimus stengiuosi užsirašyti. Kartais žmonės pasakoja istorijas su detalėmis, datomis, konkrečiais įvykiais. Užsirašius lengviau įsiminti. Galop, kad verčiant į anglų kalbą neįvyktų nesusipratimų, stengiuosi naudotis užrašais“, – tikina jis.

Projektas „Humans of Vilnius“ / Vinco Alesiaus nuotr.

Su žmonėmis jis kalbasi tiek, kiek nori jie patys – perdėm nespaudžia ir neverčia atsakyti. „Su žmonėmis kalbuosi tiek, kiek jie leidžiasi ir nori – nebombarduoju klausimais, nes kitaip gautųsi kaip koks žurnalistinis tyrimas, reportažas. Žmonėms tai ne visada priimtina. Jau kelis kartus sulaukiau komentarų, kad klausinėju kaip žurnalistas. Kadangi to nesiekiu, stengiuosi leisti jiems pasipasakoti užduodamas kelis užvedančius klausimus. Tada jie pasakoja, išvedžioja, džiaugiasi ar paliūdi kartu“, – pasakoja menininkas.

Vis dėlto pakalbinti ir nufotografuoti jis nori anaiptol ne kiekvieną: „Nėra taip, kad stovėtum gatvėje ir rinktumeisi, ką pakalbinti. Yra kažkoks jausmas, vidinė nuojauta, kuri pakužda.“

Fotografuotis ir pasinerti į asmeniškus pokalbius sutinka anaiptol ne visi vilniečiai: „Dažniausiai tai -vyresnio amžiaus žmonės ar tiesiog nepratę prie dėmesio, tie, prie kurių sudėtingiau prieiti. Vis dėlto tie, iš kurių mažiausiai tikiesi istorijų ar atsakymų į klausimus, visiškai netikėtai gali papasakoti įdomių dalykų.“

Projektas „Humans of Vilnius“ / Vinco Alesiaus nuotr.

V.Alesių žmonių pasakojimai dažnai nustebina, kartais – sujaudina.  „Neseniai kalbinau vieną docentą, teologą – senuką su lazdele. Jis pradėjo man pasakoti apie tremtį, kaip buvo išsiųstas į Sibirą už nelegalios spaudos platinimą 1980-aisiais. Kai pagalvoji, kad visa tai vyko visai neseniai... Apie tai įdomu ir klausytis, ir skaityti“, – įsitikinęs fotografas.

Prisimena ir kitą pokalbį, ilgai neišėjusį iš galvos: „Buvau net pasimetęs, kai Bernardinų sode dailininkas, išspaudęs ašarą, papasakojo apie neseniai mirusią savo žmoną. Iš to pasimetimo net pamiršau pareikšti užuojautą – pirmąkart taip buvo. Vėliau pusę dienos negalėjau atsigauti – jis palaidojo artimą žmogų, o aš paprastai priėjau, pakalbinau... Jis iškart su manim ėmė kalbėti tokia jautria tema. Dažnai tokių dalykų neišgirstu.“

Buvo ir dar vienas, galvoje ilgam įstrigęs: „Viena močiutė, 90-ies metų, man pasakojo savo deimantinių vestuvių proga kurtą odę – sėdėjo Žirmūnuose ant suoliuko su 91-erių metų vyru ir eilėmis man ta odę per 20 minučių atpasakojo. Klūpėjau ir klausiau. Po to graužiausi, kad neužsirašiau.“

Projektas „Humans of Vilnius“ / Vinco Alesiaus nuotr.

Vilniečiai atpažįsta V.Alesiaus veidą, jaunimas žino, kur ieškoti savo atvaizdo, jei šis fotografas gatvėje įamžino. Kiti ir patys veržiasi „į eterį“, tačiau menininkui tai nevisad patinka. „Dabar tokius, kurie paprašo nufotografuoti, paveiksluoju rečiau. Anksčiau tai, galbūt, buvo populiarumo klausimas, o dabar...  Iš esmės man nėra sunku paspausti tą mygtuką. Jei žmogui suteiki malonumą todėl, kad atkreipi į dėmesį, tai man tik geriau nuo to“, – svarsto jis.

V.Alesiui malonu būti žinomam vilniečių gretose. Vis dėlto populiarumo jis visai nesiekia – tai kertasi su „Humans of Vilnius“ idėja: „Žmonės mane pažįsta. Man tai – malonu ir tiek. Tačiau šio formato idėja nėra ta, kad būčiau atpažįstamas – čia svarbiau kontaktą užmegzti su nepažįstamais. Vilnius yra mažas miestas ir jame dažnai matai tuos pačius veidus – žmonių gatvėse nėra daug. Yra pora valandų per dieną, kada visi skuba iš darbų. Kitaip juos pamatyti gali nebent savaitgaliais Bernardinų sode ir dar keliose vietose. Vis dėlto svarbiausias ne žmonių kiekis, o pačios asmenybės, kurių aš, galima sakyti, tykau.“

Projektas „Humans of Vilnius“ / Vinco Alesiaus nuotr.
Skaitykite daugiau