Kiek mažų mergaičių, išgirdusių grojant patinkančią dainą, čiumpa plaukų šepetį ir įsivaizduoja save ant scenos? Arba berniukų, vietoje gitaros pasiėmusių teniso raketę, trokšta tapti roko žvaigžde? O po kiekvieno tokio pasirodymo tylutėliai sušnibžda: „Aš dar dainuosiu“? Kaip ten bebūtų, mokykloje dažnam teko išties uždainuoti chore. Tad Vilniuje vykstanti Lietuvos moksleivių dainų šventė ne vienam muzikantui sužadino malonius prisiminimus.
Operos solistas Merūnas Vitulskis (29)
Labai didingas jausmas būti tokio didelio ir vieningo kolektyvo dalimi. Pirmą kartą šį jausmą pajutau gal penktoje klasėje, dainuodamas bažnyčios chore. Aišku, jame dainavo tik močiutės ir jokių vyrų, išskyrus vargonininką (juokiasi), bet tai buvo pirmas kartas, kuris mane ir atvedė muzikos link.
Mokykloje dainavau labai stipriame, visas Kauno mokyklas nugalėdavusiame mokyklos ansamblyje. Jis suteikė viską apimantį bendrumo jausmą. Žinodavai, jei vienas blogai pasirodys, tai kris visi, visas metų darbas subyrės. Šitas jausmas labai įspūdingas.
Puikiai atsimenu, kuomet mes su mokyklos ansambliu dalyvavome Lietuvos moksleivių dainų šventėje. Po šventės norėjome keliauti į vietą, kurioje buvome apsistoję, tačiau visi troleibusai ir autobusai buvo perpildyti. Mes nepasimetėme ir pasidėję kepurę pradėjome dainuoti. Viskas susiklostė puikiai – mes dainavome operečių ištraukas, o žmonės mėtė pinigus. Susirinkome pinigų taksi ir laimingai grįžome.
Dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu (24)
Tai buvo labai seniai, kuomet aš dar mokiausi muzikos mokykloje. Choras buvo privaloma pamoka ir man ne itin patiko repertuaras. Aš buvau išranki tokiems dalykams, žinodavau, kaip turi skambėti choro dainos ir jei skambėdavo blogai – mane nervindavo. Esu labai muzikali ir priekabi šiuo klausimu.
Aš dar esu dainavusi gospelo chore. Jausmas, kai chore dainuoja geri dainininkai, nepaprastai geras. Jauti jėgą ir tai tarsi kažkoks ritualas.
Juokingiausia, kad choruose aš visą laiką norėdavau dainuoti solo ir tik su metais supratau, jog su manimi dainuoja ir kiti. Manau, choras – labai gera terpė subręsti muzikai.
Laidų vedėja ir dainininkė Vaida Genytė (37)
Lankiau muzikos mokyklą ir dainavau chore. Jei teisingai prisimenu, tris kartus esu dalyvavusi Lietuvos moksleivių dainų šventėje. Nepakartojami ir neužmirštam įspūdžiai.
Tiesa, ne chore supratau, kad mano pašaukimas – dainavimas. Aš lankiau muzikos mokyklą ir baigiau fortepijono klasę, o choras buvo privaloma dalis. Į jį žiūrėjau kaip į discipliną, nes dar nedainuodama chore aš jau dainavau „Dainų dainelėje“. Tiesą pasakius, ar chore, ar kur kitur, man dainuoti buvo labai smagu. Visada. Visur. Bet kur.
Vėliau, jau studijų laikais, taip pat dainavau chore. Pamenu vieną nuotykį. Mes keliavome į Ameriką ir atsitiko taip, kad oro uoste keturioms paroms dingo visų mūsų lagaminai. Gerai, kad turėjome rankinį bagažą, nes keletas mūsų jau ir ašaras liejo dėl tokios nelaimės (juokiasi).
Dainininkė Katažina Nemycko (32)
Viskas, kas susiję su muzika man teikia vien džiaugsmą. Nuo pirmos klasės dainavau ne labai aukšto lygio mokykliniame chore. Mokiausi kaimo mokyklėlėje, kurią lankė 150 moksleivių ir joje dainuoja visi nuo pirmos iki dvyliktos klasės, turintys ir neturintys klausą, mokantys ir nemokantys dainuoti. Buvo smagu, labai fainai. Tada mane ir pastebėjo vadovas, kad galiu ir solo padainuoti, ir drąsi esu. Galima sakyti, nuo pirmos klasės pagavau kablį.
Aš nuo mažens norėjau tapti dainininke, o mokykloje jau supratau, kad noriu gyvenimą sieti su muziką.
Choro laikais man labiausiai patiko išvykos. Pačios smagiausios akimirkos, naujos pažintys, aplink draugai. Dažniausiai, žinoma, vykdavome į Lenkiją, aplankėme visus didžiuosius Lenkijos miestus.