Net jei dabar nežinai, ko nori, tai visai nereiškia, kad neatsirasi ten, kur tau geriausiai seksis. Tai įrodo ne vieno stipraus žmogaus biografija. Sostinės senamiestyje įsikūrusio viešbučio „Pacai“ direktorė Rūta Pulkauninkaitė-Macikė išbandė ne vieną veiklą, kol atsidūrė ten, kur jaučiasi geriausiai.
„Ilgai nesupratau, ko noriu, – prisipažįsta Rūta. – Baigusi mokyklą pasidaviau to meto madai rinktis teisę, bet šiek tiek pritrūko balų ir neįstojau. Dabar dėl to tik džiaugiuosi, nes man būtų buvę per maža bendravimo, o jį labai mėgstu. Tada pasirinkau anglų filologiją, bet kankinausi, nes greitai supratau, kad ta specialybė tikrai ne man. O po karjeros vingių, atėjusi mokytis vadybos ir finansų, pajutau, kad tikrai mokysiuosi su malonumu ir tos žinios man labai pravers.“
Jūsų pirmasis darbas nebuvo susijęs su viešbučiais. Tikriausiai nė negalvojote apie tokį likimo posūkį?
Po studijų įsidarbinau kazino – Lietuvoje buvo ką tik legalizuoti lošimai. Atėjau dirbti biuro administratore į visiškai naują tarptautinę kompaniją, kuri tik kūrėsi, tad dirbau viską: nuo buhalterinių skaičiavimų iki teisės dokumentų rengimo. Buvau jauna, šeimos neturėjau, laiko neskaičiavau, dirbau po šešiolika valandų per parą. Gal dėl to buvau pastebėta ir man buvo pasiūlytos naujos, aukštesnės, pareigos – vėl prisiimdavau papildomų darbų ir vis daugiau atsakomybės, nes buvo įdomu dar ko nors išmokti. Ypač traukė klientų aptarnavimo sritis, pradėjau rašyti blog’ą apie aptarnavimo kultūrą – ką pati pastebėdavau įvairiose sferose, tuo dalydavausi, svarstydavau, kaip buvo galima padaryti geriau. Buvau prikaupusi informacijos tema „Ar šypsena padeda parduoti“, tad ėmiau ir parašiau straipsnį į laikraštį. Jį vartė vieno viešbučio savininkai, kaip tik ieškantys vadovo, ir nutarė, kad šitą merginą reikia pasikviesti dirbti. Iškart radome bendrą kalbą. Prisipažinau, kad neturiu jokių žinių apie finansus, todėl sutarėme, kad mokysiuosi ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Taip iš filologijos nėriau į visiškai kitą sritį... su didžiausiu malonumu.
Vis dar buvote vieniša?
Su būsimu vyru Andriumi susipažinome dirbdami kazino – jis tuomet buvo baigęs politologijos studijas, dirbo rinkodaros vadovu, o aš buvau Kokybės skyriaus vadovė. Vėliau, jau po vedybų, Andrius irgi suprato, kad visada norėjo kažko kito, – baigė grafikos dizaino studijas ir įkūrė savo įmonę. Draugavome devynerius metus. Buvo verta laukti vestuvių.
Moterys kartais sako: „O ne, man nesvarbus tas oficialus statusas.“ Ypač tada, kai joms nesiperša...
Vedybų tikrai norėjau. Ir vyras man padovanojo tokią šventę, kurią prisimenu ir prisiminsiu visą gyvenimą! Visada daug keliavome, todėl vyras sugalvojo, kad mums reikėtų susituokti Zanzibaro saloje. Žinojau tik tiek, kad ten tuoksimės, bet net nežinojau nei dienos, nei valandos – man tereikėjo pasirūpinti tik suknele ir žiedais.
Nereikėjo nei metus planuoti vestuvių, nei panikuoti prieš ceremoniją...
Mūsų vestuvės buvo kuklios, su keletu draugų. Tiesiog priderinome jas prie atostogų – tada buvome pašėlę jėgos aitvarų fanai. Buvo labai smagu, nes kaitavome, ilsėjomės, o vyro negalėjau išklausti, kada gi tos vestuvės. Ir vieną dieną jis staiga sako: „Susikrauk daiktus, sėsk į mašiną, keliaujam į naują vietą.“ Kai atvažiavome, paliko kambaryje nakčiai mane vieną, pajuokavo, kad dar galiu pamąstyti, ar tikrai noriu tekėti, pasakęs, kad rytoj vienuoliktą valandą įvyks mūsų ceremonija. Neįsivaizduoju, kaip jis viskuo pasirūpino! Buvo juodaodis plikagalvis kunigas, kaip iš filmo „Matrica“, buvo mergaitė, barstanti gėles, papuošta palapinė, vaišės, netgi muzikos grupė. Tai buvo labiausiai mane nustebinusi ir pati jautriausia dovana...
Žinau, kad einančios atsakingas pareigas moterys kartais net bijo ryžtis gimdyti, o jei pagimdo, stengiasi labai greitai grįžti į darbą, nes bijo iškristi iš rinkos. Jūs turite du mažus vaikus.
Kai gimė Upė, kuriai dabar penkeri su puse, tariausi, jog pabūsiu su ja metus, bet paskui dar porai mėnesių pratęsiau vaiko priežiūros atostogas. Ir gailėjausi, kad nepabuvau daugiau... Su Vėju, kuriam dabar dveji su puse, pabuvau pusantrų metų. Taigi pasaulis be manęs nesugriuvo. Mane visada traukė ilgiau pagyventi ten, kur šilta, todėl kai gimė vaikai, tą svajonę įgyvendinome. Su Upe išvažiavome į Ispaniją pusmečiui. Teko labai greitai išmokti ispanų kalbą, nes kurortiniame miestelyje ne sezono metu beveik niekas nešnekėjo angliškai, o turėjome išsinuomoti butą. Tai ką – greitai išsiverčiau keletą frazių ispaniškai, paskambinau, pasakiau šešis išmoktus sakinius ir paklausiau, gal kas šalia moka angliškai. Žmogus pakvietė kaimynę, mes pasikalbėjome, suderėjome dėl kainos ir taip išsinuomojome būstą. Laikas Ispanijoje buvo nuostabus. Todėl kai pradėjau lauktis Vėjo, iškart vyro paklausiau: „Kur dabar važiuosime“? Nutarėme: į Balį. Gera medicinos sistema, geras internetas, puikus klimatas, draugiški žmonės.
Jis nesipriešino tokioms avantiūroms?
Taip, dabar manau, kad elgėmės šiek tiek pankiškai, bet nesigailiu nė trupučio! Andriui, aišku, buvo baisiau, kilo daug klausimų: kaipgi jo verslas, kaip jo komanda, kaip seksis per atstumą dirbti? Bet aš buvau kategoriška: kaip nors susitvarkysime! O kai nupirkau bilietus, kelio atgal nebebuvo – išskridome į Balį aštuoniems mėnesiams. Mums, kaip šeimai, sutvirtinti tos ilgos išvykos turėjo didelę reikšmę. Ten nėra mūsų kasdienio gyvenimo trukdžių, kurie, nors ir malonūs, bet atima laiką iš šeimos: nei draugų, nei renginių. Tik mes, jūra ir paplūdimys. Mačiau, koks tvirtas ryšys užsimezgė tarp vyro ir sūnaus: kartais Balyje aš vairuodavau, o vyras automobilyje migdydavo Vėją, priglaudęs prie krūtinės. Ir dabar, naktį, Vėjas dažnai pašaukia ne mane, o tėtį. Vyras Balyje turėjo griežtą dienotvarkę ir daug dirbo kompiuteriu, aš kartais irgi turėdavau atsakyti į laiškus – nebuvo taip, kad nieko neveikiame, tik gulime po palmėmis. Bet ten padirbi padirbi, pūkšt su vaikais į baseiną, išsimaudai. Rytais važiuodavome prie vandenyno surfinti, pakaitomis šokdavome į bangas, kai kitas pliaže būdavo su vaikais. Kartu vakarieniaudavome. Visada kartu kartu kartu. Tai mus labai sutvirtino.
Du maži vaikai ir atsakingos pareigos. Nėra paprasta.
Nėra. Galiu drąsiai pasakyti: nebūtų jokios mano karjeros be vyro palaikymo. Karjeros aukštumas, aišku, pasiekia ir išsiskyrusios moterys su vaikais, bet įsivaizduoju, kaip tai sudėtinga. Vien laiko atžvilgiu – vaikus turi nuvežti į darželį ir iš jo iki šeštos vakaro pasiimti. Jei po šešių atvažiuoji, graužia kaltė, kad tavo vaikas vienas stovi, nes gi visus jau pasiėmė. Mes su vyru dalijamės buities darbais – manau, kad vyrai tikrai pajėgūs, tik reikia duoti jiems pasireikšti. Leiskime jiems tai daryti! Dar prieš šimtą metų už moteris viskas būdavo nuspręsta: kaip gyvens, su kuo gyvens, kiek vaikų turės. Dabar galime spręsti pačios, bet su laisve atėjo didžiulė atsakomybė priimti sprendimus. Paklausti savęs, ko tikrai noriu: tik šeimos, tik karjeros ar ir karjeros, ir šeimos. Nuspręsti ir paskui nesigraužti, kad, tarkim, jau penkiasdešimt, o tu neturi vaikų ar kad nepadarei karjeros. Aš nusprendžiau, kad noriu dirbti, ne vien vaikus auginti, todėl negaliu skųstis, kad vakarais kartais vos kojas pavelku. Upė mėgsta pasakas „iš galvos“ – seku seku, fantazuoju ir jau jaučiu, kaip miegas lipdo akis ir pasakoju kažką, beveik snūduriuodama... Bet netgi jei pareini namo beprotiškai pavargusi, visada turi du pasirinkimus: arba įsijausti į aukos vaidmenį ir savęs gailėti, arba įsijungti antrą kvėpavimą – ir pirmyn!
Daugumos tokių prestižinių viešbučių vadovai – vyrai. Ar moteris vadovė gali tikėtis kitų moterų palaikymo?
Sakyčiau, padėtis gerėja, bet palaikymo „moteris moteriai“, aišku, norėtųsi daugiau. Bet tokia mūsų visuomenė – gal kad mažai įkvepiančių moterų pavyzdžių. Juk yra Lietuvoje ir daug pasiekusių menininkių, ir mokslininkių, ir gydytojų, bet turbūt jos kuklinasi. Kartais moterims atrodo: „Ką jau aš čia tokio ypatingo padariau?“, o vyrai kartais išpučia savo nuopelnus. Dukrą auginame rodydami pavyzdį, kad mama daug dirba, bet gali ir keliauti su šeima, ir turėti savo pomėgių. Norisi paskatinti moteris, kad jos tikrai daug gali! Tik kartais reikia klausytis ne sociumo, „kaip turi būti“, o savęs – kas tau prie širdies. Ne visos nori būti vadovės, kaip ir ne visos nori būti tik šeimos moterys.
Kaip šeimoje dėliojotės finansinius prioritetus?
Kelionės svarbiau nei daiktai. Laikomės taisyklės, kad mažiau daiktų yra geriau. Geriau pinigus skirti dalykams, susijusiems su sveikata: sporto inventoriui, o ne televizoriui – be jo gyvename jau dvylika metų. Jau daugybę metų taupome atostogoms – sutarėme, kad kas mėnesį kiekvienas tam tikrą sumą pervedame į atostogų fondą. Turime tokią gerą taisyklę: prieš tris mėnesius iki atostogų nusiperkame bilietus, prieš du – susimokame už viešbutį ar vilą, o kai jau iškeliaujame, lieka tik gyvenimo išlaidos.
Ką veikiate savaitgaliais?
Kurią nors dieną tvarkomės namus. Buvo laikas, kai kartą per savaitę ateidavo namų tvarkytoja, bet gimus vaikams supratome: jokia tvarkytoja nepadės, jei neišmoksime būti tvarkingi patys ir to neišmokysime vaikų. Taigi stengiamės iš visų jėgų! O šiaip priorietas yra poilsis – kai labai pavargstu, einu į SPA, ypač gerai atpalaiduoja galvos ar viso kūno masažas. Kai jaučiu, kad baigiu pervargti, susistabdau save – bent knygą paskaitau. Norisi ir su draugais susitikti, ir su vaikais pabūti, ir būtinai ką nors skanaus pagaminti šeimai. Mityba domiuosi labai seniai, esu išbandžiusi viską: ir žaliavalgystę, ir vegetarizmą, ir veganizmą. Dabar manau, kad sveikiausia žmogui valgyti viską, bet su saiku. Iš kelionių visada parsivežu po receptų knygą, mano eksperimentai gali ir ne visai gerai baigtis, bet dažniausiai pavyksta. Šeima valgo!