Vilniuje koncertuosianti Lizzie Ball kartą pralinksmino princą Harrį netikėtu pasiūlymu

Lizzie Ball / Roberto Riabovo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-11-09 11:29
Moteris-stichija, nesutramdomo veržlumo smuikininkė Lizzie Ball lapkričio 12 dieną sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje kartu su Vilniaus miesto ansambliu „Mikroorkéstra“ surengs stipraus turinio koncertą „Pilys ir legendos, karaliai ir karalienės“. Britų žvaigždė jau apsilankė Vilniuje, surengė kelias repeticijas ir davė interviu, kuriame pasakojo apie savo santykius su Bakingemo rūmais, senąja anglų klasika ir kiniškais išminties sausainiais.

Pasaulis jus pažįsta kaip Lizzie Ball. Tačiau Facebook‘o profilį susikūrėte kaip Elizabeth – ten įrašytas pilnas vardas, toks pats kaip ir Didžiosios Britanijos monarchės. Šovė mintis, kad jumyse gyvena dvi moterys: ir ta miela, nekalta, išdykusi Lizzie ir valdingoji karalienė Elizabeth, turint omenyje kaip fantastiškai valdote publiką savuoju „skeptru“ – smuiko smičiumi.

Kvatoja). Jei atvirai – net nežinau, ką atsakyti. Nuo mažų dienų buvau tiesiog Lizzie, toks visada buvo ir tebėra mano sceninis vardas. Tačiau žmonės vis paklausia, kodėl vengiu būti Elizabeth. Ko gero, todėl, kad močiutė mane taip vadindavo, kaip būdavau bloga, labai bloga mergaitė.

Kalbant apie karalienę Elizabeth, - jūs atvykote iš seno ūkanotojo Londono. Ar pati domitės tuo, kas vyksta Bakingemo rūmuose? Ar kada nors koncertavote Jos Didenybei ar kitiems karališkosios šeimos nariams?

O, taip, aš myliu karališkąją šeimą. Ir man nusišypsojo laimė koncertuoti Bakingemo rūmuose karalienei vieno didelio labdaros renginio metu. Taip pat buvau kviestinių svečių sąraše ir lankiausi ten kita proga. Tuomet smagiai pasikalbėjome su princu Harriu. Juokais pasakiau jam, kad galbūt rūmai turėtų įdarbinti rezidencijoje muzikantų ansamblį, kaip istoriniais laikais! Jis nusikvatojo ir sakė, kad paderins tai su „močiute“. Žinoma, jis to nepadarė, bet man patiko mūsų pokalbis.

Smuikas – klasikinis instrumentas. Tačiau jūs juo sukuriate atmosferą, kuriai apsakyti nepakanka žodžio „klasikinė“. Kas jus įkvepia tokiems stulbinančios energijos pasirodymams?

Visuomet jaučiau alkį ant scenos jaustis maksimaliai laisvai. Netikiu ir nesutinku, kad muzika turi būti atliekama „tinkamu būdu“. Taigi, privalėjau surasti balansą tarp pagarbos muzikos tradicijoms, bet išlikti nuoširdžia ir ištikima savo pačios charakteriui ir savaip interpretuojamiems įsitikinimams.

Mūsų operos žvaigždė Asmik Grigorian, kuri yra amžina maištininkė, bet šiuo metu išgyvena savo aukso amžių svarbiausiose pasaulio scenose, viename interviu pasakė: „Pagalvokit, kiek operai metų? Visos arijos jau sudainuotos. Jei nori, kad žmogus pirktų bilietą ir ateitų tavęs paklausyti, turi kaskart pateikti ką nors nauja.“ Ar tai atitinka ir jūsų moto?

Panašu, kad ji yra mano širdies moteris! Taip, aš sutinku. Kūryba nuolat verčia tave evoliucionuoti – ir kaip žmogų, ir kaip menininką. Aš taip pat labai rimtai įsivertinu galimybes užmegzti santykį su auditorija. Juk mes – muzikantai – be klausytojų esame niekas. Todėl mėgstu apmąstyti, kaip jie norėtų jaustis mano koncerte. Žinoma, pataikaujant publikai visgi reikia išlikti savimi. Kitas dalykas – reikia drąsos, nebijoti rizikuoti. Ko gero, mano moto būtų „Tikrasis pasitikėjimas pelnomas drąsa“.

Ar kartais mėgstate pasitikrinti, kokia bus diena, sutrupindama kinišką sausainį su išminties rašteliu? Ar tikite gero žodžio, nuoširdaus palinkėjimo galia?

Tikrai taip! Aš netgi esu gana prietaringa. Pavyzdžiui, pamačiusi kranklį, jei jis vienas, kas pagal senus anglų prietarus reiškia blogą, galvoje stengiuosi tą paukštį sudvejinti, nes du – tai jau sėkmė.

Sėkmingi artistai pramogų pasaulyje užliejami apkalbomis. Akademinės muzikos pasaulyje – garbinami?

Nemanau, kad yra tik juoda ir balta. Bet nekreipiu dėmesio nei į vieną, nei į kitą. Darau tai, ką jaučiu norinti daryti scenoje kartu su fantastiniais muzikantais ir man tai svarbiausia.

Ką jums labiausiai rūpėjo įrodyti pasauliui, šeimai ar sau pačiai, kai karjera tik prasidėjo? Ar tai įvyko?

Ko gero, tai buvo mano pastaroji šou premjera, praėjusią savaitę įvykusi Londone. Viktorijos ir Alberto muziejuje pristačiau savo originalų, autorinį darbą „Corrido: A Ballad for the Brave“. Sukūriau šitą šou, kolaboruodama su fantastine prodiusere Emily Blacksell. Ant scenos griežiau abiem – elektriniu ir akustiniu smuiku, dainavau. Šis projektas yra įtraukianti audiovizualinė kelionė, pasakojanti apie Fridos Kahlo ir jos amžininkų laikus, skambant mano pačios parašytai muzikai, kurią dar labiau pagyvina rodomas originalus animuotas filmas, specialus vaizdo dizainas. Visa tai yra unikaliai kūrybingos komandos darbas. Premjera sutapo su muziejuje eksponuojama Fridos asmeninių daiktų ir kostiumų paroda „Making Her Self Up“.

Manasis šou šlovina stiprią moterį, kovotoją. Frida buvo didžiulis įkvėpimas. Šis projektas man – milžiniškas pasiekimas, dviejų metų sunkaus darbo rezultatas. Galbūt kada nors parodysime tai Vilniuje.

Jūsų biografijoje minima daugybė garsių vardų, su kuriais estate dirbusi. Kad ir ponas Nigelas Kennedis, ar Judith Owen ir Bryanas Ferris. Kokią patirtį sukaupėte iš šių bendradarbiavimų?

Nigelas yra mano pagrindinis įkvėpėjas. Su juo patyriau beprotiškiausius dalykus, būdama jo orkestro koncertmeistere. Man jis yra geriausias pavyzdys artisto, kuris visiškai nebijo būti savimi. O tai yra svarbiausia. Judith Owen ir Bryanas Ferris yra aukščiausio lygio muzikantai, buvo puiku dirbti kartu.

Papasakokite apie projektą su Ariana Grande, kurį lapkričio 1-ąją transliavo BBC.

Buvau pakviesta vadovauti moterų orkestrui, specialiam BBC šou, kurį sudarė vien Arianos hitai, o juos aranžavo nuostabusis „Grammy“ laimėtojas Steve’as Sidwellas. Arianos muzikantai, kurie yra vieni geriausių pasaulyje, atliko fantastinį darbą ir man beliko mėgautis šia patirtimi. Ir taip – Ariana, be kalbų, yra superžvaigždė. (Juokiasi.)

O koks bus jūsų koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje? Jūs – ta, kuri yra ypač stipri džiazo standartuose ir ta, kuri 2015-aisiais Lietuvoje pasiekė, kad akordeonistas Martynas Levickis koncerte uždainuotų, šįkart ketinate pristatyti rimtąjį britų muzikos repertuarą. Tiesą sakant, kai žodžiai „rimtas“ ir „britų“ atsiranda vienas šalia kito, nejučia prašosi ir trečiasis – „snobiškas“...

Ne, ši programa tikrai nėra snobiška. Trumpai tariant, tai yra keturi puikūs kūriniai. O aš pati nemėgstu jokių etikečių ir susipakavimo į dėžutę. Vieną dieną galiu atlikti pop kūrinį, kitą – klasikinę muziką, parašytą Elgaro. Jei tik ta muzika yra gera! Martynas Levickis man yra ypatingas kolega. Nuo tada, kai pirmą kartą (tai buvo 2013-aisiais) kartu koncertavome „Ronnie Scott‘s Jazz Club“ Londone, pajutau tarp mūsų labai stiprų ryšį. Ko gero, dėl to, kad sutapo mūsų požiūris į muziką ir jos atlikimą. Mes abu nebijome rizikuoti ir nuoširdžiai mėgaujamės kiekviena savo pasirinkimo akimirka! Martynas yra nepaprastas artistas, žmogus ir kūrėjas. Mano galva, jis įkvepia kiekvieną, ką sutinka savo gyvenime.

Koncertuosite kartu su M. Levickio vadovaujamu Vilniaus miesto ansambliu „Mikroorkéstra“. Jau buvote susitikę, kartu repetavote. Kokie įspūdžiai?

Man labai patiko mūsų repeticijos. Jie – fantastiški, energingi ir talentingi muzikantai, turintys atvirus protus ir atviras širdis. Tai yra labai svarbu, muzikuojant drauge. Nekantrauju pamatyti šio dinamiško ansamblio ateitį. O dar labiau man rūpi mūsų bendras pasirodymas, kuris įvyks jau labai greitai. Kviečiu visus ateiti ir išgirsti tuos nuostabius, karališkus kūrinius, kuriuos aš myliu tai pat pat, kaip džiazą, pop ir roką – tai yra mano širdis ir mano siela. Anglijoje aš augau su šia muzika. Orkestras yra gyva ugnis, jie dega noru padovanoti jums nepamirštamą vakarą. Be to, pabaigoje esame sumanę vieną siurprizą… Labai laukiu susitikimo su jumis visais Vilniuje – viename mylimiausių mano miestų pasaulyje. 

Temos:

Muzika Koncertas

Naujausi straipsniai