Vietoje studijų vos baigus mokyklą – gyvenimo pamokos Lotynų Amerikoje

Kelionė po Lotynų Ameriką / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-06-30 18:39
Klausimas, ką veikti po mokyklos baigimo, kiekvienais metais kankina tūkstančius abiturientų. Stoti į universitetą, o gal geriau metus praleisti laisvai? Bet ar po to sugebėsiu grįžti į studijų kelią? O gal metai pertraukos kaip tik padės apsispręsti, ką noriu veikti vėliau? Ką apie tai pamanys artimieji? Kol visi aukoja bemieges naktis sesijos metu tam, kad pagaliau galėtų mėgautis vasara, Ieva Akramaitė (19) iš Kauno jau kraunasi lagaminus namo po keturis mėnesius trukusios kelionės tyrinėjant Lotynų Amerikos šalis.

Nugalėjusi visas baimes Ieva dabar noriai dalijasi savo patirtimi su kitais, atsidūrusiais pasirinkimų kryžkelėje.

Kada pradėjai galvoti apie „gap year“ (liet. „Laisvus metus“)? Kaip į tai reagavo artimieji?

Net nežinau, kada tiksliai atėjo ši mintis. Atsimenu, kad grįžusi po ispanų kalbos kursų Ispanijoje (tai buvo vasara po vienuoliktos klasės), pradėjau erzinti mamą kalbėdama apie tokius planus. Vis juokaudavau, kad išvažiuosiu į Pietų Ameriką. Tada tokia mintis visus tik gąsdino. Ir mane tuo pačiu. Tuo metu tikrai nežinojau, ką noriu studijuoti, o laikydamasi nuostatos, kad nenoriu stoti bet kur, labai daug mąsčiau, ką iš tiesų norėčiau veikti baigusi mokyklą. Kadangi dėl to nebuvau tikra iki pat brandos egzaminų pabaigos, o laisvi metai visada buvo vienas iš variantų, ėmiau svarstyti, kaip galėčiau išnaudoti šį laiką. Ši mintis man kėlė labai daug baimės ir abejonių, o didžioji dalis suaugusiųjų, išgirdę bent menkiausią užuominą apie laisvus metus, tik moralizavo. Bėgant laikui, noras tik augo, o šeima ėmė priprasti prie šios minties.

Nuo ko prasidėjo veiklų paieškos?

Pirma užduotis buvo rasti darbą. Niekada prieš tai nebuvau dirbusi, neturėjau jokios patirties. Kai baigėsi egzaminų laikotarpis, buvo labai baisu. Spaudžiau save, kad turiu išnaudoti šiuos metus, bet net nežinojau nuo ko pradėti. Buvo mintis dirbti užsienyje, tačiau jau liepos mėnesį gavau darbą Lietuvoje, klientų aptarnavime. Tai buvo skambučių iš Anglijos priiminėjimas. Po dviejų savaičių išėjau. Ne tik todėl, kad nepatiko, bet todėl, kad gavau daug priimtinesnį pasiūlymą – darbą pirmoje veganiškoje kavinėje Kaune „Ridikas“.

Darbo ten negalėjau vadinti tik darbu, tai pirmiausia nuostabi vieta. Savininkė ir kiti darbuotojai tapome artimi draugai, o besilankantys žmonės buvo taip pat nuostabūs. Vis užsukdavo fotografas A. Morozovas, mano viena mėgstamiausių šokėjų P. Gaižutytė, įvairūs menininkai ir ne tik. Kiekvieną dieną eidavau į darbą su šypsena. Taip pat ėmiau mokytis vairuoti, domėjausi studijų programomis, o vėliau ėmiau siųsti paraiškas į universitetus užsienyje, užsirašiau į įvairius nemokamus internetinius kursus, mokiausi ispanų kalbos.

Stengiausi daugiau skaityti, lankiausi filmų festivaliuose, toliau šokau lindihopą ir leidau laiką su Lietuvoje likusiais draugais. Žinoma, norėjau keliauti, tačiau buvau tikra tik dėl to, kad noriu aplankyti Lotynų Ameriką. Mano draugė vokietė, kuri yra pabuvojusi keliose to krašto šalyse, patarė pradėti keliauti Kosta Rikoje, kuri yra labiausiai europietiška šalis.

Kadangi šis nuotykis turėjo būti mano pirmoji „solo“ kelionė už vandenyno, pagalvojau, kad tai – gera mintis, nebus tokio didelio kultūrinio šoko. Ėmiau ieškoti kelionės bilietų. Žinojau, kad Kosta Rika – pakankamai brangi šalis, todėl turėjau sugalvoti, kaip susitaupyti pinigų. Iš pradžių buvo mintis savanoriauti. Ieškojau įvairiausių programų skirtingose Lotynų Amerikos šalyse, bet didžioji dalis organizacijų prašė didelių įmokų ar įsipareigojimo ilgiems laikotarpiams. Tuomet atradau puslapį „Workaway“. Didžioji dalis darbų, kuriuos siūlė šiame puslapyje, buvo darbai hosteliuose, kurie manęs per daug nežavėjo, mat norėjau labiau kultūrinės patirties. Vieną iš tokių savanorystės pasiūlymų radau būtent Kosta Rikoje.

Kaip prasidėjo kelionė? Kokius bilietus nusipirkai pirmiausia?


Nusipirkau tik bilietą į Kosta Riką, vėliau į Panamą, o po to – į Kolumbiją. Panamai palikau vos vienuolika dienų, kadangi norėjau Kolumbijoje būti būtent tuo metu, kai mano vietiniam draugui bus atostogos.

Kodėl nusprendei keliauti visiškai viena ir nesirinkai jokios konkrečios programos studentams? Juk tikrai ne visi išdrįstų!

Paprasčiausiai bijojau įsipareigoti. Galvojau, o jeigu nepatiks, ką reikės daryti? Beje, nenorėjau mokėti tiek daug pinigų, kai žinojau, kad galiu išsiversti pati. Norėjau mesti sau iššūkį. Tuo metu dar nebuvau susidariusi tikslaus plano, tiesą sakant, draugams, klausiantiems, ko aš ten važiuoju ir ką aš ten veiksiu, net neturėjau tikslaus atsakymo. Įstrigti su nepažįstamu žmogumi ar žmonių grupe taip pat neturėjau jokio noro. Geriausia yra tai, kad keliaudama viena gali daryti tai, ką nori. Šiandien nori gulėti hamake, skaityti knygas ir su niekuo nesikalbėti? Pirmyn! O galbūt nori vaikštinėti po miesto gatves ir kalbinti praeivius? Niekas tau to neuždraus. Aišku, su tuo ateina ir atsakomybė. Ne tik už savo saugumą, bet ir už savo laimę. Niekas tavęs nelinksmins, veiklos rasti teks pačiam.

Bet ar visą laiką jauteisi saugi visiškai nepažįstamame krašte?

Kelionės metu tikrai visą laiką jaučiausi saugi. Į praeivių replikas visada stengdavausi atsakyti draugiškai, sveikinausi su praeiviais, visiems šypsojausi. Gal būtent tai ir padėjo. Žiūrėjau į aplinkinius kaip į žmones, o ne į priešus. Manau, tai yra labai dažna turistų klaida, ypač trečiosiose pasaulio šalyse. Turistai žiūri į vietinius iš aukšto, nemėgsta, kai juos trukdo, bet, žmogau, tu čia esi tik svečias, parodyk truputėlį draugiškumo ar paprasčiausios pagarbos!

Ar turėjai planą, ar viskas vyko spontaniškai?

Turėjau skrydžio bilietus, o visa kita vyko daugmaž spontaniškai. Kuo toliau, tuo mažiau planuodavau. Įpusėjus kelionei, planavau daugiausiai vieną-dvi dienas į priekį. Net jei turėdavau idėją, kur norėčiau nuvykti, planai nuolatos keisdavosi.

Kaip atrodydavo tavo įprasta diena? Kokiose vietose nakvodavai?

Dienos būdavo įvairiausios. Kai keliauji ilgą laiką, kartais reikia visiškai ramių dienų. Tada laiką leisdavau skaitydama ar gulėdama paplūdimyje, kalbėdama su Lietuvoje likusiais draugais. Dienos labai skirdavosi mieste ir gamtoje. Miestuose daug vaikščiodavau, lankydavau kultūrines vietas, klausydavausi gyvos muzikos ir šokdavau, o kartais tiesiog leisdavau laiką gamtoje. Nakvodavau pas „Workaway“ žmones, suteikiančius būstą, arba hosteliuose. Kolumbijoje nakvojau ir pas vietinius – Bogotoje turiu gerą draugą, o Medeljine mane priėmė lindihopo bendruomenės nariai.

Peržvelgus tavo nuotraukas socialiniuose tinkluose, nesunku pastebėti tave su būriu draugų. Kaip sutikai tiek naujų žmonių?

Vienas būdas – ,,Workaway‘‘. Labai susibendravau su žmonėmis, pas kuriuos gyvenau, su kitais savanoriais. Bendraujame iki šiol ir net kuriame planus, kaip susimatyti. Daug žmonių sutikau hosteliuose. Žinoma, kartais nelengva užmegzti artimą santykį, kai žinai, kad turi vos keletą dienų ar valandų kartu, tačiau su keletu žmonių pavyko užmegzti ilgesnes draugystes ir net kelis kartus susitikti bekeliaujant.

Dar vienas būdas sutikti naujų žmonių – bendrauti su vietiniais. Susipažinau su lindihopo šokėjais, muzikantais, savo draugo kolumbiečio draugais. Dalyvaudavau koncertuose, pradėdavau kalbėti su ten grojančiais žmonėmis, leisdavome vakarus šnekėdami, jie kviesdavo mane į muzikos renginius, kartu šokdavome salsą. Ypač Kolumbijoje žmonės man pasirodė labai atviri, visada jaučiausi labai mylima ir laukiama. Iš tikrųjų, pokalbius galima užmegzti visur – muziejuose, meno galerijose, kavinėse, autobusuose, gatvėse. Nors dažnai tai ir likdavo tiesiog nuoširdžiu pokalbiu, kartais susiformuodavo kažkas daugiau.

Supratau, kaip man gera laiką leisti vienai. Pamilau ne tik savo vidų, bet ir išorę. Nešvaistydavau laiko galvodama, ką čia apsirengti, o makiažą naudojau vos keletą kartų. Ir savo kūne jaučiausi tiesiog puikiai – juk sugebėjau užkopti ant kalvų, leistis kriokliais, prakaituojant brautis pro džiungles, nardyti bangose ir prašokti visą naktį!

Ar atradai naujų pomėgių? O gal išbandei dalykus, kurių anksčiau nebuvai bandžiusi?

Taip, daugybę. Kosta Rikoje išbandžiau veiklą, angliškai vadinamą „canyoning“. Tai yra leidimasis kriokliais su karabinu prisirišus prie virvės. Tiesa, iš pradžių man labai nesisekė, vos nenukritau nuo krioklio, bet po to įgudau ir buvo labai smagu. Sužinojau kai kurių dalykų apie automobilių taisymą, pavyzdžiui, kaip pakeisti padangas. Išmokau šokti Salsą. Taip pat mane be galo žavėjo tiesiog bendravimas su žmonėmis. Ne tik todėl, kad sužinodavau daugiau apie pačią šalį bei išgirsdavau jų asmeninę patirtį, bet ir todėl, kad man labai patinka ispanų kalba. Kartais negalėdavau patikėti, kad šie sakiniai, šitos mintys sklinda iš manęs. Ką? Aš galiu kalbėti ispaniškai? Ir suprasti žmones, kurie kalba savo gimtąja kalba? Mane visada žavėjo užsienio kalbos, tad negalėjau atsidžiaugti tuo, kad viskas aplink mane buvo ispanų kalba: muzika, reklamos, net žmonės!

Papasakok trumpai apie šalis, kurias aplankei. Kokie įvykiai įsiminė labiausiai?

Aplankiau tris šalis: Kosta Riką, Panamą ir Kolumbiją. Kosta Rikoje didžiausią laiko dalį praleidau gamtoje: miškuose, upėse, prie vandenyno ar krioklių. Ten dažnai dariau gąsdinančius dalykus. Kopiau kriokliais, landžiojau miškais be takų, vairavau automobilius, šokinėjau į vandenį nuo uolų. Džiaugiausi galėdama pamatyti slaptas, turistų neatrastas vieteles. Tai buvo ypatingai graži patirtis, nes mane gamta visada labai žavėjo. Kosta Rikoje gyvenau su nuostabia šeima, kurioje visi labai susibendravome. Sąlygos buvo minimalios, tačiau niekada neteko miegoti nuostabesnėje vietoje. Tai buvo rankų darbo „bungalow“ tipo būstas. Galėjau girdėti netoliese čiurlenantį šaltinį, rytais ant šalia esančios palmės šokinėdavo beždžionėlės, o vieną naktį, eidama miegoti, sutikau gyvatę.

Panamoje praleidau vos vienuolika dienų, bet per jas spėjau aplankyti visišką Karibų rojų – San Blas salas. Likau sužavėta ir nustebusi, kad laikas taip greitai bėga net tada, kai nieko neveiki! Naktinis dangus, kurį stebėjau, buvo vienas gražiausių mano gyvenime. Dar niekada neteko matyti tiek žvaigždžių. Beje, Panamos mieste teko sudalyvauti ir vietinėje šventėje, į kurią mane pakvietė senukas, už panamietės ištekėjęs prancūzas, gyvenantis Panamoje jau apie trisdešimt metų.

Kolumbijoje praleidau beveik tris mėnesius, todėl turiu labai daug prisiminimų. Ten daug laiko leidau ne tik gamtoje, kuri tiesiog nuostabi, bet ir miestuose, kur sėmiausi jau truputį išsiilgto kultūrinio gyvenimo. Klausiausi gyvos muzikos, šokau, lankiausi muziejuose, jaukiose kavos parduotuvėlėse, o vienas geriausių dienų praleidau su lindihopo bendruomene. Kartu šokome, valgėme, bendravome. Taip pat, buvau labai laiminga pagaliau aplankiusi savo gerą draugą, su kuriuo susipažinau Paryžiuje prieš dvejus metus. Buvo taip gera pabūti jo gyvenimo dalimi! Kolumbijoje sutikau nuostabių žmonių ir ši šalis užima svarbią vietą mano širdyje. Taip ją pamilau, kad vieną dieną norėčiau joje gyventi, gal ne visą gyvenimą, bet bent metus ar kelis.

Kokiu transportu keliaudavai ir nusigaudavai iš vienos vietos į kitą?

Įvairiausiu. Tarp šalių skridau lėktuvais, o tarp miestų dažniausiai keliaudavau autobusais. Kosta Rikoje kartą tranzavome, bet tik iki miestelio šalimais. Karibų jūroje plaukiojau valtelėmis. Dar kartais motociklais teko pasivažinėti.

Ar tiek keliaujant iškilo kokių nors iššūkių?

Iš tikrųjų, viskas ėjosi labai sklandžiai. Kiekvieną nutikimą priėmiau kaip dovaną. Galbūt padėjo tai, kad neturėjau tikslaus plano, nevaržiau savęs. Jei patikdavo vieta, tai likdavau ten ilgiau, neturėjau dienotvarkių, kurių privalėčiau laikytis. Pasiklydusi visada galėdavau užkalbinti praeivius ir paklausti kelio. Visada klausinėdavau aplinkinių, nes mano orientaciniai įgūdžiai nėra labai gerai išlavinti. Tokiais atvejais, ispanų kalbos mokėjimas suteikė daug pasitikėjimo savimi.

Vienintelis iššūkis su kuriuo teko susidurti – ligos. Tikrai nesmagu sirgti, ypač, kai neturi privačios erdvės, kur gali gulėti, kol mama pagamina arbatos. Nors sirgau vos kelis kartus, būdavo, guli ir tikiesi, kad pavyks užmigti. Du iš jų buvo skrandžio sutrikimai, laimei, trukę tik keletą dienų. Tai labai būdinga esant karštam klimatui, mat bakterijos ir virusai labai lengvai plinta. Jaučiausi tikrai labai blogai. Atrodo, turi išnaudoti kiekvieną kelionės akimirką, o čia net atsikelti iš lovos negali, nebent kai vemti reikia. Dar kartą peršalau, bet arbata ir poilsis lengvai mane išgydė.

Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti, ko išmokai per šiuos metus, kaip pasikeitei, ką pasakytum?

Net nežinočiau nuo ko pradėti. Pirmas dalykas – ispanų kalba. Patobulėjau nežmoniškai daug. Kolumbijoje vartojau daugiau ispanų kalbos nei anglų, galėjau laisvai šnekučiuotis ir leisti laiką su ispanakalbiais. Dar vienas naujas įgūdis – Salsa. Pamilau šį šokį. Visada mėgau šokti, bet kelionėje suvokiau, kad man tikrai labai patinka šokti. Kalbant apie asmenybę, įgijau labai daug pasitikėjimo savimi. Sugebėdavau rasti bendrą kalbą su daug vyresniais žmonėmis, o su kai kuriais netgi tapome artimais draugais. Iš tikrųjų, labai pamilau save. Supratau, kaip man gera laiką leisti vienai.

Pamilau ne tik savo vidų, bet ir išorę. Nešvaistydavau laiko galvodama, ką čia apsirengti, o makiažą naudojau vos keletą kartų. Ir savo kūne jaučiausi tiesiog puikiai – juk sugebėjau užkopti ant kalvų, leistis kriokliais, prakaituojant brautis pro džiungles, nardyti bangose ir prašokti visą naktį! Kai myli save, gali labai lengvai mylėti kitus. Supratau, kad turiu empatijos dovaną ir ja naudojausi. Nebebijau kalbėti su žmonėmis. Vadovaujuosi tuo, kad jei galvoji, kad grupė gerai groja – prieik ir pagirk. Matai, kaip gerai tas vyrukas šoka – pakviesk pašokti kartu. Gaži suknelė – tai pasakyk mielą žodį, juk blogiau nuo to nebus!

Kaip manai, kuo visa tai pravers ateinančiais studijų metais?

Kadangi studijuosiu Amsterdame, manau, bus lengviau užmegzti naujas pažintis. Taip pat turiu labai daug motyvacijos mokytis. Tiesa ta, kad pasiilgau žinių. Kartais užeidavo labai stiprus noras mokytis, skaityti. Manau, kad bus naudinga grįžti į studijas pailsėjus ir įsikvėpus. Be to, labai noriu toliau šokti, jau radau lindihopo ir Salsos bendruomenes Amsterdame.

Kodėl pasirinkai būtent Amsterdamą, o ne studijas Lietuvoje?

Na, kadangi jau nuo pat mažens mėgau keliones, studijos užsienyje visada skambėjo palankiai. Žinau, kad didžioji dalis žmonių važiuoja į Didžiąją Britaniją, tai jau tarsi pramintas kelias. Tačiau po „Brexit“ nusprendžiau, kad reikėtų pasidomėti kitomis šalimis. Žiūrinėjant ekonomikos studijų reitingus vienas iš geriausių bei finansiškai prieinamų variantų pasirodė Amsterdamo universitetas.

Ar galėtum teigti, kad šie metai leido apsispręsti dėl tolimesnių studijų?

Taip, tai supratau per šiuos metus. Prieš tai net nesvarsčiau apie ekonomikos studijas. Įsitikinau, kad būdama mokykloje nelabai supratau, kas yra ekonomika ir kokią svarbią vietą ji užima mūsų kasdieniniame gyvenime.

Ar dabar, emocijoms šiek tiek atslūgus, kažką pakeistum, darytum kitaip?


Nekeisčiau tikrai nieko. Labai smagu sulaukti žinučių iš dvyliktokų, kurie taip pat nežino, ką nori studijuoti ir svarsto apie ,,gap year‘‘. Labai juos skatinu neskubėti stoti, daug geriau yra ramiai apsvarstyti visas galimybes.

Galbūt turi konkrečių patarimų žmonėms, galvojantiems apie ,,gap year‘‘? Nuo ko patartum pradėti?

Patarčiau nebijoti ir nepasiduoti suaugusiųjų spaudimui. Tų laisvų metų planas labai priklauso nuo individualaus žmogaus. Ar norisi susitaupyti pinigų artėjančioms studijoms ir įgauti darbo patirties? Užsiimti nauju hobiu? Keliauti? Mokytis kalbas? Savanoriauti? O galbūt tiesiog skaityti daug knygų ir žiūrėti filmus? Nėra blogo plano, svarbu save įkvėpti ir motyvuoti, neleisti nuobodžiauti, o jei yra noro, veiklos visada atsiras.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai