Parodyk, kaip rengiesi, ir aš tau pasakysiu, kas tu esi, kokie tavo ketinimai ir kokiame laikmetyje gyveni. Šią mintį puikiai iliustruoja šįvakar Vilniuje atidaroma suknelių iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos paroda „Kvietimas į pokylį. 1915–2015“.
Išankstiniame parodos, demonstruojamos Taikomosios dailės muziejuje, pristatyme pats mados istorikas bei meno kritikas tapo gidu ir papasakojo apie kone kiekvieną parodos eksponatą. O jų – daug, ir labai gražių: parodai atrinkta 100 gražiausių vakarinių suknelių iš A.Vasiljevo kolekcijos, taip pat gausu ir aksesuarų bei vyriškų smokingų.
Įdomu, kad parodoje galima išvysti ir tris šio amžiaus lietuvių dizainerių sukneles: Ramunės Piekautaitės, Liutauro Salasevičiaus ir Juozo Statkevičiaus. A. Vasiljevas šias sukneles palygino su amerikietišku stiliumi: ramios spalvos (šampano, jūros pilkumos, sniego), krūtinė ir kojos neakcentuojamos, jokių aukso spalvos detalių. Visa tai sudėjus gauname subtilumu ir elegancija dvelkiančią prabangą.
Pasak A. Vasiljevo, „kas gali būti romantiškiau ir ko galima trokšti labiau už kvietimą į pokylį? Čia susilieja muzika ir šokis, kvepalų aromatas ir akių spindesys, taftos šnaresys ir blizgučių mirgėjimas, tiulio migla ir įmantrūs nėrinių piešiniai. Per pastarąjį amžių šimtai dizainerių ir siuvėjų bandė patenkinti išrankiausių klienčių skonį, kurdami šį neprilygstamą aukštosios mados drabužį – vakarinę suknelę, kuri visuomet žavėjo ir žavės žiūrovą, – juk ji yra tikras moteriškos laimės įsikūnijimas ir simbolis.“
Vakarinės suknelės per pastarąjį šimtmetį buvo kuriamos atsižvelgiant į kelis faktorius: laikmetį, poreikius, finansus, grožį, patogumą, kūno apimtis ir gebėjimą atsiskleisti šokant.
Antrojo pasaulinio karo metu išpopuliarėjo juodos suknelės. Jas dėvinčios moterys išreiškė savo gedulą. O gedėti buvo dėl ko – kas kare prarado mylimąjį, kas brolį, kas sūnų, kas tėvą. Tad ir pokyliuose buvo dėvimos juodos ilgos suknelės, tačiau su puošybos elementais: siuvinėjimais, neryškiomis gėlėmis ir pan. Šiek tiek vėliau Gabrielle Coco Chanel moterims pasiūlė juodą mažą suknelę, kuri populiari iki šių dienų.
Elektros paplitimas ir gedulo pabaiga viską pakeitė. Juodos suknelės lempų šviesoje atrodė neefektingai, o moterims norėjosi išsiskirti. Vakarinės suknelės tapo šviesesnės ir ryškesnės, buvo labai svarbu, kad jos žaižaruotų ir spindėtų. Sukneles padengė biseris, stiklo karoliukai, žvyneliai ir panašūs elementai. Prie tokių suknelių buvo avimi gerai koją apgulantys bateliai su dirželiais, kad būtų patogu šokti tuomet į madą atėjusį čarlstoną.
XX a. 3 deš. pab.–4 deš. pradžioje vakariniame vyrų garderobe atsirado smokingas, o moterų aprangoje taip pat įvyko pokyčių – vakarinės suknelės pailgintos iki grindų, sugrįžo natūrali juosmens linija. Tuo metu išgarsėjo vakarinių suknelių kūrėjos dizainerės Elsa Schiaparelli, Gabrielle Coco Chanel, Madeleine Vionnet.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pokylių sumažėjo, bet jie vis dar buvo rengiami. Mados pasaulyje dažnai tariami dizainerių Maggy Rouff, Lucieno Lelongo, Cristobalio Balenciagos, Jeanne Lanvin, o kiek vėliau Paryžiuje – Christiano Dioro ir Pierre‘o Balmaino vardai. Niujorke tuo metu šlovės spinduliuose maudėsi Valentina Sanina-Schlee.
TAIP PAT SKAITYKITE: 6 patarimai, ką daryti, kad aukštakulniai nevirstų kankinimo įrankiu
Karo metu moterų liemens apimtis buvo vos 47–48 cm. Tai buvo penkerius metus trukusio bado pasekmė. Moterys buvo tokios lieknos, kad nenorėjo afišuoti figūros. Vakarinės suknelės kurtos taip, kad padidintų krūtinę ir pastorintų liemenį.
Karo pabaiga ir kareivių demobilizacija atgaivino pokylių sales. 1947 m. Ch. Dioras moterims pasiūlė viliojantį new look įvaizdį, jo sukurti platūs tiulio sijonai buvo tartum tyčia siūti pokyliams. Suknelės buvo įliemenuotos, tarsi su korsetu, o apačia – pūsta. Krūtinės srityje gausu įvairių puošybos elementų ir paraukimų, kad krūtinė atrodytų putlesnė. Pamėgtos itin prabangios vakarinės suknelės – moteriško silueto, pasiūtos iš švelnių, šiltų spalvų audinių.
TAIP PAT SKAITYKITE: Savaitės tonas: šarkų sindromas
Praėjus dešimčiai metų nuo karo pabaigos, moterys susigrąžino ankstesnes kūno formas. Suknelės tapo uždaros, nebeakcentuojami nei klubai, nei liemuo, nei krūtinė, nes moterims nebebuvo, ko vilioti. Jos turėjo šeimas ir vakarėliai buvo skirti nuotaikai praskaidrinti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Užburiančiame „Givenchy“ mados spektaklyje Niujorke podiumu žengė ir lietuvės
Revoliucingame septintame dešimtmetyje jaunimas susidomėjo kosmoso tema ir su ja susijusia aprangos stilistika, naujais šokiais – tvistu ir šeiku. Populiarumo aukštumas pasiekė mini sijonai. Pokylių žavesys išblėso, sparčiai išpopuliarėjo iškilmingos ceremonijos ant raudonojo kilimo. Senosios pokylių suknelės virto moderniomis iškilmingų ceremonijų suknelėmis.
Vakarinių retro stiliaus drabužių sugrįžimas aštuntame dešimtmetyje siejamas su Yves Saint Laurent‘o vardu, tuo metu atsiradęs disco stilius pasiūlė ne tik naujus muzikinius motyvus, bet ir sužadino norą išsiskirti, sužibėti.
XX a. pabaigoje į madą atėjo ekologija, minimalizmas, kiek vėliau – maksimalizmas. Prabangių vakarinių drabužių kūrėjų pasaulyje išgarsėjo Oscaras de la Renta, Johnas Galliano, Alexanderis McQueenas, Vivienne Westwood, Karlas Lagerfeldas ir kt. Dėl blėstančio susidomėjimo iškilmingais pokyliais krizė dizainerius paskatino supaprastinti vakarinių suknelių asortimentą ir kurti pramonines kolekcijas (prêt-à-porter).
Paroda veiks iki 2016-ųjų gegužės 10 d. Ją antradienio vakarą 18 val. atidarys pats kolekcijos savininkas A. Vasiljevas.
