Viktoras ir Živilė Diawaros – apie verslą ir tėvystę: „Mūsų vaikai užaugo su Loftu“

Živilės ir Viktoro Diawarų šeima / Marko Cechanovičiaus nuotrauka
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2020-02-17 22:04
Živilės (40) ir Viktoro (41) Diawarų šeimos pristatyti nereikia. Veikliai porai dėkingi jaučiasi dauguma Lietuvos kūrėjų – prieš dešimtmetį Vilniuje įsteigtas jų menų fabrikas tapo namais jaunoms muzikos grupėms bei atlikėjams, čia surengta šimtai įvairiausių koncertų ir įgyvendinta galybė projektų. Bendras verslas padėjo sutvirtėti Živilės ir Viktoro tarpusavio ryšiui, įprasmino jų santuoką, o meniško chaoso bei idėjų sūkuryje auga ir jų vaikai – Kipras (10) ir Izabelė (7).

Kai ėmėtės projekto, Živilė laukėsi pirmagimio Kipro. Kiti tokiu metu ruošiasi eiti motinystės ir tėvystės atostogų, o jūs – priešingai – pasišovėte įgyvendinti daug energijos reikalaujantį projektą.

Viktoras: Žinoma, buvo visko. Aš linkęs užsidegti ir viską daryti apimtas jausmų. Tačiau laikui bėgant supratau, kad tiek diskutuojant, tiek priimant svarbius sprendimus reikia vadovautis ne tik jausmais, bet ir logika bei argumentais. Šiaip jau esu intuicijos žmogus, o Živilė – ekselio. Viską stengiamės daryti kartu, tačiau aš iki šiol atsakingas už programą, techninę dalį ir įgyvendinimą, o Živilė – už skaičiukus, strategiją, komunikaciją. Taip pat man labiau patinka vykdyti muzikinius projektus, Živilei – visus kitus: konferencijas, dizainerių ir kitų menininkų kolekcijų pristatymus, kalėdines muges ir panašiai.

Živilė: Man patinka turėti tikslų, ilgalaikių vizijų, aiškių strategijų, planų, mėgstu dalykus pasitikrinti ir pagrįsti. Yra buvę labai daug renginių, dėl kurių turėjome nuostolių, nes neatsipirko.

Nelengva būti ir šeimos, ir verslo žmonėmis. Tačiau, kai nusibrėži aiškias ribas, kad namai yra namai, o darbas yra darbas, būna faina. Esu už šeimos verslą. Tai yra bendros vizijos kūrimas ir įgyvendinimas – o kuo daugiau pasitikėti, jei ne savimi ir gyvenimo partneriu? Abu esame veiklūs ir jei dirbtume skirtingus darbus, veikiausiai net nesimatytume.

Živilės ir Viktoro Diawarų šeima / Marko Cechanovičiaus nuotrauka
Živilės ir Viktoro Diawarų šeima / Marko Cechanovičiaus nuotrauka

Bendras verslas padėjo sustiprinti tarpusavio ryšį? Kai aplinkui skyrybų bumas, jūsų pora išlieka viena tvirčiausių Lietuvos pramogų pasaulyje.

Viktoras: Visos šeimos turi skirtingus laimės ir sėkmės receptus. Mes abu – darboholikai, bet tai mus jungia. Kai pradėdavome bendrą projektą, Živilė išeidavo iš namų septintą valandą ryto, o grįždavo dešimtą vakare. Ir dabar yra panašiai, tačiau mes beveik visada kartu. Mūsų darbas beprotiškai įdomus – kasdien bendraujame su meno pasaulio atstovais, dalyvaujame daugybėje įdomių renginių, nemažai keliaujame, tad tikrai nenuobodžiaujame. Nemeluosiu, yra buvę etapų, kai norėjosi viską mesti, tačiau dienos pabaigoje, apžvelgus, ką turime ir kaip viskas auga, tas noras dingdavo. Džiaugiuosi tuo, ką šiandien turime, – tiek šeimos, tiek verslo atžvilgiu. Įsikaliau, kad blogi momentai gyvenime ateina ir praeina – tai natūralu.

Živilė ir Viktoras Diawaros / Marko Cechanovičiaus nuotrauka
Živilė ir Viktoras Diawaros / Marko Cechanovičiaus nuotrauka

O kaip vaikai? Jei ne jums, tai jiems atostogų tikrai reikia.

Živilė: Toks mūsų gyvenimo būdas – jei Viktoras koncertuoja pajūryje, aš su vaikais irgi ten keliauju ir visi kartu dar liekame pailsėti kelias dienas po koncerto. Nelabai galime sau leisti išvykti į Tenerifę mėnesiui – turime per daug veiklos.

Viktoras: Dabar jau gal ir galėtume ilgiau paatostogauti, aprimome, galime sau leisti apmąstyti, ką nuveikėme per dešimtį metų ir ką darysime toliau. Būna tų atostogų – pastarąjį kartą su vaikais savaitę praleidome Izraelyje. Mes savo veiklą galime derinti su atostogomis. Mano mama, teatro režisierė, irgi visur tampėsi mane vaikystėje. Esu įsitikinęs – vaikai nėra priežastis užsidaryti namie.

Diawarų vaikai Izabelė ir Kipras – be galo veiklūs. Dukra mėgsta šokti ir dainuoti, o sūnus jau turi savo „YouTube“ kanalą / Marko Cechanovičiaus nuotrauka
Diawarų vaikai Izabelė ir Kipras – be galo veiklūs. Dukra mėgsta šokti ir dainuoti, o sūnus jau turi savo „YouTube“ kanalą / Marko Cechanovičiaus nuotrauka

Izabelė ir Kipras nepriekaištauja dėl ilgų jūsų darbo valandų?

Viktoras: Mūsų vaikai jau paaugę – Kiprui dešimt metų, jis gimė du mėnesiai prieš atidarant menų fabriką, o Izabelei – septyneri, tiek pat, kiek festivaliui „Loftas Fest“. Juokaujame, kad kiekvienas turi savo gimtadienio dovanas. Prieš gimstant vaikams iš pažįstamų girdėjome ir patarimų, kad atžaloms atsiradus pasaulis nesustoja. Gimusiam vaikui turi skirti dėmesio, tačiau tai nereiškia, kad gyvenimas turi visiškai pasikeisti. Į verslo pokalbius eidavome lopšyje nešdamiesi kūdikį – vaikas ramiai miegodavo, nes susitikimus rengdavome tuo metu, kai Kipras būdavo pavalgęs ir norėdavo miegoti.

Živilė: Mūsų vaikai užaugo su „Loftu“ – jau mėgsta pavadovauti, mato, jei kas nors daro ką nors ne taip, kaip reikėtų. Tarkime, kai praėjusią vasarą buvo pripūstas batutas, Kipras pasipiktino: „Mama, per daug vaikų šokinėja ant batuto, jis gali neatlaikyti tokio svorio.“ Sūnus liepė pasirūpinti įspėjamuoju ženklu. Šypsodamasi jam pasiūliau nueiti pas administratorę ir paprašyti jos pagalbos: nuėjo, padiktavo, ką užrašyti, išspausdino ir tą ženklą pats užklijavo ant batuto. Vaikai mato, kaip tėvai dirba, ir patys įsitraukia į veiklą. Aišku, mūsų darbo specifika tokia, kad ir atžalos gali dalyvauti. Tačiau mums visiems veiklumas ir saviraiška yra labai svarbūs ir sveikintini. Vykstant mugėms vaikai piešia piešinius ir bando juos parduoti. Pirkėjai dažniausiai būname mes, tėvai ar mūsų draugai, bet manau, kad suvokimas, jog pinigai yra uždirbami, jiems tikrai pravers. Be to, jei vaikai nori – kodėl gi ne? Šių norų nereikia slopinti.

Vaikai bando į jus lygiuotis? Nors dar maži, gal jau pasvajoja ir apie nuosavą veiklą?

Viktoras: Kipras nori būti jutuberis, o Izabelė linkusi į šokius, dainavimą. Abu patys susiranda, ką veikti laisvalaikiu, yra visiškai savarankiški. Jau ir pusryčius mums kartais paruošia ir atneša į lovą.

Pas mus beveik kasdien – atvirų durų diena. Namuose netrūksta vaikų ir jų draugų, nes leidžiame jiems kartu piešti, žaisti, dūkti ir kurti.

Živilė: Kipras yra labai užsispyręs – jau atidarė savo „YouTube“ kanalą ir deda ten filmuotą turinį. Jis žavisi Lietuvos vaizdo tinklaraštininkais ir juos seka. Kita Kipro aistra – maisto ruošimas, pavyzdžiui, jau dabar jis kepa blynus geriau už savo mamą (juokiasi). Mes skatiname vaikus – tik pieškit, dažykit, gaminkit! Gal todėl namuose nuolatos knibžda draugų ir kaimynų atžalų. Kartais po kulinarinių bandymų virtuvė atrodo siaubingai, o sriubos, verdamos su bičiuliais, – ne visuomet valgomos. Bet tai ne bėda, svarbiausia – domėtis ir veikti.

Živilės ir Viktoro Diawarų šeima / Marko Cechanovičiaus nuotrauka
Živilės ir Viktoro Diawarų šeima / Marko Cechanovičiaus nuotrauka

Būna, su metais ambicijos tik auga. O kaip jūsų šeimoje? Jaučiate pilnatvę ar priešingai – vis atrodo, kad galima padaryti dar daugiau?

Živilė: Manau, kad viskas kasmet paprastėja, lūkesčių mažėja. Dabar esu įsitikinusi – laimė yra ne karjera, ne pasiekimai ar apdovanojimai, laimė yra daryti tai, kas patinka, ir džiaugtis tuo, ką ir kiek turi. Pamenu įspūdį, kai pirmą kartą išvydau Viktorą: jis buvo įnikęs į muzikos kūrinį, ir mane tai labai sužavėjo – taip atrodo žmogus, kuriam labai patinka jo darbas. Greičiausiai nebuvau tokio mačiusi. Supratau, kad ir aš noriu taip jaustis.

Viktoras: Prieš dešimtį metų man labiausiai rūpėjo šeima – vos gimęs Kipras ir jo sveikata. Vėliau – Izabelė. Dabar, kai vaikai paaugo, norėčiau grįžti prie muzikos, nes šiek tiek ją apleidau. Tačiau „Loftas“ niekur nedings – turime planų ir idėjų, kaip toliau stebinti.

Žurnalo „Žmonės“ prenumeratą rasite paspaudę ČIA.

Naujausi straipsniai