Jo niekas nepažįsta, bet jo darbų yra matęs kiekvienas. Jis taip susirgęs pasakų kūrimu, kad... pritrūko laiko savo vaikams. Kai užaugusi Ema Kovtunec (24) visgi susirado tėtį ir padovanojo anūkę, jis sukūrė angelą – šis vis dažniau nutupia ant Vilniaus atbrailų, netrukus apsigyvens ir Amerikoje. „Aš ligonis – sergu darbu“, – sako dekoracijų kūrėjas Vytautas Prišmantas (54). Kaimynai tuo tikrai neabejoja, kai paryčiais girdi dirbtuvėse kaukšint įrankius, nes kūrėjui gimė idėja ir jis negali švaistyti laiko miegui.
Nuo dekoratyvinės bandelės kavinėje iki kardo ar ieties kario rankose, nuo samanos kuokštelio iki upės ar krioklio bei mėnulio nutviekstų ąžuolų, taip pat Džordanos Butkutės koncertai, Juozo Statkevičiaus šou, Dalios Ibelhauptaitės operos, televizijos šokių projektai ir pokalbių laidos – daug kas, ką esate matę spektaklyje, koncerte, renginyje, yra sukurta Vytauto Prišmanto rankų – kremu nelepinamų, sugrubusių nuo epoksidinės dervos ir švitrinio popieriaus. Vienai telekomunikacijų bendrovei kurtos žirklės – kerpančios! – net įtrauktos į Guinnesso rekordų knygą. Tik pats Vytautas nei nuotraukų per daug turi, nei kitaip pasiekimus fiksuoja, o paprašytas papasakoti dažniausiai trūkteli pečiais ir juokiasi pats nesuprantantis, kaip viena ar kita sukūrė tarsi iš nieko.
Taip, sugalvok, ką tik nori, – Vytautas sukurs ir iš nieko. Jo dirbtuvėse milijonas varžtelių, vinučių, plaktukų, šveistukų, teptukų sudėliota taip tvarkingai, kad, jei koks nors netikėtumas, –telefonu galėtų kitam žmogui nupasakoti, kur ką rasti. O neretai taip ir nutinka. Štai netrukus spektaklio premjera – ir Vytautas, būna, net nakvoja darbe. Visada laiko katastrofiškai maža, tad kartais prieš žiūrovą jau veriasi uždanga, o Vytautas tykiai dingsta nuo scenos, spėjęs paskutiniu potėpiu užbaigti dekoraciją ar užrišęs esminį mazgelį kokiame nors sudėtingame mechanizme.
Kur išmokote kurti dekoracijas ir kaip kūrėte tuomet, kai Lietuvoje dar nebuvo tokios gausos statybinių medžiagų parduotuvių? Kita vertus, ar negaila, kad jūsų amato gali nebeprireikti, – spektakliuose, renginiuose vaizdas dažnai kuriamas šviesos projekcijomis?
Baigęs mokyklą planavau stoti į akademiją – norėjau scenografiją studijuoti, o kol tikrai apsispręsiu, nutariau padirbėti. Priėmė tiek Lietuvos nacionalinis operos ir baleto, tiek Nacionalinis dramos teatras, nuėjau į pastarąjį, nes už tą pačią algą reikėjo sukurti ne kelias dešimtis, o tik penkias ietis (juokiasi). Ir ką – mane labai greitai pagavo galimybė apgauti: per pertraukas žiūrovai lipdavo į sceną pačiupinėti pilių, tvirtovių, medžių – aikčiodavo sakydami, kad atrodo kaip tikri. Štai kodėl projekcijos ne visada gelbsti – jos juk veikia tik tamsoje, be to, žmogaus akis visgi alksta apčiuopiamumo.
Dabar didžiulis statybinių medžiagų pasirinkimas, o anksčiau Vilniuje tebuvo viena baldų parduotuvė, į kurią lėkdavau susirinkti putplasčio: jei kas televizorių pirkdavo, likdavo pakuočių. Padirbęs įvairiuose teatruose, ilgainiui nusprendžiau išeiti ir dirbti sau.
Kodėl? Juk tokių įgūdžių tarsi nedaug kur reikia?
Negražu sakyti, bet teatras tapo komercija, pasigedau ankstesnės pakilios auros. Pavargau nuo besikeičiančių direktorių, vis didesnio tempo – padarai dekoraciją ir ją, dar nespėtą patikrinti, jau plėšia tau iš rankų, nes ant nosies premjera. Laisvės kurti vis mažėjo. Kai dirbau teatruose, pažvejodavau kartą per dvi savaites. Maniau, pradėjęs dirbti sau, žvejosiu kas antrą dieną, bet pavyksta vos kartą per metus (šypsosi).
Koks jūsų įsimintiniausias darbas, kada širdis dainavo?
Grigorijaus Kanovičiaus pjesei „Nusišypsok mums, Viešpatie“ daiktų galėjau pasiieškoti Stiklių gatvėje esančiame apleistame auksakalių name. Laiptų fragmentai, palangės, turėklai – pritempiau į sceną įvairiausių dalykų, kurie galėtų atskleisti kelionės, tremties nuotaiką. Po spektaklio priėjo Grigorijus Kanovičius ir mane apkabino. Sako taip seniai rašęs šią pjesę ir pats nustebęs, kaip man pavyko sukurti tinkamą nuotaiką. Tikrai, ten buvo labai teisingai daiktai sudėlioti, sklido gera aura...
Ką sunkiausia buvo sukurti?
Kai Kauno „Megos“ prekybos centro komanda panoro reljefinio veido per visą sieną, gal devynių metrų aukščio, o laiko buvo trys savaitės, pasakiau, kad tai reikštų eiti prieš gamtos dėsnius. Bet kaip visada – man įsijungė fanatizmas: surinkau komandą, dirbom trimis pamainomis ir spėjom. Antrą kartą to nebedaryčiau, nors jau žinau kiekvieną smulkmeną, – tai iš tiesų titaniškas darbas per nesuvokiamai trumpą laiką.
Per neįtikėtinai trumpą laiką sukūrėme ir Eifelio bokštą, stačiatikių soborus, Paryžiaus katedrą prancūzų dainininkės Mireille Mathieu koncertui Paryžiuje. Iki šiol nežinau, kaip koncerto „Maskva–Paryžius“ organizatoriai mane susirado.
Jūs nematomas, užkulisių žmogus. Ar nekirba nesmagumas, kad to, kas sukuria stulbinančias dekoracijas, žmonės taip ir nepamato, neišreiškia liaupsių?
Man užtenka pamatyti žmonių akis, jų nuostabą, kai negali patikėti tuo, ką mato, kai spėlioja, iš ko tai padaryta. Šviesaus atminimo Vytautas Šapranauskas sakydavo: „Material gavno, glavnoje – iskustvo“ (iš rusų kalbos – medžiaga šūdas, svarbiausia – menas).
Koks šis žmogus buvo jums?
Teatre juk ankšta – su savais greitai randi bendrą kalbą, o mudu dar ir žvejot mėgdavom. Be to, abu prie bajerio. Teatre, būdavo, dirbam iki trijų keturių nakties, kviečiam taksi – taksistai neimdavo pinigų, kad tik pakeliui anekdotus sakytume. Vytautas ne veidmainis buvo, tiesus, šviesus...
Tai jūs irgi toks – su vėju?
Motociklą turėjau, palakstyt mėgdavau. Kol sykį įlėkiau į sunkvežimį – dvejiems metams į ligoninę atsiguliau, traumos iki šiol ramybės neduoda.
Bet neišsukote iš pagrindinio kelio – nepuolėte į depresiją, neprasigėrėte?
Jau buvau įklimpęs į meną, o tai labai stipru. Tai neleido nusiminti, privertė kurti toliau – net ir tuomet vizijų turėjau pakankamai. Darbas viską padeda pamiršti, užsimiršti. Štai atradau būdą, kaip apdoroti medieną, kad atrodytų natūraliai, lyg gamta būtų savo darbą atlikusi. Žmonės netiki, sako, kad meluoju. O tai taip paprasta, štai jums parodyčiau – ir jūs padarytumėt.
Tai talentas?
Nežinau. Tiesiog reikia leisti sau kurti, fantazuoti. Aš net nežinau, kaip visa išeina. Čia kaip važiuoti automobiliu: pajudi iš taško A ir visai nepastebi užsigalvojęs, kaip pasieki tašką B.
Vilniuje kilo angeliška painiava: vieni angelai kurti jūsų kolegos Vaido Ramoškos, o kaip žinoti, kurie jūsų?
Pamenu tą laiką, kai Vaidas kūrė Vilniaus simbolio projektą. Aš tuo metu negalėjau – Lietuvos ambasadai Kaliningrade kūriau Herkaus Manto skulptūrą. Mano angelai – maži vaikučiai, Vilnių puošia suaugę, toks ir skirtumas (juokiasi).
Gimė anūkėlė, norėjau savo dukrelei dovanų. Sėdžiu, kažką eskizuoju popieriaus lape – tarsi kūdikio šarželį, sparniukus nupiešiau – išėjo angeliukas. Kadangi mano dirbtuvėse dažnai lankosi daugybė žmonių, tai vienas, tai kitas, pamatęs eskizą, vis užsimanydavo, kad tokį angeliuką pagaminčiau. Padariau – wow! Vykstu į Ameriką – ten draugams vežu dovanų chromuotus angeliukus, tai mano anūkytė nutūps ir ant Amerikos stogų.
Tokia tėčio dovana dukrai Emai itin simboliška, ypač kai po daugybės metų pagaliau suartėta?
Vytautas: Nevyniosiu į vatą – menininkai yra žmonės su prieskoniu. Jie paskęsta savo darbų liūne ir nieko daugiau nemato. Yra objektas, jį reikia padaryti, ir viskas.
Ema: Mes su broliu iš tikrųjų jautėmės labai nuskriausti tėčio. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo septyneri, o broliui dvylika. Tėčiui buvo svarbu jo meniniai projektai ir darė tai ne dėl pinigų, o iš aistros. Mes likome užmiršti, nebendravome daug metų.
Vytautas: Na, bendravome kažkiek... „Alio – taip, ne, nežinau, soti, sveika, viskas tvarkoj.“ Su žmona išsiskyriau, nes ji, matyt, nepakėlė mano būdo – aš visada užsidaręs savo kevale, tik tada galiu kurti. Darbo ritmas pašėlęs – ir per naktis, o dar dažnai išvyksti, jei spektaklis ar koncertas kitame mieste, kitoje šalyje. Aš darboholikas, ligonis, būna, kitąsyk ariu paromis, automobilyje porą valandų tik nusnausdamas.
Kaip pagaliau suradote vienas kitą?
Ema: Itin suartėjome prieš metus, kai gimė mano dukra Lėja. Sužinojau, kad tėtis guli ligoninėje, – atsinaujino per avariją patirtos traumos. Net neskambinau, nes nežinau, kaip tas pokalbis telefonu būtų pasibaigęs. O kai nuvažiavau – nebereikėjo jokių žodžių. Tėtis apsiverkė...
Vytautas: Būdavau paskendęs darbuose, bet nuolat su mintimi apie vaikus – tarsi su skaudančiu dantimi...
Ema, paleidote, kas buvo sunkaus ant dūšios?
Paleidau. Gyvenimas per trumpas, kad pyktumeisi su brangiais žmonėmis. Norėjau, kad dukra turėtų ir močiutę, ir senelį. Nenorėjau kada nors ateityje gailėtis to, kad tiek metų nešiojausi širdyje pyktį. Gal toks nusiteikimas paskatino idėją šimtus mažų tėčio kurtų angeliukų išdalyti mokykloms. Kelių mokyklų pradinių klasių mokinukai dabar turi angeliuką, kuriam gali pasipasakoti, kas sunku ant širdies, prisipažinti, kad nepadarė namų darbų (šypsosi). Greitai sulaukėme atgarsių, kad vaikai laimingi, angeliukų panoro ir kitos mokyklos.
Mama niekada mūsų su tėčiu nekiršino – kaip tik visada primindavo, kad pasveikinčiau vienos ar kitos šventės proga, bet štai artimo ryšio nebuvo. Žengti pačiai žingsnį tėčio link man nebuvo lengva. Buvo laikas, kai jaučiausi itin prastai, labai į tai gilinausi ir supratau, jog graužiu save dėl to, kad nėra gerų santykių su tėčiu, bet juk tam dar nėra vėlu.
Tėtis septyniolika metų gyvena su kita moterimi – ar nepavydu?
Ema: Kai tėčio turėjau tiek mažai, man jo norisi viso! (Juokiasi.) Neneigsiu – taip.
Vytautas: Bet tėtis būtų visai kitoks, jei ne tas žmogus šalia. Ji mano mūza. Aš nemoku dviejų dalykų: virinti metalo suvirinimo aparatu ir siūti. Tai štai tas dekoracijas, tarkim, Spragtuką, mano žmogus apsiuva. Ji irgi darboholikė, itin kūrybinga, gal todėl radome bendrą kalbą. Aš kartais grybą pjaunu, įklyniju į kokią klaidą ir einu su ja, o kitam žmogui iš šalies juk geriau matyti, mane perspėja. Mudu nesusituokę oficialiai, bet darniai gyvename, sako – gerų santykių nereikia gadinti vestuvėmis.
Kas dabar jus laiko draugėje, be anūkės ir angelų?
Ema: Dabar mudu kartu dirbame – užsiėmiau tėčio darbų sklaida. Pati esu baigusi informologiją, vadovauju vienam Vilniaus hosteliui ir kartu su Ilja Laursu įkurtam startuoliui. Visgi jaučiu, kad manyje giliai yra tėčio kūrybiškumo genas. Šiuo metu su vyru kuriame savo namus, tėčio paprašiau nuvykti kartu į Italiją, kur jis turi draugų ir žino, kur galima įsigyti puikių senovinių baldų. Kai pamačiau tuos aukso klodus, tiesiog pamišau. Dabar tėtis mane moko baldus restauruoti, galbūt ateityje tuo užsiimsiu rimčiau, gal tai būsimo verslo idėja. Užsikabino ir mano vyras: kartą padėjo tėčiui daryti angelo formą – nuo to laiko jį taip traukia į dirbtuves! Nors yra visiškai nesusijęs nei su menu, nei su amatais.
Vytautai, turite unikalių žinių, ar jums norisi jas kam nors perduoti?
Dailės akademijos dėstytojai sako, kad turėčiau džiaugtis, jog nestudijavau, nes mano fantazija būtų užgniaužta. Jie svarsto atidaryti specialią katedrą, kur galėčiau mokyti studentus praktikos. Tačiau aš mokyti kitų nenoriu. Turėjau apsčiai praktikantų – mano žinios jiems yra šlamštas. Kai nėra noro, užsidegimo – neišmokysi žmogaus.
Tai gal yra bent vienas prie jūsų prilipęs entuziastas ir geria žinias, kurių niekur kitur negausi?
Ema: Tai aš! (Juokiasi.)