Antroji festivalio „Midsummer Vilnius“ savaitė prasidės vienu garsiausių šiuolaikinių tenorų tituluojamo Charleso Castronovo koncertu. Liepos 18 d. koncerte Valdovų rūmų didžiajame kieme skambės romantiška, specialiai festivaliui parengta dviejų dalių programa – klasikinis rečitalis ir neapolietiškos melodijos.
Vienas ryškiausių jaunosios kartos tenorų Charlesas Castronovo, kurį operos legenda Placido Domingo priglaudė po savo sparnu, užkariavo klausytojus, koncertuodamas garsiausiose Europos ir pasaulio scenose. Atlikėjas įkūnijęs daugybę skirtingų operų personažų, todėl chameleoniškumas koncertą pavers ypač gaivališku ir įvairialypiu.
Nuo savo karjeros pradžios Ch.Castronovo koncertuoja didžiausiuose pasaulio operos teatruose: Covent Garden, Vienos valstybinėje operoje, Berlyno valstybinėje operoje, Paryžiaus operoje, Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene, Teatre „Royale de la Monnaie“ Briuselyje ir daugelyje kitų, nepamirštant festivalių Zalcburge ir Provanso Ekse. Jo repertuare – nuo didžiųjų tenoro vaidmenų Mocarto operose „Don Žuanas“, „Visos jos tokios“, „Užburtoji fleita“ iki „Liučija di Lamermur“ (Edgardo), „Meilės eliksyras“ (Nemorino), „Traviata“ (Alfredo).
Prieš atvykstant į Vilnių, Charlesas kalbasi su festivalio „Midsummer Vilnius“ vadovu Valdu Petreikiu:
Charles, Lietuvoje esi koncertavęs keletą kartų skirtingoms progoms ir skirtinguose renginiuose, kaip tau sekėsi?
Paskutinį kartą Lietuvoje lankiausi 2017 metais, kaip tik „Midsummer Vilnius“ festivalyje. Labai džiaugiuosi sugrįždamas čia, vertinu lietuvišką maistą, žmonių nuoširdumą, moterų grožį ir jausmą, kurį jaučiu čia svečiuodamasis. Žinau, kad būsiu jausmingai sutiktas išsilavinusios, kultūringos ir šiltos auditorijos. Savo pasirodymo vakarui turiu idėją operines arijas papildyti senomis neapolietiškomis dainomis. Pirmoje programos dalyje, akomponuojant pianinui, atliksiu klasikines operos arijas, o antroje dalyje prijungus gitarą ir mandoliną, sukursime mažą neapolietiškos atmosferos ansamblį, tikiuosi bus labai gera! Linkiu žiūrovams mėgautis programa, kuri bus jausminga ir žemiška, vasaros vakaras tokiai muzikai yra tobulas metas!
Ar gali Tavęs nežinantiems papasakoti apie savo tenoro karjerą?
Aš gimęs Niujorke, augęs Los Andžele. Nuo vaikystės mėgau vaidinti, teatro pamokas, muzikuoti, o nuo paauglystės pamėgau rock&roll‘ą ir groti gitara. Buvau „apsėstas“ rock&roll ‘o, „The Beatles“ grupės ir kitų klasikinių šio žanro grupių. Sykį mokykloje, kai eilinį kartą su geriausiu draugu per pietų pertrauką grojome „The Beatles“ dainas, pro šalį ėjusi choro vadovė pasakė komplimentą apie mano balsą ir pasiūlė prisijungti į chorą.
Aš jai atsakiau, kad būsiu roko žvaigždė, o ne choristas. Ji būdama protinga moteris man pašnibždėjo, kad chore yra vaikinų trūkumas, tai suveikė ir aš nuėjau! Iki tol priklausiau net 3 roko grupėms, bet mano balsas buvo per daug „švarus“, nepakankamai žemas ir grubus rokui. Buvau sužavėtas choro harmonija. Supratau, kad klasikinius garsus išdainuoju daug lengviau nei roko, o kai išgirdau operą, supratau, kad ji labai dramatiška ir aistringa. Man opera tapo klasikinės muzikos rock&roll‘u! Nuo 16 metų aš nebesidomėjau niekuo kitkuo, tik opera! Taip viskas ir prasidėjo!
Tau gana anksti pasisekė sutikti su garsiausiais operos grandais, kaip tai vyko?
Man labai pasisekė, kad galėjau dainuoti su garsiausiais pasaulio tenorais: Luciano Pavarotti, Placido Domingo ir Jose Carreras. Kai pradėjau dainuoti Los Angelo Operoje, gavau rolę „Fedoroje“, kur pagrindinę rolę atliko P. Domingo – man tai buvo svajonės išsipildymas, nes jis buvo vienas iš mano herojų. Su juo ant scenos buvau ne vieną kartą, nes toje Operoje praleidau 2 metus. Vėliau išvykau į New York‘ą, į jaunųjų artistų programą, „Metropolitan“ Operoje. Luciano Pavarotti atvyko dainuoti „Tosca“ ir tarp repeticijų vienas pianistas mane pristatė mane jam, o jo pirmi žodžiai buvo: „Sveikas, kaip tu? Gal nori man padainuoti?“. Po trijų dienų aš buvau jo bute ir dainavau jam, tada gavau jo pamokų, o išeinant jis pasakė, kad duočiau žinoti, jei reikės jo pagalbos. Nebuvau toks drąsus, kad prašyčiau jo telefono numerio, padėkojau ir išėjau išsinešdamas vaizdą, kaip man įėjus jis sėdėjo ant sofos ir valgė ledus. Niekada nepamiršiu šio vaizdo, tai buvo nuostabu!
Na, o gastroliuodamas Portlende, Oregone susipažinau su dirigentu, kuris buvo J. Carreras sūnėnas. Prisipažinau, kad jo dėdė yra vienas iš mano autoritetų ir sykį jis man pasakė, kad dėdė šiandien stebės repeticiją. Aš buvau šoke, nes turėjau pirmą kartą dainuoti „Elixir of Love“ ir labai jaudinausi. Tačiau viskas pavyko kuo puikiausiai. Taip susipažinau su trečiuoju savo autoritetu.
Taip pat esu dainavęs su Kostu Smoriginu ir kitais lietuvių atlikėjais, Lietuvoje yra labai daug talentų.
2019 m. tapai tarptautinių operos apdovanojimų laureatu ir buvai pripažintas geriausiu pasaulyje operos vokalistu. (Geriausia operos dainininke tuose pačiuose apdovanojimuose pripažinta Zalcburgo festivalyje Salomėjos vaidmeniu pasaulį pakerėjusi Lietuvos atstovė Asmik Grigorian.) Ką tau reiškė šis apdovanojimas?
Niekada nebuvau vienas iš tų dainininkų, kurie mirga naujienose, aš esu dirbantis tenoras. Man patinka dirbti, būti geru kolega ir sukurti truputį meno. Apdovanojimas man buvo patvirtinimas, kad mano sunkus darbas buvo pripažintas. Mes, menininkai, apiplešiame save iš santykių pusės, praleidžiame vaikų gimtadienius ir mokyklos šventes bei futbolo rungtynes, patiriame nemažai vienatvės. Tiesa, daug kas mūsų gyvenime atrodo žavingai, bet ne kartą per savo gimtadienį vakarieniavau vienas. Visą dieną dirbau, mokiausi, o tada nusivedžiau save vakarienės – ir tai tikrai nėra žavinga. Aš, kaip tėvas turiu daug paaukoti, ir nors mano vaikai supranta mano darbo specifiką, savo apdovanojimą skyriau visoms šeimoms, kuriose yra atlikėjų.
Charlie, kas laukia tavęs ateityje, kokie tavo norai?
Karjeros pradžioje sakiau, kad noriu būti garsus operos solistas ir dainuoti populiariausiose pasaulio vietose, ilgainiui mano tikslai ėmė keistis, dabar man svarbiausia tobulėti savo tempu, kad bet kuris mano pasirodymas būtų aukštos kokybės. Taip pat anksčiau maniau, kad kuo daugiau turėsiu patirties, tuo mažiau jaudinsiuosi, bet nutiko priešingai – populiarumas ir profesionalumas didina lūkesčius, ir jaudulys didėja.
Žinote, supratau, kad visi operų namai yra nuostabūs ir ypatingi, ar dainuočiau „Metropolitano“ Operoje ar mažos šalies Operoje – skiriu lygiai tiek pat atsidavimo, energijos ir jausmo. Šiuo metu man tai yra svarbiausias dalykas – atiduoti visą save, nepriklausomai nuo aplinkybių Atvykstu į Lietuvą atvira širdimi ir siela.