Vienas geriausių šiuolaikinių smuikininkų Julianas Rachlinas: „Scena – mano šventoji vieta“

Julianas Rachlinas / Rygos Jūrmalos muzikos festivalio nuotr.
Autorius: ŽIVILĖ KAREVAITĖ
Publikuota: 2019-08-17 15:54
Klasikinės muzikos virtuozas, vienas geriausių šiuolaikinių smuikininkų pasaulyje Julianas Rachlinas (44) su Bavarijos radijo simfoniniu orkestru atidarė pirmąkart rengiamą Rygos Jūrmalos muzikos festivalį. Pasirodymą žiūrėjo Latvijos prezidentas Egilis Levitas ir garbūs svečiai iš visos Europos. Po dviejų valandų trukmės renginio neliko bilietų į kone visus mėnesį truksiančio festivalio koncertus – Julianas užbūrė net kiečiausių kritikų širdis.

Smuikininko ir dirigento Juliano Rachlino koncertai suplanuoti dvejus metus į priekį. Interviu – ne ką trumpesniam laikotarpiui. Tačiau išgirdęs, kad atvykome iš Lietuvos, Julianas pasidavė gimtojo Vilniaus sentimentams ir neleido atšaukti pokalbio, o užsisėdėjęs viešbučio vestibiulyje vos nepavėlavo į lėktuvą grįžti namo.

Gimėte Vilniuje, čia gyvenote iki ketverių metų, vėliau tėvai emigravo į Vieną. Kokie jūsų santykiai su Lietuva dabar?

Daugelį metų važinėjau į Lietuvą, tačiau pastaruoju metu šiek tiek praradau ryšį – joje nebuvau jau aštuonerius metus. Nuo 1990-ųjų nuolatos skraidžiau į Vilnių darbo reikalais: dirbau su fantastišku Vilniaus kameriniu orkestru, su juo koncertavome ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Vilniuje taip pat dirbau su UNICEF – po ypač sėkmingo labdaros koncerto Operos ir baleto teatre 2010-aisiais buvau pakviestas tapti Lietuvos geros valios ambasadoriumi. Didžiuojuosi, kad esu šios organizacijos, ginančios vaikus ir jų teises, atstovas.

Lietuvoje klasikinei muzikai labai sunku ekonomiškai, bet tikiu, kad Rygos Jūrmalos muzikos festivalis jums bus pavyzdys, jog aukšto lygio klasikinė muzika gali skambėti ne tik didžiosiose pasaulio sostinėse, o aš dar ne kartą grosiu lietuviams.

Jūsų mama – pianistė Sofija Rachlin – iki šiol puikiai kalba lietuviškai. Gal palaikote ryšį su čia likusiais giminaičiais?

Mano teta ir dėdė vis dar gyvena Vilniuje. Su jais artimai bendraujame, juos aplankydavome ir kai buvau mažas. Mano tėvas Michailas kilęs iš Rusijos gilumos – Čeliabinsko. Atvykęs į Lietuvą jis susipažino su mama ir po ketverių metų nuo mano gimimo, 1978-aisiais, emigravo į Austriją. Vilnius man visada yra ypatingas miestas, kuriame gimiau, nors Viena visą gyvenimą buvo mano namai.

Julianas Rachlinas / Rygos Jūrmalos muzikos festivalio nuotr.
Julianas Rachlinas / Rygos Jūrmalos muzikos festivalio nuotr.

Jūsų gyvenimas – nesibaigiančios kelionės. Namai turbūt tik simbolinė sąvoka?

Iš tikrųjų mano namai yra visur ir kartu niekur. Tris šimtus dienų per metus tai – lėktuvai, viešbučiai, užkulisiai. Taip yra pastaruosius 32 metus... Viskas prasidėjo, kai buvau vos trylikos. Nuo to laiko nežinau, ką reiškia viename mieste praleisti daugiau nei 3–5 dienas. Jeigu namuose praleidžiu dvi savaites, pradedu jaustis lyg nesavas. Pripratau prie tokio gyvenimo būdo ir nebenorėčiau, kad būtų kitaip, – man patinka naujos kultūros, maistas, žmonės, jų rūpesčiai ir nuotykiai.

Prieš dvejus metus sukūrėte šeimą su smuikininke Janine Jansen. Ar ji – jūsų partnerė ir gyvenimo kelionėse?

Be jokios abejonės. Įprastai keliaujame su Janine, tad ir dalijamės visais įspūdžiais bei patirtimi. Abu jaučiame tokią pačią aistrą muzikai, ji – puiki smuikininkė ir alto meistrė. Drauge dirbame prie daugelio projektų. Mūsų pomėgiai, net nesusiję su muzika, taip pat sutampa. Galbūt dėl to užtrukau iki keturiasdešimties, kol radau savo geresniąją pusę (juokiasi). Ne kiekvienas norėtų gyventi viešbučiuose, ne kiekvienas dėl to jaustųsi laimingas. Tik tokį patį kelią nuėjęs žmogus gali tai suprasti ir vertinti. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad meilės intensyviai ieškojau. Buvau laimingas vienišius, bet dabar – labai laimingai vedęs.

Dėl skirtingų kultūrų žmonės dažnai klasikinę muziką priima savaip – nuo scenos jaučiate tuos skirtumus?

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad publika privalo tyliai sėdėti ir paploti, tačiau tai netiesa. Muzika – ypač abstrakti meno forma, tai kalba, kurios neišmatuosi. Mums, muzikantams, labai svarbi energija, gaunama iš publikos, taip pat energija, kuri tvyro scenoje tarp orkestro ir dirigento. Nereikia užmiršti ir kompozitorių, kurie dabar atliekamus kūrinius parašė prieš šimtą ar kelis šimtus metų, – grodamas bandai pajusti ir jų užmojus. Idealiu atveju tos energijos susipina ir tampa viena. Ji veikia lyg narkotikas ir muzikantams sukelia priklausomybę. Taip nutinka geriausiuose koncertuose – tada puikiai jauti klausytojus ir kartu su jais kuri turtinančią patirtį. Iš tokios publikos ir pats pasisemi labai daug jėgų, įkvėpimo. Dėl to man nereikia kitų religijų – aš tikiu muzika. Scena – mano šventoji vieta.

Turite mėgstamiausių pasaulio kampelių, į kuriuos groti skrendate džiugiai nusiteikęs?

Labai mėgstu groti Rytų Europoje, Kinijoje, Rusijoje. Čia žmonės klausosi muzikos ir ją vertina kitaip nei Berlyne ar kitoje didžiojoje sostinėje. Į koncertą jie ateina dėl muzikos ir muzikantų – ne dėl to, kad pademonstruotų savo juvelyrinius dirbinius ar kostiumus. Vakaruose klasikinės muzikos koncertai – tam tikrų socialinių klasių pasirodymo vieta. Ten svarbu išgerti šampano per pertrauką, pagirti vienas kito drabužius, po koncerto prabangiai pavakarieniauti. Nesakau, kad susikurti šventę yra blogai, tačiau klasikinė muzika – ne tas atvejis.

Štai ir šis savaitgalis Rygoje, pirmas mano apsilankymas Latvijoje, dar kartą įrodė, kad Rytų Europos žmonės mėgsta ir vertina aukšto lygio klasikinę muziką. Dar nesu grojęs Albanijoje ir Estijoje, bet tikiu, kad Europos žemėlapį greitai užpildysiu ir galėsiu kalbėti apie visų šalių publikas.

Jau dvidešimt metų scenoje pasirodote ne tik kaip smuikininkas, bet ir kaip dirigentas. Kas įvyko, kad svarbiausią savo instrumentą kuriam laikui padėjote į šalį?

Niekada nemąsčiau, kad norėčiau būti dirigentu. Dirigavimas mane lydėjo šeimoje nuo mažens. Turiu nuotrauką, kurioje aš, penkiametis, apsirengęs gerokai per ilgą tėvo kostiumą ir mosuodamas batuta diriguoju įsivaizduojamam orkestrui. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tapo madinga į koncertus kviesti kamerinius orkestrus be dirigento. Kadangi tokie orkestrai yra nedideli ir ypač gerai susigroję, muzika su solistu gali skambėti puikiai ir be dirigento. Pats gavau tokį kvietimą ir sulaukiau orkestro vadovo prašymo pasidalyti įžvalgomis – gal norėčiau ką nors kūrinyje pakeisti. Aišku, kad norėjau! (Juokiasi.) Gali atrodyti, kad koncerte solistas yra svarbiausias, tačiau visos interpretacijos ir kontrolė – dirigento rankose. Buvau maloniai nustebęs, kai pajutau, kad orkestrai manimi pasitiki, išklauso. Nesvarbu, kad tai tebuvo penktos šeštos klasės instrumentininkų ansambliai, – tik vėliau pradėjau dirbti su aukštesnės ar aukščiausios klasės orkestrais. Dirigento amplua praskaidrino muzikinę mano karjerą ir suteikė visai kitokių atspalvių, išlaisvino kūrybinę mano pusę.

Julianas Rachlinas / Rygos Jūrmalos muzikos festivalio nuotr.
Julianas Rachlinas / Rygos Jūrmalos muzikos festivalio nuotr.

Šiuolaikiniame pasaulyje niekas nenori laukti – pasaulinės karjeros ir darbo su aukščiausio lygio orkestrais nori tuojau pat. Ar dėstydamas Vienos universitete pastebite, kad jauni muzikantai nekantrūs?

Mūsų laikais svarbiausia – greitis. Natūralu, kad ir profesine prasme aukštumų visi nori šiandien. Bet toks mąstymas netinka kalbant apie klasikinę muziką. Aukštumų pasiekiama per ilgalaikę patirtį, išgryninus stilių, subrendus. Tai viso gyvenimo kelionė. Netikiu kalbomis apie glamūrines karjeras per naktį.

Daugelis sakytų – bepigu skųstis darbu ir varginančiomis kelionėmis, kai skraidote pirmąja klase, gyvenate penkių žvaigždučių viešbučiuose ir mėgaujatės geriausių virtuvės meistrų šedevrais. Kaip yra iš tikrųjų?

Iškeliavęs daugiausia laiko praleidžiu kambaryje – kone visą dieną groju. Jeigu pasiseka, lieka 2–3 valandos pasivaikščioti – turiu pailsėti nuo muzikos, kad vėl prie jos grįžčiau. Jeigu vakare laukia koncertas, reikia laiko susikaupti, tad repetuoju kūrinius, kuriuos tądien grosiu. Kitą dieną jau reikės įrašyti kitus kūrinius studijoje, vykti į televiziją, repetuoti artėjant koncertams. Muzikantai – kūrybiški žmonės, tačiau dirbdamas tokiu tempu privalau būti ypač disciplinuotas. Turiu žinoti, ką veiksiu šiandien, po savaitės, mėnesio, metų. Net dvejų metų. Turiu žinoti, kiek laiko man reikės tiems pasirodymams pasirengti. Juk tenka groti ar diriguoti kūrinius, kurie suguldyti į tūkstantį lapų. Tokiems kūriniams reikia laiko, kad scenoje galėčiau sugroti taip gerai, kaip jie dar nebuvo skambėję. Niekam neįdomu, ar tu sergi, ar blogai nusiteikęs, nes neišsimiegojai. Žmonės aukoja savo laiką ir moka didelius pinigus, kad scenoje išgirstų šedevrą. Dėl to turiu atiduoti visą save. Tokia mano pareiga ir atsakomybė.

Naujausi straipsniai