Po ilgų savaičių, praleistų ligoninėje, birželio 6 dieną užgeso Seimo nario Roko Žilinsko gyvybė. Stipriu plaučių uždegimu susirgusiam politikui buvo sukelta dirbtinė koma iš kurios jis taip ir nepabudo. Rokas Žilinskas mirė 44-erių.
Viešai prisipažindamas apie netradicinę seksualinę orientaciją, sąžiningai įvardydamas alkoholio jam keliamą problemą, Rokas Žilinskas pelnė pagarbą, įgijo priešų, sukėlė susidomėjimą ir niekada dėl to nesigailėjo. Būti sąžiningam prieš save ir kitus – tai jam buvo svarbiausia.
Mylėkite mane už tai, kad esu geras sūnus, draugas, kolega, bendražygis, geras specialistas. Arba nekęskite, jei esu blogas. Bet ne todėl, kad esu heteroseksualus arba homoseksualus.
„Atpažįstamas aš esu taip seniai, kad nebežinau, dėl ko būtent mane vertina. Įpratau būti varstomas žvilgsnių. Išmokau: jeigu nesisaugosi, tave nulups kaip svogūną. Kita vertus, pats pasirinkau darbą, kuris padarė mane atpažįstamą, vertinamą, giriamą ar smerkiamą. Net kai tai tapdavo skausminga, aš nesitraukdavau į šešėlį, - taip 2013-aisiais kalbėdamasis su žurnalu „Žmonės“ kalbėjo politikas. - Džiaugiuosi, kad galiu niekam nemeluoti: su artimaisiais būti iki galo atviras, su svetimais – atviras truputėlį mažiau, bet niekam nieko nemeluoti. Labai gerai būti savimi. Bet lygiai taip pat svarbu neprimesti to „savęs“ kitiems. Mylėkite mane už tai, kad esu geras sūnus, draugas, kolega, bendražygis, geras specialistas. Arba nekęskite, jei esu blogas. Bet ne todėl, kad esu heteroseksualus arba homoseksualus. Tai nėra mano kokybė arba nekokybė.“
Tąsyk Rokas Žilinskas kalbėjo ne tik apie skausmingą patirtį, bet ir dalijosi svajonėmis, pasakojo, kaip įsivaizduoja senatvę, kurios, deja, taip ir nesulaukė.
„Buvo laikas, kai su viena draugų kompanija nesiskyrėme – ir dirbome kartu, ir keliavome, ir šventėme, net apsigyvenę kartu buvome. Tada planavome: nusiperkame plotelį žemės prie ežero ir taupomės senatvei, o paskui susimetame, pasistatome namą ir ten nugyvename likusias dienas... Tiesiog norėčiau, kad senatvė nebūtų kasdienis nusivylimas, kad nereikėtų gailėtis, jog negali gyventi kitaip. Tikiuosi, gyvenimas man paliks laiko ir jėgų pagyventi taip, kaip aš noriu: pavyzdžiui, leistis į ilgą kelionę“, - anuomet kalbėjo Rokas Žilinskas.
Toliau perpublikuojame prieš dvejus metus „Žmonėse“ išspausdintą Jūratės Ražkovskytė interviu su Roku Žilinsku. Tai – vienas paskutinių politiko interviu spaudai.
Prisipažinsiu, suintrigavote fotografo Algio Kriščiūno projektui „Happy 365“ prisipažinęs: „Didžiausia mano gyvenimo vertybė ir laimė yra tykumas. Kuo tykesnis būsiu, tuo daugiau galėsiu išgirsti. Siekiu to per nuolatinę sąžinės ataskaitą. Ir per viešą išpažintį. Anoniminių alkoholikų susirinkimuose.“ Bet juk nusiraminimo dažnas ieško būtent alkoholyje!
Taip, tą akimirką, kai išgeri, alkoholis nuslopina viską: baimes, nerimą, audras. Bet visai netrukus tik dar labiau tai pagilina. Iškreipia daiktų ir dalykų dydį, reikšmę. Dar labiau padidina problemas... Tai yra pragariškas jausmas. Aš jau buvau pragare. Daugiau ten nenoriu.
Aš jau buvau pragare. Daugiau ten nenoriu.
Kaip įžengėte pro to pragaro vartus?
Pradėjau aš visai nekaltai... Turėjau (ir tebeturiu) daug labai gerų draugų, su kuriais drauge dirbome, ilsėjomės, linksminomės, keliavome. Alkoholis buvo neatskiriama to gyvenimo dalis, nes linksmino ir teikė begalinį malonumą. Ypač kai parduotuvių lentynose ėmė rastis tokių nematytų gėrimų kaip martinis, kamparis, džinas, tonikas – buvo be galo skanu ir įdomu viską išbandyti.
Mūsų darbas televizijos Žinių tarnyboje buvo kupinas streso. Tikra adrenalino pompa. Patikėkite, penkiolika metų atidirbęs tiesioginiame žinių eteryje, tu gali eiti dirbti į NASA skrydžių valdymo centrą, nes išsiugdai ypač greitą reakciją, krizių sprendimo įgūdžius. Į darbą aš – žinių vedėjas – visada ateidavau apie pirmą ar antrą valandą dienos, baigdavau – vidurnaktį. Įsivaizduokite: vidurnaktį tu esi kupinas adrenalino po ką tik pasibaigusios tiesioginės laidos, o visas pasaulis jau miega. Nei paskambinti kam pasikalbėti, nei arbatos su kuo išgerti...
Parsiveždavau butelį alaus namo. Ir vienas išgerdavau prieš miegą. Po kurio laiko parsiveždavau du. Paskui parsiveždavau jau tris. Ir, kiek pamenu, trys buteliai alaus buvo riba, kai nutariau, kad per daug skysčio ir per mažai naudos: ėmiau po darbo parsivežti butelį degtinės. Ilgainiui rytais ėmė darytis taip bloga, kad aš, nežinodamas, ko stvertis, vėl stverdavausi butelio, ir tą akimirką jis blogumą nuslopindavo.
Reikalas tas, kad mūsų organizmas alkoholį išskaido į medžiagas, kurios iš esmės yra nuodas. Sveikas organizmas per kažkiek laiko tas medžiagas pašalina. Bet jeigu nesusilaikysi ir išgersi bent taurelę blogumui numalšinti, alkoholis vėl „suriš“ tuos nuodus atgal į alkoholį ir skaidymo procesas prasidės iš naujo. Tik dabar organizmui jau teks dorotis su dar didesniu kiekiu alkoholio nei vakar. Šitaip tą velnio ratą galima sukti iki pat mirties.
Ko gero, pirmą kartą viešai jūsų problema nuskambėjo tada, kai po girto konflikto su policija ir nakties areštinėje netekote darbo televizijoje. Gėda nesustabdė nuo alkoholizmo?
Atvirkščiai – gėda verčia dar labiau gerti. Savo gėdą reikia ištraukti į dienos šviesą ir pažvelgti jai į akis – tik tada sugebėsi jos atsikratyti. Bet kol nuo gėdos slepiesi, ji tik skatina gerti toliau.
O tada mes labai taikiai ir tyliai išsiskyrėme su LNK. Tiesiog sukirtome rankomis su vadovybe: man pasakė, kad laikas trauktis iš eterio. Aš be jokių ginčų sutikau, nes supratau, kad daugiau neturiu teisės bandyti kolegų kantrybės ir diskredituoti savo mylimo darbo...
Paskui buvote išrinktas į Seimą ir, kaip suprantu, naujas darbas bei patiriamas stresas klampino į alkoholį dar labiau?
Kol buvau partijoje, su kuria laimėjau rinkimus, iš tiesų klimpau dar giliau. Nes tai buvo tokia pat linksma kompanija, su kokia aš kadaise, būdamas visai jaunas, gyvenau.
Išgeri tiek raminamųjų, kad suveiktų, bet tai yra mirtina dozė. O maišant juos su alkoholiu gali atsitikti... tai, kas man ir atsitiko: mane ištiko koma.
Man padėjo perėjimas į dabartinę partiją – Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus. Nes ten pradėjau jausti labai didelį kolegų rūpestį ir spaudimą atsisakyti alkoholio. Mano partijos kolegos tąsėsi su manimi kaip su mažu vaiku: vežiojo į klinikas ir pas dvasininkus... Žadindavo mane, prausdavo, valgydindavo, vedžiodavo už rankos, palydėdavo namo, paguldydavo ir įsitikindavo, kad tikrai užmigau...
Bet juk kai esi viešas žmogus, politikas, kai darbas yra toks matomas, negali būti nuolat girtas!
Žinoma, negali. Tada katastrofišką blogumą ir stingdantį nerimą prieš svarbius darbus ir susitikimus malšini raminamaisiais vaistais. Prie jų irgi priprantama. Jie irgi įsuka tą patį velnio ratą, nes dozės ilgainiui tampa nebeveiksmingos ir jas reikia nuolat didinti. Didinti galima tol, kol žirklės tarp veiksmingos ir mirtinos dozės „užsidaro“: tu išgeri tiek raminamųjų, kad suveiktų, bet tai yra mirtina dozė. O maišant juos su alkoholiu gali atsitikti... tai, kas man ir atsitiko: mane ištiko koma.
Tai įvyko prieš daugiau nei dvejus metus – 2013 metų sausio 19 dieną. Tai buvo mano dugnas. Dugnas, kurį gyvenime turi pasiekti kiekvienas alkoholikas. Tame dugne arba mirštama, arba atsistojama ir spiriamasi, kad būtų pradedama kilti aukštyn. Koma ištinka dažną, geriantį tiek, kiek gėriau aš. Nežinau, kiek dienų praleidau reanimacijoje, bet iš ligoninės išėjau po dviejų gydymo savaičių.
Kas jus nuvedė į Anoniminių alkoholikų draugiją?
Bandymų mane ten nuvesti buvo seniai, bet nesėkmingų: nesupratau, kas man ten buvo kalbama. Nesupratau, ką aš ten turėčiau veikti. Bet kai pažiūrėjau mirčiai į akis, pačiam atsivėrė akys: vieša išpažintis yra vaistas. Kam gi daugiau įdomu tavo, sveikstančio alkoholiko, išpažintys, jeigu ne tokiems pat kaip tu sveikstantiems alkoholikams? Kur dar gali nevaržomas išsišnekėti ir žinoti, kad tai liks tik tarp tų sienų? Ir svarbiausia ne tai, ką tau pasako kiti, o tai, ką klausydamasis kitų istorijų sau pasakai tu pats. Taigi tos pačios dienos vakarą, kai buvau išrašytas iš ligoninės, bėgte nubėgau į Anoniminių alkoholikų draugiją.
Ko gero, sunkiausia yra sau prisipažinti, kad esi alkoholikas?
Bet tai – pirmas sveikimo žingsnis: pripažinti sau arba kam nors kitam, kad esi priklausomas nuo alkoholio ir tavo gyvenimas tapo nevaldomas. Nežengus šio žingsnio – nepripažinus to, pasveikti neįmanoma. Jau paskui susirinkimuose išsikalbama, ieškoma priežasčių, analizuojama. Ir kiekvieną kartą (nors visus žmones toje brolijoje puikiai pažįsti) turi prisistatyti: „Rokas. Esu alkoholikas.“ Kad niekada nepamirštum, koks Damoklo kardas virš tavęs kybo.
Ilgainiui imi eiti į tuos susirinkimus kaip į dvasios sporto klubą, nes per savaitę susikaupusią išgyvenimų naštą reikia kur nors išlieti. Reikia išsikalbėti, pataisyti save, subalansuoti, sukalbėti tą pačią maldelę „Dieve, suteik man dvasios ramybės...“ ir išeiti iš ten palengvėjus.
Kiekvieną kartą (nors visus žmones toje brolijoje puikiai pažįsti) turi prisistatyti: „Rokas. Esu alkoholikas.“ Kad niekada nepamirštum, koks Damoklo kardas virš tavęs kybo.
Jeigu problemos sprendimo būdas yra išpažintis, kodėl negalima išsikalbėti su artimaisiais ar draugais?
Todėl, kad jie nėra alkoholikai ir nelabai supras, kas su tavimi vyksta. Jie labai stengsis, norėdami palaikyti sakys, kad puikiai tave supranta. Bet jie tikrai nesupranta, per kokį pragarą tau teko pereiti. Alkoholiką gali suprasti tik alkoholikas. Sveikstantį alkoholiką – tik sveikstantis alkoholikas.
Vienintelis vaistas nuo alkoholio yra nuolatinė sąžinės ataskaita ir vieša išpažintis. Ir dabar duodamas šį interviu – kalbėdamas viešai, aš darau tai ne dėl pigios reklamos ir net ne tam, kad paskatinčiau kitus. Tai visų pirma yra terapija sau pačiam. Po kiekvieno viešo mano pasisakymo plūsteli laiškų banga iš skęstančiųjų alkoholyje ir iš jų artimųjų. Aš visiems labai kruopščiai ir išsamiai atrašau. Bet dažniausiai žmonės nori stebuklingos piliulės, užkodavimo, užkeikimo – kad nieko nereikėtų daryti pačiam. Kad staiga paukšt – ir jis nebegeria! Todėl išgirdę tiesą, kad nėra kito vaisto nuo alkoholizmo, tik nuolatinis darbas su savimi, – nors ir kaip būtų liūdna, bet 99 procentai prašančiųjų pagalbos man nei padėkoja, nei antrą kartą parašo. Pats sykį susimąsčiau: kam gaištu valandų valandas kiekvienam laiškui? Paskui supratau, kad visų pirma tai yra pagalba sau. O kiti tegul žinosi: aš dėl jų padariau viską, ką galėjau. Galbūt kada nors patys supras.
Kada apskritai nustoji galvoti apie alkoholį? Kada jis dingsta iš minčių?
Pradžioje jis lenda net į sapnus. Pabudęs jauti šleikštulį ir jautiesi kaltas, tarsi iš tiesų būtum gėręs... Kurį laiką reikia vengti vietų, kur gali susidurti su alkoholiu. Bet dabar aš net nebepastebiu alkoholinių gėrimų skyrių parduotuvėse, man nebado akių draugas, ramiai šalia gurkšnojantis vyną. Užtat puikiai matau, kai kas nors kompanijoje ima nusigerti: darosi nebeįdomu klausytis, kai nusišneka, kartojasi, kai lenda į akis su tais pačiais kvailais klausimais... Tokie žmonės savaime išnyko iš mano gyvenimo.
Tačiau alkoholis yra visur, tai yra lengviausiai prieinamas narkotikas. Ir kone visuotinai vartojamas. Todėl turi išlikti budrus. Tam ir yra ta nuolatinė sąžinės ataskaita. Juk sveikas žmogus išgers taurę vyno, nueis miegoti, ryte eis į darbą ir gyvens visavertį gyvenimą. O alkoholikui taurė vyno atvers pragaro vartus.
Jūsų požiūris, santykis į gyvenimą pasikeitė?
Seniau aš bėgau nuo visko: nuo problemų, sunkių sprendimų, nuo savo šeimos, kuri buvo pats akivaizdžiausias sąžinės priekaištas. O dabar nebėgu nuo nieko: nei nuo džiaugsmo, nei nuo liūdesio, nei nuo problemų, nei nuo darbų toms problemoms spręsti. Pagaliau pasiryžau prikelti savo sodo namuką naujam gyvenimui.
Suvokiu, kad savo šeimos aš nesukursiu, vaikų neturėsiu. Vadinasi, turiu pasišvęsti tai šeimai, kuri man Dievo duota ir kurią aš be galo myliu.
Atsivešiu ten mamą, kuria reikia pasirūpinti. Mano mama yra be galo didvyriška. Nuo kūdikystės būdama iš dalies paralyžiuota – dešinės rankos nevaldo visiškai, dešinę koją valdo iš dalies, ji pagimdė ir užaugino mane su seserimi. Mes gyvenome Senamiestyje, kur tuo metu nebuvo jokių patogumų: mama tempdavo mūsų vežimėlius laiptais aukštyn žemyn, nešdavo vandenį kibirais, skaldydavo malkas ir kūrendavo pečius.
Dabar mamai yra septyniasdešimt ir jai vis labiau reikia rūpesčio bei pagalbos: padėti, paremti, pakelti, jei parklumpa. Kadangi patirties jau turiu – slaugiau močiutę, mamos mamą, priimu tai kaip savo dalią. Nesakyčiau, kad esu susitaikęs (nes nėra čia su kuo taikytis), tiesiog suvokiu, kad savo šeimos aš nesukursiu, vaikų neturėsiu. Vadinasi, turiu pasišvęsti tai šeimai, kuri man Dievo duota ir kurią aš be galo myliu.
Po tokių viešų prisipažinimų, kad esate gėjus ir kad esate alkoholikas, galėjote sulaukti visuomenės pasmerkimo. Jūsų, kaip politiko, karjerai tai galėjo būti galas. Kas atsitinka, kai viešai išpažįsti tokius dalykus?
Man pasidarė gerokai paprasčiau, lengviau ir laimingiau gyventi. Nesislapstant, nemeluojant, sakant tiesą sau ir kitiems. Galbūt tai tapo paspirtimi kitiems, kurie tebegyvena šešėlyje, baimėje. Įrodymu, kad būnant kitokiam galima būti laimingam.
Tada, kai gėriau, buvau garsus žurnalistas, vėliau – politikas. Ir aplinkiniai žinojo, kad aš geriu. Argi tai nėra didesnė gėda, nei savo problemą pripažinti viešai?
Dėl to, kad prisipažinau, niekas į mane kreivai žiūrėti nepradėjo. Atvirkščiai – sulaukiau tiek paramos, palaikymo, tiek aplodismentų tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme, kad mane tai dar labiau sustiprino. Į nuoširdumą žmonės atsako nuoširdumu. Jeigu neatsako, tai bent jau tavo nuoširdumą įvertina. Aš esu labai dėkingas tiems, kurie mane palaikė ar bent jau neatsuko nugaros.
Tada, kai gėriau, buvau garsus žurnalistas, vėliau – politikas. Ir aplinkiniai žinojo, kad aš geriu. Argi tai nėra didesnė gėda, nei savo problemą pripažinti viešai? Puikybė yra viena didžiausių paskatų gerti: visas pasaulis yra idiotai, o tu vienas – protingas! Dabar žinau, kad visą likusį gyvenimą per nuolatinę sąžinės ataskaitą ir viešą išpažintį naikinsiu savyje puikybės daigus.
...visą likusį gyvenimą... Sunku net suvokti, kad visą likusį gyvenimą teks save riboti, kontroliuoti, auklėti...
Jau nesunku. Tiesiog pradėti reikia ne nuo minties, kad visą likusį gyvenimą negalėsiu gerti. Pradėti reikia nuo mažos minties: šiandien aš negersiu ir padėsiu kitiems. Ir tai dienai pasibaigus padėkoti sau, artimiesiems, Aukščiausiajam, kad tau padėjo dieną nugyventi blaiviai. Diena po dienos – ir praeina mėnuo. Mėnuo po mėnesio – praeina metai. O paskui – dešimtmečiai... Tai argi sunku?
