Jau daug metų esu artima dainininkės Romos Mačiulytės (57) bičiulė. Lydžiu ją į koncertus, kartais užsuku į namus arbatos, dažnai pabendraujame telefonu. Daug apie ją žinau. Bet pabandysiu išdėstyti situaciją neperžengdama konfidencialumo, padorumo ir draugiškumo ribų.
Tą dieną, kai Roma išsikvietė policijos pareigūnus, vykau į Kauno A.Mackevičiaus gatvę ir aš. Buvau sulaukusi Romos skambučio su prašymu padėti. Išvykdama kolegoms pranešiau, kur važiuoju, ir paprašiau, jog tuomet, jei negrįšiu, ieškotų manęs nurodytais duomenimis.
Kodėl? Bijojau. Supratau, kad kažkas vyksta. Juk per daugybę bendravimo metų tikrai sugebu atskirti, kur Roma kalba išsigandusi, o kur – po gerai pavykusio koncerto.
Apie tai, kad reikia pagalbos, SMS buvo gavusi ir šiuo metu Amerikoje esanti Romos dukra. Ji ją man persiuntė. Žinutėje nurodytu adresu buvau anksčiau nei pareigūnai. Nežinojau, kad ir jiems paskambinta. Ieškodami Romos supratome, jog žinutėje buvo klaida – nurodytas ne tas namo numeris.
Visada buvau pirmiau pareigūnų. Man net susidarė įspūdis, jog jie nelabai ir nori ieškoti skambinusios moters. Tačiau rezultatą pasiekėme. Tikrąjį adresą išsiaiškinome. Roma greitosios pagalbos medikų nuvežta apžiūrai. Jai, kaip mane informavo medikai, nustatyti daugybiniai kūno sužalojimai, negresiantys gyvybei. Kad tai tiesa, mačiau pati.
Viso Romos kūno neapžiūrinėjau, bet kad ji ne mėlynos spalvos makiažą pasidariusi, buvo akivaizdu.
Buvau tikrai pasipiktinusi, kai trečiadienį Kauno VPK viršininkas Darius Žukauskas, komentuodamas situaciją televizijai, sakė, jog Romos Mačiulytės sumušimo versija nepasitvirtino. Nepasitvirtino? O kada ta versija tirta?
Jai, kaip mane informavo medikai, nustatyti daugybiniai kūno sužalojimai, negresiantys gyvybei. Kad tai tiesa, mačiau pati.
Trečiadienį trijų Kauno VPK Komunikacijos skyriaus darbuotojų ieškojau nuo ankstyvo ryto. Niekas nekėlė ragelio. Šiandien, ketvirtadienį, norėdama užduoti ką tik minėtus klausimus pačiam D.Žukauskui, vėl buvau nukreipta į Komunikacijos skyrių.
Ilgai vargau, kol prisiskambinau. Žinote, kuo trys už valstybės lėšas išlaikomi atstovai spaudai užsiima antrą rytą? Ogi posėdžiauja. Su savo vadais. Ne su spauda. Turbūt ne vienas įsitikinote, jog posėdžiai valdiškose institucijose yra tarsi gyvybės ir mirties klausimas.
Norėjau jų dar paklausti, iš kur žiniasklaida žino, kad Roma Mačiulytė – psichiatrijos ligoninėje? Ir kas tai patvirtino? Juk teikti informaciją apie žmogaus sveikatą yra nusikaltimas. Be to, galiu patikinti. Ji ligoninėje. Bet ne psichiatrijos.
Kalbant apie alkoholį – nuo kada tai tapo lengvinančia aplinkybe kalbant apie smurtą? Juk moteris sužalota. Ar to pareigūnai nepastebėjo? Ji sužalota ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Kalbant apie alkoholį – nuo kada tai tapo lengvinančia aplinkybe kalbant apie smurtą? Juk moteris sužalota. Ar to pareigūnai nepastebėjo?
Man kyla klausimų. Kas čia vyksta? Ir kodėl? Su policijos pareigūnais esu susidūrusi ne kartą. Kaip nukentėjusioji. Viena istorija nutiko prieš dešimt metų. Paskutinė – prieš tris savaites. Beje, iš policijos nesu sulaukusi skambučio nei dėl šio įvykio, nei dėl R.Mačiulytės. Nors mano duomenis pareigūnai turi.
Maždaug prieš 10 metų prie pat namų apvogė mano mamą. Nusikaltėlis griebė rankinę, mama nepaleido, jis ją pargriovė ir vilko apie 5 metrus. Ir tik kai mama prieš savo veidą pamatė nusikaltėlio batą (jis ruošėsi jai spirti į veidą), ji paleido rankinę. Mama grįžus namo skambino į policijos nuovadą (Šiaurės pr.), pareigūnai liepė ateiti į nuovadą pačiai. Nuvykus ten kartu su vyru, tyrėjas davė pažiūrėti nuotraukas, gal ji atpažins nusikaltėlį.
Jai parodžius į vieną nuotraukoje esantį veidą, kuris atitiko jos matyto nusikaltėlio aprangą ir išvaizdą – tyrėjas pasakė, kad negali būti, nes šitas „dirba“ Vilijampolėje. Po to liepė atnešti pavogto telefono dokumentus. Tuo tyrimas ir baigėsi – nei pavogtų daiktų, nei dokumentų. Mes patys vaikščiodami rajone ir ieškodami po krūmais ir atliekų konteineriuose radome rankinę, už kelių dienų netoliese esančio darželio teritorijoje mergina rado dokumentus ir raktus.
Panašiu laiku man apvogė pirmame aukšte nuomojamą butą Landsbergio Žemkalnio gatvėje. Pavogė muzikinį centrą, du siuntinius kosmetikos ir smulkmenų iš spintų. Atvyko net 4 pareigūnai į pusantrinio kambario butą, apžiūrėjo. Kadangi ant palangės buvo didelės plaštakos antspaudas, iš lauko pusės didelės pėdos antspaudas, paėmė mūsų pirštų antspaudus.
Nusikaltėlis įlipo ir išlipo per kambario langą. Nors vienas iš atvykusių pareigūnų man išvardino keletą rajone esančių butų, kuriuose gyvena potencialūs nusikaltėliai, niekas daugiau manęs niekur nesikvietė, niekas nieko nepranešė. Ir netgi, kad nutrauktas ikiteisminis tyrimas aš negavau jokio pranešimo.
2015 m. lapkričio 30 d. kita mašina nubraukė stovintį prie darbo mano automobilį ir nuvažiavo. Kolegė matė per langą įvykį. Užsirašėm automobilio numerius, iškviečiau policiją. Praėjo 17 dienų, tačiau su manimi dar nesusisiekė nei pareigūnai, nei tyrėjai, neinformavo apie tyrimo eigą.
Iškyla klausimas, kiek turi užtrukti laiko, kol policija suras pažeidėją pagal automobilio valstybinius numerius. Ar reikia laiko tam, kad pažeidėjas spėtų susitvarkyti savo automobilio įbrėžimus, atsižvelgiant į tai, kad už pabėgimą iš įvykio vietos (kaip mane informavo atvykę į įvykio vietą pareigūnai) jam gresia teisių atėmimas iki 3 metų?
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo paskelbta, kad Lietuva yra teisinė valstybė. Tačiau atsižvelgiant į pastaruosius ir į daugelį kitų įvykių man peršasi tik viena mintis – teisės tiems, kas kuria įstatymus, o pareigos ir įsipareigojimai tiems, kam jie kuriami.