Žmonės.lt ir „Galimybių akademija“ pristato naują istorijų projektą „Laimingas verslas“, pasakojantį apie sėkmingas moteris, pavydą keliančią jų drąsą keisti karjeras ir niekada nesibaigiantį savęs ieškojimą. „Galimybių akademijos“ programos dalyvė, gamtos pažinimo stovyklėlės vaikams įkūrėja, VU Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto lektorei Audronei Meldžiukienei veiklos tikrai netrūksta. „Kuo greičiau sukuosi – tuo daugiau visko padarau“ – prisipažįsta ji.
Audronė universitete ne tik dėsto gamtos mokslus – ant jo stogo ji yra įkūrusi daržą, kuriame augina daržoves bei prieskonius ir taip studentus skatina iš arti stebėti įvairiausius gamtos procesus. Pradėjusi dalyvauti „Galimybių akademijos“ veikloje A. Medžiukienė įgyvendino dar vieną savo svajonę – įkūrė gamtos pažinimo stovyklėlę vaikams. Veikli moteris neslepia – nors gyvenimo tempas kartais būna sunkiai suvokiamas – darbas padeda jai atsiskleisti ir daro lamingą.
Iš kur gimė toks didelis susidomėjimas bei meilė gamtai?
Aš užaugau gražiame Aukštaitijos kampelyje prie Žeimenos upės, gamta mane supo nuolat. Gimtieji namai stovėjo ant kalniuko tarp pušynėlių. Turėjome prie savo namų nemažą sklypą, auginomės viską patys. Mamytė išmokė visų daržininkystės, sodininkystės bei gėlininkystės gudrybių, o tėvelis parodė miško grožį, jo turimas gėrybes. Tėvelis yra medžiotojas, jis dažnai mus veždavosi į mišką: grybauti, uogauti, rodydavo įvairius gyvūnų pėdsakus, urvus. Tėvai išmokė ir ūkinius darbus dirbti, nes vasaras praleisdavome Ignalinos rajone – pas močiutę, kuri turėjo labai didelį sodą, augino gyvulius, o dar ir vasarotojai atvykdavo... Tad tekdavo mums gerokai pasidarbuoti.
Santykis su žeme man visada buvo labai svarbus. Būdama vaiku vis nesuprasdavau, kodėl vyksta karai, kaip suaugę žmonės nesugeba susitarti ir taikiai gyventi. Rūpėdavo globalūs klausimai: kaip išsaugoti švarią gamtą, natūralumą. Močiutė padėjo pamatus ir tikėjimo klausimais. Todėl pagarba žemei bei Dievo kūriniams man rūpėjo jau nuo mažumės. Gal tai ir paskatino pasirinkti biologijos specialybę, nes kaip ir daugelis, norėjau pakeisti pasaulį, padaryti ji geresniu, gražesniu... Tuo ir dabar tikiu, ir vis noriu savo darbu, nors trupinėliu prisidėti prie visuotinio gėrio kūrimo. Savo sukauptomis žiniomis norisi dalintis ir tai geriausia daryti mokant vaikus, jaunimą.
Nuo 18 m. pradėjau dirbti VU botanikos sode Vingio skyriuje. Ten ir susipažinau su platesniu augalų pasauliu, bei kilo dar didesnis domėjimasis augalais.
Kiek laiko dėstote studentams?
Baigusi studijas, pradėjau dirbti VU herbariume, seniausiame Rytų Europoje „augalų archyve“. Palaipsniui (nuo 1995 m.) buvau įtraukta į studentų rengimo procesą, vis labiau gilinau botanines žinias. Taip iki šiol vedu botanikos praktinius užsiėmimus įvairių studijų programų studentams.
Esate įkūrusi gamtos pažinimo stovyklėlę vaikams. Kaip kilo tokia mintis?
Aš visada norėjau, kad mano darbas būtų naudingas ir skirtas plačiai visuomenei. 1996 m. su bendraminčiais esu įkūrusi jaunimo organizaciją, Lietuvos krikščioniškojo jaunimo sąjungą „Žingsnis“. Penkerius metus teko būti jos pirmininke. Ši patirtis davė man labai daug: išmokau organizuoti įvairiausias veiklas, rengti ir įgyvendinti įvairius naujus prevencinius projektus („Sniego gniūžtės“ programa, „Gatvės savanoriai“ ir pan), dirbti su įvairaus amžiaus vaikais ir jaunimu, tvarkyti finansus. Čia susipažinau ir su savo vyru… Žinoma, niekada nepamiršau ir savo pasirinktos biologo specialybės. Tik atkūrus nepriklausomybę, 1991 m. dalyvavau tarptautiniame ekologiniame dviračių žygyje aplink Baltijos jūrą, kuris labai praplėtė mano akiratį ir dar labiau sustiprino požiūrį į gamtos išsaugojimo svarbą. Teko dirbti ir mokykloje, vykdyti įvairius ekologinius projektukus, vasaros vaikų gamtinėse stovyklose vesti užsiėmimus. Vilniaus universitete pradėjome vaikus bei tėvus mokyti botanikos mokslo. Galima sakyti, ši idėja prasidėjo nuo 2008 m. įgyvendinant projektą „Vartai į gamtamokslines studijas“. Nuo tada jau kasmet skyrėme didesnį dėmesį visuomenės švietimui: rengiamė parodas, užsiėmimus, įsitraukėme ir į įvairias programas („Erdvėlaivis Žemė“, „Tyrėjų naktis“ ir pan.).
Bėgant metams, užduodi sau klausimą, kaip galėčiau savo sukauptą patirtį dar labiau panaudoti? Kai savi vaikai jau paauginti, jauti, kad dar gali kažką naudingo nuveikti ir bendruomenei, visuomenei… Tada galvoji, ką geriausiai moki ir atsiranda idėjos bei galimybės… Taip aš įgyvendinau dar vieną savo idėją – naujame VU Gyvybės mokslų centre, penktame aukšte (ant stogo) viename iš penkių kiemelių įkūriau daržą, kuriame pasodinau daugiau nei 30 augalų rūšių. Ten auga prieskoniniai bei ankštiniai augalai, žinoma, ir visus nustebinančios, apvaliosios morkos… Likusiuose kiemeliuose pasodinau Lietuvoje nuo seno auginamas augalų rūšis: linus, grikius, kviečius, miežius, avižas, o taip pat, dabar itin madingus apželdinimo srityje, viksvinius augalus. Taip visiems centro darbuotojams, studentams, lankytojams atsirado galimybė stebėti augalų vystymąsį, žydėjimą, spalvas, kvapus, pamatyti bręstančius vaisius, juos paragauti… Tai mano savotiškas eksperimentas, juk augalai auga ekstremaliose ekologinėse sąlygose. Kiemelių augalų priežiūra palaipsniui išsiplėtė į viso pastato vidaus ir lauko aplinkos apželdinimu, formavimu, interjero puošimu.
Nors turėjau daug įvairiausios veiklos – mano galvoje vis kirbėjo klausimas: kas yra verslas, verslumas? Ar tarp projektinės veiklos ir verslo galima dėti lygybės ženklą? Beieškant atsakymų, aš atsiradau moterų Galimybių akademijoje. Čia intensyviai mokiausių naujų dalykų. Mums buvo pateikta užduotis – įgyvendinti savo idėją, kuri galėtų tapti verslu. Pagalvojau, o ką gi galėčiau dar sukurti? Juk tikrai turiu daug patirties organizuojant vaikų stovyklas, esu moksleiviams bei vaikams organizavusi įvairius botaninius edukacinius užsiėmimus. Kodėl gi šių patirčių nesujungus ir nepadarius kažką bendro ir čia pat vietoje, Gamtos mokslų centre? Juk ir bazę (daržą, gamtą bei technines priemones) turėjau. O kai viena kolegė pasiskundė, kad nėra kur vasarą vaikų palikti ir kuo juos užimti – iškarto pasigavau mintį – juk galiu padaryti gamtos pažinimo stovyklėlę. Taip ir kilo idėja, pabandyti surengti stovyklėlę Saulėtekio teritorijoje esančių įstaigų darbuotojų vaikams. Tai pavyko sėkmingai įgyvendinti!
Ar šis projektas sulaukia didelio vaikų/tėvų dėmesio?
Manyčiau, kad pakankamai. Labai plačiai ir neviešinome, nes nenorėjome didelio vaikų skaičiaus. Norėjome pažiūrėti, kaip viskas veiks, ar bus pakankamai patogios patalpos, ar sugebėsime suvaldyti skirtingo amžiaus vaikus ir pan. Žinoma, informaciją gavo tik Saulėtekio teritorijoje esančių įstaigų darbuotojai. Norinčių dalyvauti stovyklėlėje pareiškė net daugiau nei planavome, todėl keletui teko atsakyti... Kebliausias klausimas buvo dėl maitinimo, kurį sėkmingai išsprendėme ir labai savęs neapsunkinome – per pietų pertrauką dauguma tėvelių paimdavo ir nusivesdavo savo vaikus kartu papietauti. Po visos dienos užsiėmimų, darant refleksiją, vaikai sakydavo, kad labiausiai patiko ekskursuoti gamtoje, žaisti judrius žaidimus, pažinti augalus ir vabzdžius, daryti herbarus, piešti... Stovyklos pabaigoje visi klausinėjo ar kitais metais bus tokio pobūdžio stovykla.
Jei domisi – vadinasi stovykla patiko, o ir tėvai nesiskųsdavo, atvirkščiai, mums pasipasakodavo, kaip vaikai juos mokydavo pažinti augalus ar vabzdžius, dalindavosi savo įgytomis žiniomis. Mums tai buvo labai malonu girdėti, jautėmės padarę gerą darbą, į mažytes širdeles pasodinę gamtos pažinimo sėklą.
Kuris darbas Jums artimesnis – su studentais ar vaikais?
Kiekviena grupė turi savo žavesio. Vaikų akys labiau švyti, dega pažinimo noru. Jie labiau smalsesni. Žinoma, drausmės atžvilgiu vaikus suvaldyti yra daug sunkiau. O su studentais gali giliau diskutuoti, labiau reikalauti, stebėti jų žinių augimą, sulaukti grįžtamojo proceso. Dirbant – ir vaikai, ir moksleiviai, ir studentai labai daug duoda tau pačiam, tu prisilieti prie jų pasirinkto gyvenimo kelio, ir supranti, kad darai jiems nemažą įtaką. Tuo pačiu, dėl to jauti didelę atsakomybę. Manau, kad ugdymas ne tik žinių perteikimas, bet ir visapusiškas atsakingo žmogaus formavimas. O dėstytojas turi būti ir geras pedagogas, ir aktorius, ir žmogus.
Kaip viską spėjate? Ar lieka laiko laisvalaikiui?
Tempas tikrai yra labai didelis, dažnai tenka daug ko atsisakyti... Tačiau aš daug kuo domiuosi, noriu daug ką išbandyti bei daug kur sudalyvauti. Tiesiog, kuo greičiau sukuosi – tuo daugiau visko padarau. Jau vaikystėje, kai lankiau muzikos mokyklą, sporto treniruotes, chorą ir kitas veiklas, pastebėjau, kad kuo daugiau esu užimta, tuo daugiau galiu padaryti. Svarbu degti ir norėti. Kai pavargstu protiškai – nueinu į daržą. Fiziškai padirbu ir atsipalaiduoju, arba einu į gamtą. O ten dažniausiai ir gimsta naujos idėjos.
Mano laisvalaikis taip pat yra labai turiningas: jau 24 metus lankau maldos ir liaudiško giedojimo grupę „Karunka“, lankau įvairius savęs pažinimo bei sveikos gyvensenos kursus, skaitau knygas, keliauju po Lietuvą ar svetur, domiuosi floristika bei aplinkos apželdinimu. Savaitgaliais važiuoju su šeima prižiūrėti mūsų sodinto miško, padėti tėveliams ar tiesiog pabūti miške. Šiais metais dar atradau naują sritį, pradėjau intensyviai domėtis augalų eterinių aliejų galia bei aromaterapija.
Ar nesunkiai randate laiko šeimai ir kaip jie reaguoja į Jūsų tokį aktyvų grafiką?
Sunkokai, bet labai stengiuosi. Nepamirštu, kad esu trijų sūnų mama, kad turiu pasirūpinti ir duoti meilės bei šilumos kiekvienam. Žinoma ir vyrui. Pirmais metais šeima ypatingai prieštaraudavo, sakydavo, o kam tau to reikia? Bet aš, užsidegusi, norėjau savo idėją įgyvendinti ir, kad visą tai pavyktų – teko įdėti nemažai pastangų. Kartais, su nerimu bei savigrauža, palikdavau savo tris vyrukus namuose. Dažnai į darbą eidavau kelis kartus – atbėgdavau į namus, paruošdavau valgyti, patikrindavau mažiausiojo pamokas ir vėl atgal. Užtrukdavau iki vėlumos. Dabar vis daugiau mokausi deleguoti ruošos darbus šeimos nariams, turime budėjimo grafiką. Mano vyras taip pat gan užimtas žmogus, bet labai rūpestingas. Jis pagrindinis maisto tiekėjas – aš į parduotuves užsuku itin retai. Bendru sutarimu mes abu galime įgyvendinti savas idėjas.
Šeima man padeda ir įgyvendinti įvairiausius sumanymus: renkame įvairią gamtinę medžiagą iš kurios darau floristinius darbus ir puošiu GMC interjerą, vasarą padeda palaistyti gėlynus ir daržus ant stogo... Dabar, kai jau darbų ritmas kiek nusistovėjo, o ir vaikai dar labiau paaugo, darosi lengviau. Ir iš šeimos jaučiu dar didesnį palaikymą.
Tačiau pastebėjau ir teigiamą pusę – kai mama labai užsiėmusi veiklomis, vaikai tampa labiau savarankiški ir atsakingesni, esu labiau vertinama. Tai mane džiugina. O svarbiausia, kad per savo veiklą aš atsiskleidžiu, tai mane daro laimingą, o tai džiugina mano šeimą!