Vilniečiai galės nusikelti į spalvingą Senegalo ir Gambijos pasaulį

Nuotrauka iš parodos / Daivos Mikuckaitės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-08-14 14:39
Rugpjūčio 17 dieną vilniečiai ir miesto svečiai turės išskirtinę galimybę žvilgtelėti į spalvingą ir kontrastingą Senegalo ir Gambijos pasaulį, Daivos Mikuckaitės fotografijų parodoje, „Life Begins at the End of your comfort zone“, kuri bus eksponuojama netoli Lukiškių aikštės. Užburianti Juodoji Afrika, kur vienoje erdvėje susiduria egzotiška gamta, nepaprastai gražūs žmonės, spalvinga mada ir skurdas. Parodos autorė dalinasi akimirkomis, kurias patirti pasiseka toli gražu ne kiekvienam.

Kodėl pasirinkote būtent kelionių fotografiją? Kas patraukė prie tokio neįprasto hobio?

Pirmiausia, matyt, todėl, kad pati esu nerimstanti keliautoja, kelionės mano gyvenime yra absoliutus prioritetas. Pomėgis fotografuoti taip pat buvo visą laiką, nuo mažumės. Man buvo 12 metų, kai vasarą keliavome po Lietuvą automobiliu, o aš, žiūrėdama į miestelių bažnyčias, svajojau apie tai, kad jas galėčiau nufotografuoti. Kai buvo 16, man padovanojo pirmąjį fotoaparatą "Zenit". Nuo tada ir fotografuoju.

Taigi, apjungus dvi mano didžiausias aistras – keliones ir fotografiją, natūraliai išsigrynino ir kelionių fotografijos kryptis.

Esu girdėjus sakant, kad jeigu kelionėje daug fotografuoji, tai nematai pačios kelionės. Tačiau man yra kaip tik atvirkščiai. Kai fotografuoju, aš nebūnu tik fotoaparatu užsidengus veidą . Tuo metu aš iki maksimumo matau fotografuojamą vaizdą, visas detales, nuotaiką, emocijas, daug geriau įsigilinu į esmę to, ką matau, nes tai akimirkai atsiduodu 100% . Įdomu dar ir tai, kad tas susikoncentravimas į čia ir dabar per fotoaparato langelį man akivaizdžiai pailgina laiką.

Vos ne mistinis patyrimas buvo viename labai atokiame Irano kaime. Mums atvykus, susirinko žmonės ir, žinoma vaikai , mielai mus pozavo, spėjome netgi susidraugauti ir sužinoti vardus. Tikrai daug fotografavau, nes kadrai buvo unikalūs. Po kelerių metų nuotraukų tvarkymo programoje norėjau pasižiūrėti datą, o tuo pačiu pamačiau ir minutes nuo pirmosios nuotraukos iki paskutinės. Tas mūsų buvimas tame kaime, pasirodo, tetruko ...12 minučių apskritai, tačiau dar ir dabar man atrodo, kad ten praleidome ne mažiau kaip porą valandų.

Aplankyta vieta mano vidiniame žemėlapyje iki tol buvusi tiesiog balta dėmė – be vaizdų, be garsų, be kvapų ir be įspūdžių – užsipildo visais įmanomais pojūčiais ir patirtimi. Taip aš atrandu naujas žemes.

Kaip renkatės šalis, į kurias norite vykti – ar nulemia asmeninės (poilsinės) priežastys, ar renkatės būtent tokius taškus, kuriuos būtų įdomu fotografuoti?

Man fotografuoti visur įdomu – ir Londone, ir Airijoje, ir Nidoje ar nuošaliame Lenkijos kaime . Specialiai fotografavimui nesirenku kuo didesnės egzotikos. Tačiau man dar labai įdomu pažinti kitas šalis, kitokias, skirtingas nei mūsų kultūras, pamatyti visai kitokį pasaulį, apie kurio egzistavimą tu net nenujaustum, jei gulėtum tik prie baseino viskas įskaičiuota viešbutyje. Dėl to pažinimo dažnai ir renkuosi vietas, kurios neblizga turistinių lankstinukų viršeliuose. Todėl neturistiškai keliavome po Indiją, Iraną ir kitas šalis. Apskritai, labai retai kur keliaujame su kelionių agentūromis – keliones su draugais organizuojamės patys. Tuomet yra galimybės nuklysti iš pagrindinio kelio ir pamatyti daugiau autentikos.

Daivos Mikuckaitės nuotr.
Daivos Mikuckaitės nuotr.

Kur fotografuoti buvo įdomiausia? Ar buvo vietų, kurias fotografuoti buvo per sunku – fiziškai arba emociškai?

Būtent ši kelionė į Senegalą ir Gambiją buvo labai spalvinga visomis prasmėmis, fotografuoti čia man ypatingai patiko.

Jeigu reikėtų išskirti, kur man apskritai labiausiai patinka fotografuoti, tai, tikriausiai būtų turgus, dažnai tai būna žuvies turgus. Ten prieš tavo akis vyksta tikras teatras, į kurį ateini ne vieną kartą, jeigu tik leidžia kelionės programa. Įspūdingiausi: Kaspijos jūros pakrantės turgus Irane, Essaouiros žuvies turgus Maroke, 5 kilometrų ilgio vandenyno pakrantėje Puryje bei Kochi Indijoje ir, žinoma šioje kelionėje aplankytas Gambijoje.

Prisimenu tik vieną kartą, kai su fotoaparatu buvo fiziškai sunku. Tai buvo Kretoje, kur visą dieną žygiavome kanjonais, leidomės nuo didžiulių akmenų ir reikėjo daugiau atramos taškų nei dvi kojos. O mano fotoaparatas juk didelis ir sunkus. Tai su drauge taip ir ėjome – nulipa viena, perima fotoaparatus, tada kita nusileidžia... O kai jau įveikėme visą trasą ir manėme pailsėsime, tai pasirodė, kad dar turėsime lipti į labai statų kalną, kad sugrįžtume prie automobilio. Nieko nepadarysi, kito kelio nėra – lipame, karšta nerealiai, vaizdai kuo aukščiau tuo gražesni ir aš dar vis fotografuoju.. Tačiau antrą lipimo į tą kalną valandą džiaugiausi, kad tą mano fotoaparatą paėmė panešti.

Emocinių sunkumų kelionėse man nekyla, manęs neištinka taip vadinamas kultūrinis šokas, ne šiurpstu aš ir nuo kokių nors mums neįprastų dalykų stebėjimo – deginimo laužų Varanasyje ar gyvulių aukojimo ritualų Irane. Taip, tai daugeliui sukelia stiprias ir ne pačias geriausias emocijas, bet reikia suprasti, kad tose kultūrose tai yra kasdienybė, kurią mato ir vaikai, o tu, čia atkeliavęs, tiesiog turi praplėsti savo įsitikinimų sistemos ribas ir priimti pasaulį, kuris gali būti – ir yra – visoks.

Kodėl vykote į Senegalą ir Gambiją? Gal galite trumpai pasidalinti – kokius įspūdžius paliko šie kraštai? Kas įstrigo labiausiai?

Kartais būna, kad viena kelionė padiktuoja kitą. Taip nutiko su Senegalu ir Gambija. Kai mūsų kelionė po Maroką jau ėjo į pabaigą, vaikštinėjant Marakešo aikštėje, pamatėme labai grakščias ir gražias, spalvingai pasipuošusias tamsiaodes moteris. Paaiškėjo, kad jos iš Senegalo. Pradėjome domėtis, ką ten galima pamatyti ir kaip ten nuvykti.

Senegale ir Gambijoje jau prasideda taip vadinama Juodoji Afrika, kuri yra labai spalvinga. Didžioji dauguma žmonių gyvena labai paprastai – daugiausia kaimeliuose, kur stovi šiaudais dengti moliniai nameliai, maistą gaminasi ant ugnies, tačiau kai kur ant tų šiaudinių stogelių jau matėme nedideles saulės baterijas. Vandenį į namus moterys turi susinešti didžiuliais kibirais iš šulinio. Tuos indus jos neša ant galvos – mums net sunku suprasti, kaip jos tai daro. Mes pabandėme "parepetuoti" su nedidele vaisių lėkšte, kurią kvatodama mums davė vietinė moteris vandenyno pakrantėje. Supratome, kad mokytis to tikriausiai reikia jau nuo vaikystės...

Labai įdomi patirtis buvo, kai mus pakvietė apsilankyti vaiko krikštynose. Tokį spalvingą reginį net sunku įsivaizduoti! Raibo akys nuo pasipuošusių moterų drabužių spalvinių derinių, o kūdikio mama per kelias valandas persirengė tris kartus skirtingomis suknelėmis. Mums tai buvo tikra egzotika, o mes – egzotika buvome jiems. Šiek tiek įsidrąsinę, mus apsupo vaikai, o jiems būtinai reikia paliesti, paglostyti plaukus, bendrauti. Taigi, toje nuolatinėje apsuptyje, turėjome ribotą laisvę tik kartais pakelti fotoaparatą ir fotografuoti tai, ką matome priešais save.

O kokie yra Senegalo ir Gambijos vietiniai ir kodėl pasirinkote tokį parodos pavadinimą?

Pirmiausia, Senegale žmonės man tikrai labai gražūs. Jeigu esate matę paveiksle ar skulptūrėlėje pavaizduotą labai liekną tamsiaodę moterį, grakščiai nešančią ąsotį ant galvos, tai greičiausiai ji bus senegalietė. Taip pat daugelio labai išraiškingi veido bruožai. Vyrai labai atletiški.

O vos tik įvažiuoji į Gambiją – tiksliau, jau stovint prie kelto iš Senegalo per Gambijos upę, pasigirsta pirmieji reggae muzikos garsai. Išlipus į Gambijos krantą, juos jau girdi visur ir visada – gatvėse, kavinėse, parduotuvėje, viešbučiuose, paplūdimyje...

Ir dar vienas dalykas yra neatsiejamai susijęs su Gambija ir muzika – tai dredai. Jais puošiasi moterys, vyrai ir vaikai. Velti ir supinti kasytėmis, trumpi ir labai ilgi, įmantriai surišti, papuošti karoliukais...

Abiejų šalių žmonės tikrai draugiški, mielai bendrauja. Dar vienas bruožas, kurį pastebėjau – jie labai orūs. Nesvarbu, net jeigu mūsų supratimu daugelis gyvena turėdami visiškai minimalias buitines sąlygas, arba, kaip pasakytų daugelis – neturėdami nieko. Tačiau jų besišypsančios akys ir laikysena mane tiesiog priversdavo žavėtis jais.

Parodos pavadinimas – LIFE BEGINS AT THE END OF YOUR COMFORT ZONE (Tavo gyvenimas prasideda tada, kai pasibaigia tavo komforto zona) skirtas visiems, ten apsilankiusiems ir sugrįžusiems namo su naujomis patirtimis, po kurių dingsta visokios susikurtos civilizuotos baimės, kažkokių banalių įvykių sureikšminimas.

Kai pabūni zonoje, kur tikrai nėra jokio komforto, kai pamatai kaip pasaulyje gyvena žmonės, supranti, kad sugrįžęs gyvensi šimtus kartų geriau, net jeigu sugedo tavo skalbiamoji mašina. Pradedi daug ką kitaip matyti ir vertinti, o daugelis dalykų ir problemų pasirodo tiesiog visiškai juokingos. Tampi laisvas nuo sociumo sukurtų gero gyvenimo taisyklių, besaikio vartotojiškumo. Atsiranda vidinė laisvė ir drąsa, kai gali pasakyti, kaip pasakė iš kelionės grįžusi viena mano bendrakeleivė: jūs mane gąsdinate, kad aš prarasiu tuos daiktus?Jūs manote, kad aš bijau? Žinote, aš neseniai grįžau iš Afrikos. Tai supraskite – jūs manęs tikrai niekuo neišgąsdinsite.

Štai tada ir prasideda tikrasis gyvenimas – su ta kažkur Afrikoje surasta vidine laisve, drąsa ir suvokimo ribų išsiplėtimu.

Parodos atidarymas įvyks rugpjūčio 17 dieną, Local Pub, adresu Jasinskio g. 1.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai