Balandžio 3 d. A galerija pakvietė į Algimanto Aleksandravičiaus parodos „Šimtmečiui šimtas (portretai)“ atidarymą Vilniaus Rotušėje. Parodoje, skirtoje Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečiui, autorius pristato 100 Lietuvos teatro, muzikos, vaizduojamojo meno, literatūros, kino, šokio kūrėjų, mados ir sporto lyderių, garsių dvasininkų portretų.
Kuo yra ypatinga Vilniaus rotušėje pristatoma Algimanto Aleksandravičiaus Lietuvos kūrėjų portretų galerija? Pasak menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio, joje matome ne tuos mūsų veikėjus, kurie visais įmanomais būdais veržiasi į viešumą, monetizuoja savo mimikrijas ir siekia būti matomi. Greičiau atvirkščiai. Tai namų interjerų, kūrybinių celių ir tykių studijų žmonės. Daugelis iš jų labai mažai matomi, tačiau žinomi. Tai žmonės, mūsų gyvenimus praturtinę anapusybės simbolių pasauliais. Jų sukurta meninių formų įvairovė tokia didelė, įvairi ir visa apimanti, kad nustelbia pačius autorius.
Todėl jau keliolika metų trunkančios herojiškos fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus pastangos sugrąžinti mūsų kūrėjus į viešumą klasikinių fotografijos portretų pavidalu yra reikšmingas kultūrinis įvykis.
Taip atkuriama kūrėjo asmenybės ir jo kūrinių visuma, taip du skirtingi konkretaus žmogaus ir jo fantastinių vaizdinių pasauliai trumpam sugrįžta vientisu portreto pavidalu ir verčia mus iš naujo pagalvoti apie menininko vietą visuomenėje. Juo labiau, kad šie portretai eksponuojami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio švenčių kontekste. Tai puiki proga susimąstyti apie valstybingumo ir kultūros, kūrybos ir laisvės, individo ir visuomenės santykius.
Manau, kad žiūrovai daug atsakymų galėtų atrasti šių portretų akivaizdoje. Mes turime galimybę sugrįžti į tas mūsų rašytojų sukurtas metaforas, kurios formavo mūsų vidinius pasaulius ir kūrė mūsų gentinį tapatumą. Šie portretai – tai ne realūs žmonės, o fotomenininko sukurti kūrėjų paveikslai. Tai šviesotamsos ir formos, vidinės būsenos ir odos paviršių sankirtos dramaturgija.
Paklauskime savęs, kas verčia rašytoją, dailininką, aktorių dar ir dar kartą stoti prieš žvilgsnį stingdantį objektyvą? Sakykime, kad tai – troškimas susigrumti su savimi, su mirtimi, su savimi regimu ir neregimu. Tad veidas yra dar kažkas ir neapčiuopiamo – tai, kas juda nuo kūno link dvasios, tai animucula, individuali siela, kovos laukas.
Esu tikras, kad Algimantui šio neramios sielos jausmo užtenka, kitaip nebūtų gimusi didžiulė jo sukurtų portretų galerija. Reikia labai domėtis gyvenimu ir žmogumi, mokėti pažiūrėti jam į akis, į nuogą veido atvirumą. Reikia būti sugundytam gyvenimo ir kūrybos paslapties. Reikia tapti sekliu, tyrėju ir stebėtoju, kad sukurtum tokią iškalbingą, meistriškumą, grožį ir pažinimą puoselėjančią, ir mus buriančią baltų genties veidografiją.
Virginijus Kinčinaitis
Paroda veiks iki balandžio 30 d.
Algimantas Aleksandravičius (gim.1960 m.) – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, ordino Už nuopelnus Lietuvai medalio, Nyderlandų Orange-Nassau Riterio ordino kavalierius, 2003 m. pripažintas geriausiu Europos portretistu (konkurso Fujifilm Euro Press 2003 pagrindinis prizas), 2011 m. – geriausias Baltijos šalių portretistas.
