Vieno pirmųjų Vilniaus fotografų Abdono Korzono gyvenimas – paženklintas netektimis ir tremtimi

Abdono Korzono nuotrauka
Autorius: Dainius Junevičius
Publikuota: 2019-11-09 10:42
Vienas pirmųjų Vilniaus fotografų Abdonas Korzonas iš Paryžiaus kadaise parsivežė ne tik reikalingą įrangą steigiamai ateljė, bet ir madą fotografuoti miesto vaizdus, apylinkes ir tapo stereoskopinių nuotraukų Lietuvoje pradininku. Tačiau numalšintas 1863-iųjų sukilimas sužlugdė garsaus fotografo gyvenimą: jį paženklino pakrikusi psichika, nutrūkusi veikla, iširusi šeima, tremtis ir vienatvė ilgintis artimųjų.

Vilniuje 1860 metais buvo keturios fotografijos ateljė, teikiančios paslaugas vilniečiams ir iš Vilniaus bei aplinkinių gubernijų atvažiuojantiems gyventojams. Tuo laiku nuotraukos kainavo kelis rublius, tačiau pasiturintis bajoras galėjo išleisti tokią sumą. Nuotraukų kainas galime palyginti su kitomis: parodos ar koncerto bilietas dažniausiai atsieidavo apie 15 kapeikų, knygų prasidėdavo nuo vieno rublio, 12 spalvotų nosinių būdavo nuo 3 iki 9 rublių.

Norintys įsiamžinti galėjo rinktis Prūsijos piliečio Alberto Swieykowskio studiją Vokiečių gatvėje, italų kilmės vilniečio dainininko Achillo Bonoldi ateljė priešais dabartinę L. Stuokos-Gucevičiaus aikštę arba vieną iš dviejų Didžiojoje gatvėje veikiančių ateljė. Šios priklausė giminaičiams bendraamžiams Walerianui Dowmontui ir Abdonui Korzonui, kilusiems iš to paties Pašaltuonio netoli Tauragės. Swieykowskio ateljė traukė prabanga. Amžininkų tvirtinimu, čia buvo daromos geriausios Vilniuje portretinės nuotraukos. Šioje ateljė mėgdavo fotografuotis diduomenė, aukšti rusų valdininkai. Kitokia publika rinkdavosi Abdono Korzono ateljė – į ją užsukdavo jauni bajorai, dvasininkai, patriotiškai nusiteikę dvarininkai, literatai, mokytojai.

1824-aisiais gimęs Korzonas į Vilnių atsikėlė gyventi apie 1858 metus.

Korzonų giminė priklausė Minsko gubernijos bajorams, bet jau fotografo senelis gyveno Žemaitijoje, Tauragės apylinkėse. Apie 1836-uosius tėvai su šešiais vaikais persikėlė į Polesę Baltarusijoje ir Mozyriaus bajorų mokykloje Abdonas pradėjo lankyti pirmą klasę. Skirtingai nei jaunesniems broliams, kurie mokėsi gerai ir vėliau studijavo Miškų institute Sankt Peterburge, Abdonui sekėsi prastai – jam nepavyko baigti net šešių gimnazijos klasių.

Nežinia, kur ir kokiomis aplinkybėmis jis pirmą kartą susidūrė su fotografija. Pasaulyje apie Daguerre’o išradimą paskelbta 1839 metais, kai Abdonui Korzonui buvo penkiolika.

Fotografijos gimimo metais laikomi 1839-ieji. Tada Prancūzijoje paskelbtas Louis-Jacques’o Mandé Daguerre’o sukurtas vaizdų fiksavimo sidabro plokštelėse metodas. Labai greitai išradimas pasiekė Lietuvą. Jau tais pačiais metais iš Paryžiaus grįžęs grafo Ludwigo Wittgensteino vaikų mokytojas šveicaras François Marcillacas parsivežta kamera fotografavo Verkių rūmus.

Dagerotipijos era baigėsi, kai sugalvota nuotraukas pradžioje daryti ant stiklinio negatyvo, o paskui iš jo dauginti norimą kiekį atspaudų ant fotografinio popieriaus. Dar labiau fotografija atpigo, kai André-Adolphe’as-Eugène’as Disdéri sukonstravo fotoaparatus su keliais objektyvais, leidžiančiais vienu metu ant vieno negatyvo padaryti kelias nuotraukas.

Šeštajame XIX amžiaus dešimtmetyje vis daugiau nuotraukų buvo daroma ant popieriaus ir vis mažiau ant sidabro plokštelių. Tikriausiai tuo metu Sankt Peterburge gyvenantis Korzonas ir susidomėjo fotografija, įgijo pirmųjų darbo įgūdžių. Į Vilnių atvyko jau mokėdamas fotografuoti, apsisprendęs čia įkurti savo studiją ir turėdamas svajonę praturtėti. Šiam tikslui pasiekti buvo labai naudinga būsimo fotografo kelionė į Prancūziją 1858-aisiais.

Paryžiuje jis pamatė svarbiausius fotografijos pasiekimus, apsirūpino ateljė įsteigti reikalingais prietaisais ir priemonėmis.

Tikriausiai pamatęs, kokios populiarios vietovaizdžių nuotraukos Prancūzijoje, iš Paryžiaus parsivežė ir dvi naujas idėjas – įamžinti apylinkes ir fotografuoti ne tik plokščius, bet ir erdvinius, stereoskopinius vaizdus. (Stereoskopinėje nuotraukoje yra du kadrai viename užfiksuotas vaizdas, kurį regi kairė akis, kitame tai, ką mato dešinė. Žmogus, žvelgdamas į tokią fotografiją pro specialų žiūroną, gali matyti erdvinį vaizdą.)

Grįžęs iš Paryžiaus Abdonas 1859-aisiais Didžiojoje gatvėje netoli Savičiaus gatvės atidarė ateljė. Tais pačiais metais gegužės 10 dieną vedė 22-ejų Vandą Korzonaitę, su ja susilaukė dviejų vaikų – 1861-aisiais dukros Vandos ir 1863-iaisiais sūnaus Boleslovo Abdono.

Pirmąsias vietovaizdžių nuotraukas Korzonas padarė 1860-ųjų vasarą, po metų jau buvo nufotografavęs nemažai istorinių Vilniaus pastatų, aikščių ir gatvių, o 1862-aisiais paskelbė ketinantis sudaryti gražiausių Vilniaus fotografijų albumą, kuris bus dailiai įrištas. Per trejus veiklos Vilniuje metus atsirado keliasdešimt nufotografuotų vaizdų ir stereoskopinių nuotraukų. Deja, Lietuvos ir užsienio šalių rinkiniuose išliko tik 14 originalių vietovaizdžių nuotraukų ir 6 stereoskopiniai vaizdai.

Su fotoaparatu Korzonas kopė į Vilnių supančias aukštumas, fotografavo pro aukštų pastatų langus, įamžino istorijos ir architektūros paminklus, Vilniaus apylinkes, visą Lietuvą dominančio Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesimo momentus, Panerių geležinkelio tunelio statybą ir per Vilnios upę prie Naujosios Vilnios pastatytą laikinąjį medinį geležinkelio tiltą. Nufotografavo ir Trakų pilies griuvėsius, Jašiūnų dvaro rūmus, netgi Raseinius ir galbūt Šiluvą.

Žinoma daugiau kaip šimtas išlikusių jo ateljė kurtų portretinių nuotraukų. Daug jų rasta šeimų albumuose, bet nemažai ir 1863 metų sukilimo dalyvių arešto bei tardymo bylose. Korzono fotografijų galerijoje galime išvysti labai iškilių figūrų. Jo ateljė įsiamžino į Vilnių atvykęs poeto Adomo Mickevičiaus sūnus Vladislovas su seserimi Marija, taip pat tada vienintelio Vilniaus laikraščio „Kurier Wileński“ redakcijos kolektyvas, kiti kultūros atstovai, daug kunigų, mokytojų, būsimo sukilimo vadai dvarininkai Antanas Jelenskis ir Jokūbas Geištoras.

Sukilimo dalyviai fotografavosi ne tik pas jį, pavyzdžiui, žinoma Kosto Kalinausko nuotrauka, daryta Achillui Bonoldi, kuris vėliau taip pat įsitraukė į sukilėlių judėjimą, priklausiusioje ateljė. Nerasta nė vienos nuotraukos, rodančios, kad pas Korzoną būtų fotografavęsi caro valdininkai. Zigmantas Sierakauskas, iškviestas vadovauti sukilėlių kovoms su caro kariuomene, trumpai buvo apsistojęs Vilniuje ir taip pat užsuko pas Korzoną.

Žinodami, kad fotografas neišduos, pas jį nebijodavo ateiti jaunuoliai, pasipuošę patriotine apranga, – už jos vilkėjimą buvo baudžiama. Korzono nuotraukose įamžinti vyrai, avintys aukštaauliais batais, su konfederatėmis ant galvų, tradiciniais bajoriškais apsiūtais kailiniais (čamarkomis), plačiais diržais su sagtimis, ant kurių pavaizduotas Vytis ir lenkiškas erelis, o kai kurie drįso nusifotografuoti ir su ginklais rankose.

1863 metų sausį prasidėjęs sukilimas visiškai pakeitė fotografo Abdono Korzono gyvenimą: jis buvo areštuotas ir ištremtas, iširo šeima, nutrūko jo, kaip fotografo, veikla. Korzonų šeimoje vyravo patriotinės nuotaikos, todėl visiškai suprantama, kad ir Abdonas palaikė kovą už nepriklausomos valstybės atkūrimą. Išgirdę apie įvykius jau vasario mėnesį į Vilnių pradėjo važiuoti ir kitur Rusijoje gyvenantys lietuviai, pasirengę įsitraukti į sukilimą – arba stodami į kovotojų būrius, arba padėdami gauti ginklų. Tarp jų buvo ir fotografo Abdono Korzono brolis Brunonas, parūpinęs ginklų siuntą iš Maskvos, padėjęs telkti kovotojus į sukilėlių būrius.

Greičiausiai kalbos apie fotografo ryšius su sukilimu paskatino caro valdžią atsiųsti pas jį provokatorių leibgvardijos pulko muzikantą Antoną Koteckį. Apsimetęs, kad nori stoti į sukilėlių būrį, jis išsiaiškino, kad Abdonas Korzonas siunčia einančius į sukilimą pas Bernardinų vienuolyno diakoną Adrijoną Novickį duoti priesaikos ir paskui nurodo kelią, kaip patekti pas sukilėlius. Per kratą Korzono ateljė 1863-iųjų balandžio 23-iąją rasti jo brolio paslėpti septyni šautuvai ir 500 šovinių. Abdonas Korzonas ir Adrijonas Novickis tuoj pat buvo areštuoti. Brolis Brunonas ėmė slapstytis, bet buvo suimtas po metų, kai ieškojo būdų pereiti sieną.

Areštuotas ir tardomas Abdonas Korzonas paminėjo tik tuos žmones, kurie buvo žuvę arba pasislėpę. Gegužės 22 dieną Vilniuje įvykdžius pirmąsias mirties bausmes, Korzonui dėl didelės įtampos pašlijo psichika ir jis pateko į ligoninę. Išgyvenimus kalėjime sustiprino ir žmonos abejingumas. Korzonui jau gyvenant tremtyje, žmonos prašymu 1865 metų pabaigoje jų santuoka buvo nutraukta. Vanda Korzonienė susituokė su sūnaus krikšto tėvu Jonu Levickiu, Vilniaus architektu.

Kai sveikata šiek tiek pasitaisė, rugsėjo 30-ąją įvyko Abdono Korzono teismas.

Jame priimtas nuosprendis atimti iš fotografo bajoro vardą, konfiskuoti turtą ir ištremti į Sibirą. Tremtyje Jenisiejaus gubernijoje Korzonas fotografija nebeužsiėmė, dirbo pas aukso pramoninką Aleksandrą Lopatiną. Pritaikius amnestiją, 1871-ųjų pabaigoje bajoro vardas ir teisės grąžintos, leista persikraustyti į Orenburgo guberniją – po metų Abdonas persikėlė į joje esantį Troicką, neturėdamas jėgų ir lėšų keliauti toliau, ten pasiliko.

Paskutinį kartą dokumentuose Korzonas minimas 1874-ųjų gegužę – nei jo mirties vieta, nei laikas, nei kapo vieta nežinomi. Aišku tik tiek, kad jis jau niekada nebepamatė nei žmonos, nei vaikų, tikriausiai nesusitiko su broliais. Greičiausiai Troicke ir užgeso vienišas, taip ir neatgavęs sveiko proto. Vilniuje, Saulės kapinėse, palaidotos abi Abdono seserys Paulina ir Olimpija, brolis Brunonas, brolio Vladislovo sūnus Vitoldas.

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai