Šiemet minimos iškilaus tarptautinį pripažinimą pelniusio Lietuvos architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio 100-osios mirties metinės. Šia proga naujai sutvarkytame skvere atidengtas A. Vivulskiui skirtas atminimo ženklas – iš bronzos išlietas jo paties suprojektuotos, tačiau niekad nebaigtos statyti įspūdingos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios maketas.
Renginio metu erdvinį bažnyčios modelį, kruopščiai atkurtą pagal A. Vivulskio autorinius brėžinius, pašventino vyskupas Darius Trijonis. Renginyje dalyvavo Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas, etnologas Libertas Klimka, aktorius Vytautas Rumšas vyresnysis ir kiti. Projektą iniciavo architektas prof. Gintaras Čaikauskas ir menininkas Tadas Gutauskas.
Vilniaus Naujamiestyje, tarp A. Vivulskio, Šviesos ir Vytenio gatvių, šiuo metu stovi „Statybininkų kultūros rūmais“ vadintas pastatas. Mažai kas žino, kad šis niekuo neišsiskiriantis sovietmečio pastatas slepia kino juostos vertą istoriją. Maždaug prieš šimtmetį čia buvo pradėta statyti įspūdinga Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, kurios projektą tarptautiniam architektūros konkursui sukūrė architektas A. Vivulskis.
„Tai turėjo būti pirmasis gelžbetoninių konstrukcijų statinys Lietuvoje. Renesanso dvasios persmelktas daugialypis A. Vivulskio asmenybės talentas atsispindėjo pastato architektūros ir skulptūros formų plastinėje simbiozėje, išreiškė moderniausias to laikotarpio tendencijas. Sumanymas buvo labai originalus. Realizavus projektą, bažnyčia galėjo tapti vienu įspūdingiausių objektų Vilniuje, o gal net ir Europoje. Ant kalvos stūksanti šventovė būtų buvusi matoma iš visų sostinės pusių“, – sako menininkas T. Gutauskas.
Nors novatoriška A. Vivulskio statinio vizija buvo įvertinta puikiai, sudėtingos istorijos aplinkybės neleido iki galo realizuoti ambicingo projekto. 1913 m. prasidėjusios statybos iš pradžių sekėsi puikiai: iškilo betono sienos, kolonos, baigta pagrindinė nava, tačiau Pirmasis pasaulinis karas ir po jo sekusi suirutė sujaukė planus. Statybos po karo buvo atgaivintos, tačiau po netikėtos A. Vivulskio mirties 1919 m. statyti bažnyčią sekėsi sunkiai, trūko brėžinių. Galiausiai septintajame dešimtmetyje jau pastatyto bažnyčios tūrio konstrukcijų karkasas buvo integruotas į šiuo metu stovintį pastatą ir liko tik dalinai matomas interjero erdvėse.
A. Vivulskio idėja vėliau įkvėpė daugelį jo sekėjų, archyvuose išliko įvairių šio objekto užbaigimo pasiūlymų ir interpretacijų, bet nei vienas jų neišvydo dienos šviesos. Prabėgus šimtmečiui po menininko mirties, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia atgimsta. Iš bronzos išlietas bažnyčios modelis pastatytas atgaivintoje miesto žaliojoje erdvėje, jau esančioje A. Vivulskio vardo gatvėje, šalia tikrosios bažnyčios karkasą slepiančio pastato. Be to, ant skulptūros postamento yra integruotas QR kodas, kurį nuskaičius galima susipažinti su bažnyčios istorija ir projekto pristatymu lietuvių, lenkų, anglų ir rusų kalbomis.
„Visiems gerai žinoma, kad kiekvieno architekto, kiekvieno menininko didžiausioji svajonė yra jo idėjų ir sumanymų realizacija. Šis atminimo ženklas – didžiausia pagarba nemariam ir didingam kūrėjo sumanymui“, – teigia prof. G. Čaikauskas.
Nors V. A. Vivulskiui nepavyko įgyvendinti bene ambicingiausio savo gyvenimo projekto, Lietuvoje ir Lenkijoje kūręs architektas ir skulptorius paliko keletą kitų ryškių pėdsakų. Jis suprojektavo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčią, jis yra ir Trijų Kryžių paminklas ant Plikojo kalno Vilniuje autorius, dar vienas jo kūrinys – T. Kosciuškos paminklinė lenta – puošia Šv. Jonų bažnyčią.