Dažnai sakoma, jog esame linkę neįvertinti to, ką turime, arba tarp kasdienybės rūpesčių, pamiršti pasidžiaugti savo pasiekimais. Šią vasarą vienas svarbiausių operos pasaulio leidinių, žurnalas „Opera“ išspausdino recenziją ir apie Vilnius City Operos „Faustą“, grįžtantį jau gruodžio 6-9 d. Tai – pirmasis tokio aukšto tarptautinio lygio kritikos atsiliepimas apie „bohemiečių“ veiklą, tad įdomu, kaip užsienio profesionalai vertina lietuvių veiklą ir dar daugiau, – ką mano apie jos specifiką?
„Vilnius City Opera buvo įkurta 2006 m., kaip projektiniu būdu funkcionuojanti atsvara Lietuvos nacionalinės operos trupei. Nuo to laiko, į bunkerį panašioje koncertų salėje, įsikūrusioje kitoje gatves pusėje nuo impozantiško 1974 m. atsidariusio operos teatro, pastatyta 14 operų.
Ši koncertų salė turi savo privalumus: 960 žiūrovų sėdi labai arti plačios scenos, o spektakliuose groja čia įsikūrę Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantai (palyginus jaunas orkestras, įkurtas 1988 m., kaip alternatyva Nacionaliniam simfoniniam orkestrui).
VCO „Faustas“, kurio premjera įvyko 2017 m., režisuotas trupės meno vadovės Dalios Ibelhauptaitės, – lietuvės, daugelį metų dirbusios Londone ir išvysčiusios plačius tarptautinius kontaktus (pavyzdžiui britas Peter Mumford buvo pastatymo šviesų dailininkas). Ji kūrinio istoriją mums pateikė įspūdingai, su minimaliais sutrumpinimais, veržliu emociniu nuoširdumu ir, prisimenant, kad Lietuva yra atsidavusių katalikų kraštas, – drąsiu požiūriu supriešinant kūrinio religiškumą su teatrališkumu (odos kostiumais aprengti vyskupai ir šventieji tampa sekso orgijos nariais balete, kuris nebuvo trumpinamas ir buvo atliekamas dvylikos šokėjų).
Baletas dažniausiai stabdo siužetinį istorijos vystymąsi, bet Ibelhauptaitė puikiai suvedė visus jo elementus į finalinę sceną: širdį veriantį Margaritos silpstančio proto ir išlikusios naivios vilties vaizdinį. Finalinis duetas buvo persunktas įtampos ir skausmo, o choro koda – tiesiog pritrenkianti. Abu: Jekaterina Gončiarova (Margarita) ir Edgaras Montvidas (Faustas) buvo puikūs visą spektaklį, tačiau tiesiog sužavėjo šioje scenoje, atrasdami visiškai naujų jėgų ir spalvų savo vaidyboje.
Ir čia mes turime pakalbėti apie VCO solistų atrankos strategiją. Trupė atsirenka jaunus dainininkus, profesionaliai jau pasirengusius veržtis į tarptautines scenas, kartu namo kviečia Lietuvoje gimusius solistus, jau pasiekusius aukštumas, pasinaudodami trumpu spektaklių blokų laiku ir faktu, jog jie patys tikriausiai nori aplankyti namus (sunku įsivaizduoti, jog trupė galėtų siūlyti konkurencingus honorarus).
Akivaizdu, jog šis modelis veikia labai sėkmingai. Montvidas, Covent Garden jaunųjų solistų programos auklėtinis, pateikė gaivią, energingą ir žavingą Fausto interpretaciją su nuostabiu legato. Gončiarovos Margarita buvo puiki pažeidžiama idealistė, savo emocinę gelmę atskleidusi arijoje „Il ne revient pas“. Laimono Pautieniaus Valentinas įgijo publikos palankumą su įsimintinu legato ir patrauklia, prancūzišku tekstu paremta, frazuote. Almas Švilpa nėra Šaliapinas ir porą kartų orkestras užgožė jį žemajame registre, bet jo Mefistofelis buvo itin aktyvus vaidybiškai ir charizmatiškas. Gundymo scena su Laimos Jonutytes Marta buvo tikras džiaugsmas.
VCO choras yra sudarytas iš profesionalaus Kauno Valstybinio choro, kartu su 17 jaunųjų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų. Jie sukūrė stiprų, disciplinuoto darbo įspūdį, ypatingai aktyviai mėgavosi sceniniu veiksmu, kartą net užgoždami emociškai svarbų momentą (kai Faustas pirmą kartą pagauna Margaritos žvilgsnį).
Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras grojo su didžiule emocine jėga, kartais pritrūkdami subtilumo, bet tai nebuvo problema, nes Montvidas, Gončiarova ir Švilpa su detaliu dramatizmu atliko savo personažų nuopuolio istorijas. Tai buvo iš tiesų jaudinantis vakaras, padovanotas labai žavingos trupės.“