Naujasis rektorius profesorius Rimvydas Petrauskas (47) lyg barokinio romano herojus rūmuose dirba vienas, retkarčiais pro kabineto langą užmesdamas akį į Didįjį kiemą ir pagalvodamas, kaip reikės deramai atsisveikinti su universitetą baigusiais studentais, kuriems diplomų teikimo ceremonija Šv. Jonų bažnyčioje – vienas įsimintiniausių gyvenimo įvykių.
„Gyvenimo ir mirties akivaizdoje tai nėra svarbiausias dalykas, bet simbolika, ceremonija žmonėms labai svarbu“, – sako istorijos mokslų daktaras.
Nė vienas rektorius iki šiol nepatyrė tokios inauguracijos kaip jis – 86-asis Vilniaus universiteto rektorius. Ta diena tikrai nebuvo tokia, kokią įsivaizdavo. Tai buvo balandžio 1-oji, karantinas. Į darbą ėjo pėsčiomis – tądien žingsniavo tuščiomis gatvėmis, sutiko tik vieną praeivį. Ceremonija buvo sutrumpinta, o ir vyko ji ne įprastoje vietoje – Šv. Jonų bažnyčioje, o Mažojoje auloje, togos neužvilko – reikėjo paisyti saugumo reikalavimų. Dalyvavo tik du priesaiką privalantys priimti universiteto valdžios vadovai.
„Jaučiausi savotiškai vienišas. Šventė turėjo slogų poskonį, bet jį kompensavo žinojimas, kad tai laikina... Kad ir kokia būtų, ceremonija nekeičia esmės – atsakomybės, kurią prisiėmiau.“
Šeima – vėlgi dėl pandemijos – negalėjo dalyvauti ceremonijoje, pasveikino namuose. „Viena aišku, – pripažįsta naujasis mokslo šventovės vadovas, – rektoriaus pareigos – iššūkis šeimai.“
Rektorius dar pratinasi prisijaukinti savo erdvų kabinetą. Pagaliau nė vienam rektoriui neteko pradėti darbo karantino sąlygomis. „Atėjau turėdamas idėją atverti universitetą visuomenei net fizine prasme – atverti rakinamus universiteto vartus, kad visi norintys galėtų grožėtis kiemeliais ir laisvai pajustų universiteto atmosferą. O nutiko taip, kad teko šią mokslo šventovę aklinai uždaryti.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: