Vilija Lobačiuvienė: „Žaidimas su pomirtiniu pasauliu manęs nežavi, nes tai yra per daug rimta“

Vilija Lobačiuvienė / LNK nuotr.
Vilija Lobačiuvienė / LNK nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2012-11-01 15:30
AA

Lietuvos vyriausioji ragana Vilija Lobačiuvienė su kaukėmis lakstančių ir Heloviną švenčiančių bedieviais nevadina, tačiau įspėja, kad viskas, kas yra susiję su pomirtiniu pasauliu, nėra žaidimas. Dėl to iš Vakarų atkeliavusios šventės Vilija ir nešvenčia. „Žaidimas su pomirtiniu pasauliu manęs nežavi, nes aš to pasaulio negaliu suvaldyti – galiu atidaryti vartus, tačiau nebemokėti jų užverti“, – interviu Žmonės.lt prisipažįsta V.Lobačiuvienė.

– Trečiadienį daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, buvo švenčiamas Helovinas, tačiau ką ši šventė iš tiesų reiškia?

– Helovinas daugeliui žmonių yra kaip žaidimas. Dažniausiai jį žaidžia jaunimas, kuris dar negalvoja apie mirtį, kvailioja, o pomirtinis pasaulis jų negąsdina. Helovinas su visomis savo kaukėmis yra skirtas vėlių gąsdinimui, kad jos grįžtų ten, kur jų vieta – į vėlių pasaulį. Tokia yra šios šventės prasmė.

– Tačiau šiuolaikiniam žmogui juk Helovinas yra tik dar viena proga surengti gerą vakarėlį.

– Taip, tačiau nereikia jų teisti. Tie žmonės, kurie nežino šios dienos reikšmės, niekam nenusižengia. Tai yra tiesiog jaunimo bendravimo būdas. O tie žmonės, kurie rimčiau žiūri į mirtį ir į gyvenimą, taip nedaro. Juk ir tradicijos tokios nėra.

– Iki šiol netyla diskusijos, ar dera Visų šventųjų išvakarėse švęsti Heloviną, o kitą dieną – važiuoti lankyti artimųjų kapinių.

– Gyvenimas ir mirtis yra šalia. Gal jauniems žmonėms ir nėra reikalo per daug kalbėti apie mirtį, jiems reikia tiesiog gyventi. O jau vyresnio žmogaus reikalas pasirūpinti tradicijomis. Ateis laikas ir jaunimui – kai rūpinsis Vėlinėmis, o ne švęs Heloviną.

– O kokia yra Vėlinių reikšmė ir prasmė mums?

– Vėlinės yra senųjų religijų šventė, ypatingai švenčiama tuose kraštuose, kur yra keltų, druidų bendruomenės likučių, kur krikščionybė ne viską užgožė. Tą dieną reikia pagerbti vėles, joms atnašauti ir jas paleisti. Tiesa, jaunimas irgi tai daro, tačiau vaiko vėles triukšmingai.

– Ar pati esate šventusi Heloviną?

– Nešvenčiu Helovino, bet ne dėl to, kad esu prieš jį nusistačiusi. Žaidimas su pomirtiniu pasauliu manęs nežavi, nes tai yra per daug rimta. Aš nesityčioju iš pasaulio, kurio nepažįstu ir negaliu suvaldyti. Galiu atidaryti vartus, o paskui jų nebeuždaryti...

– O kaip jūs pati minite Visų šventųjų dieną ir Vėlines? Ar kartu su didžiąja dalimi Lietuvos gyventojų lankote kapines?

– Dažniausiai kitaip. Nemėgstu masinių dalykų, todėl stengiuosi kapus aplankyti anksčiau arba vėliau. Žinoma, yra kas pasirūpina, kad kapai Jurbarke šią dieną nebūtų vieniši. Aš tiesiog uždegu namuose žvakutę, nueinu į bažnyčią ar cerkvę. O važiuoti ant kapų ir pasižiūrėti, kaip kieno kapas sutvarkytas... Manęs ši tuštybė nevilioja. Aš beveik kiekvieną vakarą sukalbu maldelę už savo artimuosius, tai yra daug svarbiau. Mano tėvai buvo išmintingi ir sakydavo, kad ne spektakliuose esmė, o širdyje, sieloje. Nors tai buvo pasakyta prieš 30 metų, kai kurie dalykai lieka svarbūs iki šiol.