Vilniuje gimusi menininkė Nika Lo kovoja prieš smurtą, nukreiptą į moteris

Veronika Kopelianski kūryba / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-11-13 08:42
Vilnuje gimusi ir augusi Veronika Kopelianski, šiuolaikinio meno ir modernaus interjero rinkoje daugiau žinoma kaip Nika Lo, pastaruoju metu sulaukia vis daugiau diskusijų ir dėmesio tarp Vakarų Europos menininkų bei galerijų atstovų. Ilgą laiką svetur gyvenusi menininkė beveik prieš metus įžengė ir į gimtosios šalies – Lietuvos meno rinką.

Nepaliaudama stebinti savo išskirtinai ekspresyviu braižu, šį rudenį menininkė Nika Lo debiutavo ir Vilniuje vykusioje parodoje „Baldai. Interjeras. Dizainas“ su savo naujausiais kūriniais – ekstravagantiškais baldais, kaip meno objektais. Visai netrukus Kaune V. Kopelianski atidarys savo parodą „Akimirka“, kuri bus skirta smurto prieš moteris tematikai.

Veronika, gimėte ir augote Vilniuje, bet ilgą laiką gyvenote svetur. Dabar ir vėl grįžote į gimtinę? O kur mokėtės meno paslapčių?

Taip, gimiau Lietuvoje. Taip jau susiklostė mano gyvenime, kad turėjau galimybę daug keliauti. Kelionėse sutikau daug įvairių žmonių: nuo aukšto rango raudonskruosčių valstybės veikėjų iki nuvargusių, bet be galo laimingų juodadarbių.

Keliaudama rinkau istorijas: neįtikėtinai įdomias ir išskirtines. Prieš atvykstant, visų pirma domėdavausi tos vietovės istorija, folkloru ir kultūra. Stengiausi perprasti, kodėl būtent tokie motyvai dominuoja to krašto lėkštėse ar apskritai liaudies raštuose. Ir tik susipažinusi su vietinėmis legendomis, istorijomis, pradėjau suvokti kiekvieno elemento prasmę ir svarbą.

Veronika Kopelianski kūryba / Asmeninio albumo nuotr.
Veronika Kopelianski kūryba / Asmeninio albumo nuotr.

Dar vaikystėje savo mintis ir pasaulėžiūrą stengiausi perteikti piešdama. Pamenu, jog dar pradinėse klasėse, vietoje konspektavimo, aš pasitelkdavau vaizduotę ir piešdavau: sukurdavau savą istoriją, kuri man būdavo suprantamesnė – taip aš pirmą kartą prisiliečiau prie meno. Vėliau, sąsiuvinio lapų man neužteko ir aš perėjau prie sienų. Tada, pamenu, tėvai pasakė: „Pas mus auga mažasis Dali!“

Bėgant metams kaip ir visiems teko rinktis specialybę ir aš pasirinkau studijuoti viešuosius ryšius. Padirbus šioje sferoje ne vienerius metus, supratau, kad piešiu žymiau daugiau ir dažniau nei rašau. Ir nors tuo metu jau dirbau generalinio direktoriaus pavaduotoja metalo apdirbimo gamykloje,  tai man nesutrukdė ir vėl atsidurti studentės vietoje: ėmiau studijuoti grafikos dizainą ir medijas. Didžiąją studijų laikotarpio dalį pašvenčiau pieštinei animacijai. Kiekvieną kadrą piešdavau ranka, ir be to, skirtingomis technikomis.

Jau studijuojant išryškėjo jūsų braižas derinti skirtingas technikas, kas vėliau tapo tarsi jūsų kūrybos vizitine kortele?

Vienareikšmiškai. Eksperimentavimas ir derinimas nesuderinamų technikų yra tarsi mano „arkliukas“. Itin vertinu originalumą, stengiuosi laužyti akademinio piešimo taisykles. Nesakau, kad akademinis piešimas yra blogai, tiesiog bandau atrasti kažką nauja, tarsi chemikas – naują elementą Mendelejevo lentelėje. Drobės man pritrūko, todėl elementai ir detalės iš mano paveikslų persikėlė į baldus. Taip gimė komfortiškas ir praktiškas krėslas su išskirtinio dizaino kilimu ant nugarėlės ir seksualiomis blakstienomis. Regis, tai – tik krėslas, tačiau tai nėra visiška tiesa. Tai – meno objektas. Sakyčiau, ir estetiška, ir praktiška, ir orginalu.

Veronika Kopelianski kūryba / Asmeninio albumo nuotr.
Veronika Kopelianski kūryba / Asmeninio albumo nuotr.

Kodėl sumanėte kurti būtent baldus?

Tai įvyko labai netikėtai. Tiesiog norėjau sukurti paveikslą iš veidrodžio. Taip gimė moters veidas veidrodyje. Veidrodžio idėjai suteikiau didesnę prasmę: jame galima įžvelgti ne tik patrauklias veido formas, ne tik moters bruožus. Ne tik žvelgi jai į akis, bet jame gali pamatyti netgi savo atvaizdą. Tokiu būdu pats žiūrovas tampa paveikslo dalimi ir būtent tą akistos akimirką gimsta pagrindinis klausimas: kas į ką žvelgia ir kas lieka su apnuoginta siela? Moteris veidrodyje ar žiūrovas? Arba pats žiūrovas svarsto, gilinasi ir kritikuoja tai, ką mato prieš save, arba menas, kreipdamasis į žiūrovą, žvelgia jam į sielą ir kviečia išpažinties. Pirmoji mano baldų kolekcija yra pašvęsta graikų mitologijai, kurioje pagrindinė herojė – moteris.

Įdomu, kaipgi atrodo jūsų pačios namai, kuo išsiskiria jų interjeras?

Šiandien turiu dvejus namus: vieni jų – centrinėje Europoje, kiti – Vilniuje. Abu butai yra skirtingi, kruopčiai apgalvoti: namuose yra nestandartinių erdvių, pavyzdžiui, dideli balkonai, viduje įkurta erdvė, primenanti botanikos sodą. Labai svarbus momentas – nestandartinis apšvietimas ir pats erdvės pojūtis.

Jūsų kuriami baldai – tarsi meno objektai. Ar jų idėja, taip pat paremta moterų tematika?

Mano kūriniuose daugiausiai atsispindi šiuolaikinė moteris, jos portretas: moters istorija, likimas, įkvėpimas, išgyvenimai, santykis su savimi bei supančia socialine ir artimąja aplinka. Savo kūriniuose tarsi apnuoginu šiuolaikinę moterį prieš žiūrovą, iliustruodama jos istoriją ir išgyvenimus, tačiau palikdama vietos intrigai ir paslapčiai.

Kodėl jūsų kūryboje tokia ryški būtent moters tema?

Kelionių metu mane sužavėjo skirtingų kultūrų moterų įvairiapusiškumas. Moterų akyse mačiau visko: drąsą, ryžtą, begalinę meilę, aistrą, atsidavimą... Šias emocijas labai stipriai išjaučiau. Štai kodėl vienas iš pagrindinių akcentų mano kūryboje yra akys. Tikiu, kad mano kūriniai tarsi suteikia progą pažinti moters sielą per jos akis, jos žvilgsnio dėka. Tai – tarsi kelionės pradžia į gana sudėtingą dvasinę būtybę, kurią ne kiekvienam duota suprasti. 

Kūryboje vaizduoju šiuolaikinių moterų portretus skleisdama žinią, kad moterys nėra vien stereotipų ir gražių epitetų rinkinys, kaip tarkime – gražuolė, nuostabi meilužė ar rūpestinga mama. Moteryse visko yra kur kas daugiau... Kiekviena mūsų saugome savąją paslaptį – tai per savąją kūrybą ir stengiuosi ištransliuoti.

Veronika Kopelianski kūryba / Asmeninio albumo nuotr.
Veronika Kopelianski kūryba / Asmeninio albumo nuotr.

Kokiems interjerams skirti naujieji jūsų baldai?

Juos drąsai galima taikyti įvairiuose interjeruose: nuo modernaus lofto iki klasikinių namų. Tai – baldai, kurie kuria stilingą, tačiau tuo pačiu metu ir paslaptingą aplinką.

Išties tai priklauso nuo pačių klientų: galbūt jie norės tik vienos ryškios detalės, kuri suteiks gyvasties interjerui. Tačiau yra ir tokių užsakovų, kurių pats gyvenimo būdas itin ryškus, tad ir visi jų namai kupini neįprastų interjero objektų.

Kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis?

Konkrečiai atsakyti būtų labai sudėtinga, nes įkvėpimas yra įvairialypis. Tačiau pastaruoju metu mane žavi pati kasdienybė, joje netikėtai aptikti tam tikri dalykai ar situacijos. Tai gali būti ir labai paprasti impulsai, į kuriuos iš pradžių ne visi atkreiptų dėmesį. Taip pat įkvėpimo semiuosi iš žmonių, neįprastų pokalbių, ypatingai iš moteriškų.

Kokiose parodose ar projektuose atimiausiu metu ketinate dalyvauti?

Jau gruodžio 5 dieną vyks mano parodos atidarymas, o kitų metų pavasarį – personalinė paroda Cobena Art Gallery. Kaune vyksianti paroda vadinsis „Akimirka“ atidarymas. Ji bus skirta „Baltojo kaspino“ festivaliui. Tai – kultūrinių prevencinių renginių ciklas, skirtas tarptautinei akcijai „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“. Parodos metu tapysiu paveikslą, kurį aukcione žmonės galės įsigyti, o visa suma, gauta už paveikslą, atiteks labdaros ir paramos fondui „Frida“.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai