Viena turtingiausių pasaulio manekenių Natalija Vodianova: „Kai pavargstu, atrodo, tik barščiai gali pastatyti ant kojų“

Natalija Vodianova / Viganto Ovadnevo/žurnalo „Žmonės“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2013-03-15 12:38
Pasiūlymų perkelti gyvenimo istoriją į knygos puslapius ar kino ekraną Natalija Vodianova (31) sulaukė ne vieno, bet kaskart išgirdusi tokį klausimą tik gūžteli pečiais: „Būtų keista, juk man – tik trisdešimt.“ Nors tokia mintis lengvai suprantama – prie šios rusų manekenės tiesiog lipte limpa skambus palyginimas su Pelene.

Natalijos rankos paspaudimas tvirtas, žvilgsnis – draugiškas. Žvaigždiškam būdui būtų galima priskirti tik tai, kad, pravėrę „Meurice“ viešbučio Paryžiuje duris sutartu laiku, išgirstame, jog interviu laikas beveik valanda nusikelia, nes ji vėluoja. Natalijos diena – įtempta: Paryžiaus mados savaitės pradžią patikėta paskelbti apatinių drabužių gamintojos „Etam“ šou, manekenė yra ne tik šios kompanijos veidas, bet ir vienos iš kolekcijų autorė. Pokalbiai su žurnalistais iš viso pasaulio – reklamos kampanijos dalis, tądien jai teks ne kartą spausti rankas. Tačiau nuovargio nei rytinio susitikimo, nei vakarinio šou metu – nė ženklo. Malonus elgesys, vaikiškas veidas ir nuo jo nedingstanti šypsena.         

Iš turgaus – į Paryžių

„Pelenė – tai tik klišė. Juk niekas taip ir nežino, kas jai atsitiko tapus princese? Kaip ji po to gyveno, kaip sekėsi sutarti su princu?“ – viename interviu klausė Natalija. Iš tiesų jos istorija nesunkiai išspaudžia ašarą. Nižnij Novgorode gyvenusiai mergaitei tebuvo šešeri, kai gimė cerebrinio paralyžiaus paliesta sesuo (vėliau jai nustatyta ir sunki autizmo forma), neapsikentęs sunkumų šeimą paliko tėvas. „Tada mano vaikystė baigėsi“, – yra sakiusi Natalija. Jos mama nepasidavė įkalbinėjimams palikti neįgalų kūdikį gimdymo namuose, iš paskutinių jėgų kabinosi į gyvenimą, lakstė per keturis darbus, o vyriausia dukra jau nuo vienuolikos metų jai padėjo prekiauti daržovėmis turguje. Sunkus gyvenimas anksti subrandino, pamokoms laiko beveik nelikdavo, penkiolikos Natalija išėjo iš namų ir apsigyveno su draugu. Išvaizdžią merginą pastebėjo vietos modelių agentūros atstovė, tiesa, didelių vilčių nesuteikė, tik paragino mokytis anglų kalbos.

Tačiau vakariečiams padarė įspūdį jau pirmosios Natalijos nuotraukos, septyniolikos ji išvyko į Paryžių ir čia žingsnis po žingsnio užkopė į mados olimpą. Šlovingo veržimosi nesustabdė ankstyva motinystė – devyniolikos ištekėjo jau būdama aštuntą mėnesį nėščia. Išrinktasis – dvylika metų vyresnis britų aristokratas Justinas Portmanas. Gimus sūnui Lucui manekenė tapo tiesiog graibstoma, nes po gimdymo sulyso, o žvilgsnis vaikiškame veide tapo moteriškesnis. Pora susilaukė trijų vaikų: dabar Lucui – vienuolika, Nevai – šešeri, Viktorui – penkeri. „Forbes“ Vodianovą daugiausia uždirbančių modelių sąraše įrašė trečiuoju numeriu, tvirtinama, jog nuo 2011-ųjų gegužės per metus ji uždirbo daugiau nei aštuonis milijonus dolerių.

Susižerti solidžią sumą padėjo „Guerlain“ ir „Calvin Klein“ kvepalų reklamos kompanijos ir darbas su „Etam“. Atrodo, po dešimtmečio blaškymosi pasaulyje manekenė nusėdo Paryžiuje – prieš porą metų pripažino, kad jos ir vyro keliai pasuko skirtingomis kryptimis, o nuo praėjusios vasaros po vienu stogu įsikūrė su Antoine’u Arnault (35), turtingiausio Prancūzijoje žmogaus ir prabangos ženklų magnato Bernardo Arnault sūnumi. 

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

Aš nežinau mados tendencijų     

Prieš pokalbį kolegos iš Rusijos žeria savo tėvynainei pagyras dėl įsimintino vaidmens filme – praėjusių metų pabaigoje gimtinėje pristatyta britų režisieriaus Glenio Bondero juosta „Įsimylėjėliai“, kuriame Natalijai patikėtas pagrindinis vaidmuo, o jos partneriu tapo Jonathanas Rhysas-Meyersas. 

„Tikrai, galima nelegaliai internete pasižiūrėti filmą?“ – nustebusi paklausia, o prieš patogiai įsitaisydama ant sofos dar atsidūsta, jog gimtosios kalbos žodžiai pinasi („rusų kalba palengva miršta“), nes kasdien šneka angliškai, o dabar dar tris kartus per savaitę mokosi prancūzų. „Galvoje tikra košė“, – skėsteli rankomis.

Interviu prasideda nuo manekenės bendradarbiavimo su „Etam“ – su šia prancūzų apatinių drabužių kompanija Natalija siejama jau ketverius metus, ji ne tik pristato gaminius, bet ir du kartus per metus – savo kolekciją: „Stengiuosi sukurti kažką linksmo ir stilingo, bet „Etam“ kainų skalėje.“ Be abejo, Natalija nesėdi palinkusi prie siuvamų ir tobulinamų modelių, tačiau tvirtina ne formaliai dalyvaujanti kūrybiniame procese – ji nupiešia ir nupasakoja savo idėją, o specialistai kuria tikslius eskizus. Manekenė dalyvauja atrenkant audinius, nėrinius, spalvas ir taria galutinį žodį, kas pasirodys pažymėta jos vardu.   

Kokia naujoji jūsų kolekcija?

Daug juodos (nusikvatoja). Dominuoja – juoda ir balta. Skamba paprastai, bet buvo įdomu padirbėti prie šio derinio. Toks „vintage look“, daug nėrinių ir visokių detalių. Kolekcija gana brangi, bent jau taip atrodo. Galima sakyti, jog retro stiliaus, bet kartu – ir rokenrolas. Tokie apatiniai ypač tinkami vilkėti po griežta apranga – dalykišku klasikinio kirpimo švarku, paprasčiausiais džinsais, avint vyriško stiliaus batelius (šypsodamasi kilsteli virš staliuko savuosius juodus bekulnius su raišteliais). Kai po griežta suknele vilkite gražius apatinius, tai suteikia tam tikro pasitikėjimo.

Pristatote ne pirmą kolekciją. Sakoma, kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių – kaskart vis sunkiau? 

Svarbiausia – komanda. Kad ir ką darytum, niekada nedarai vienas. Prieš porą metų į „Etam“ iš „Zaros“ atėjo nauja dizainerė Uxoa Inarra. Ji viską pakeitė ir iš pusės žodžio supranta, ko aš noriu, apie ką kalbu. Per pastaruosius metus „Etam“ nuėjo įdomų kelią, džiaugiausi, kad ir aš dalyvavau šiuose pokyčiuose. Iš pradžių dirbome įvaizdžiui, greitai galėjome džiaugtis darbo rezultatu. Dabar kompanija – tikras tankas.

Kokį savo kūrinį pavadintumėte labiausiai vykusiu?

„Katės kostiumą“ („Cat’s suite“). Į prekybą jų pateikėme mažai, nes senoji komanda tvirtino, jog jų nepirks, o tai tapo hitu... Vyrai ateidavo į parduotuves ir bakstelėdavo į mano, vilkinčios „Katės kostiumą“, nuotrauką: „Noriu savo žmonai nupirkti tai, ką dėvi ji.“ 

Gal esate susigundžiusi paklausti patarimo savo bičiulių mados kūrėjų?

Idėjos iš nieko nepasiskolinsi ir nepasiklausi, ką man dabar daryti. Įkvėpimo semiuosi iš savo aplinkos, imu iš to, ką esu mačiusi, o aš, patikėkite, mačiau daug. Po viso to įdomu kažko imtis pačiai, o ne klausti kitų, ką reikėtų daryti. O dar nepamirškite, kad galų gale, po viso kūrybinio ir gamybinio proceso, man dar reikia visais apatiniais drabužiais ir apsirengti (juokiasi).  

Tuomet galima teigti, kad kurdama visų pirma galvojate apie save?

Be abejo. Aš nežinau mados tendencijų. Žinau tik tai, kas yra mano tendencijos. Tarkim, šiuo metu man patinka balta, ji žavi paprastumu. 

Žaidimų aikštelių karalienė 

Natalija šiuo metu vis daugiau atiduoda jėgų labdarai ir savo prieš devynerius metus sukurtam fondui „Apnuoginta širdis“ („The Naked Heart“). Apie jam kylančius sunkumus manekenė gali kalbėti nesustodama, nesunku suprasti, jog seka įvykius Rusijoje ir daug žino apie kasdienes problemas.   

Šįmet jūsų fondas „Apnuoginta širdis“ atidarys Rusijoje šimtąją vaikų žaidimo aikštelę. Kaip kilo tokia idėja? 

Kiekvienas turi užsiimti tuo, kas jo jėgoms. Buvau Maskvoje, kai Rusiją sukrėtė Beslano tragedija (2004-aisiais rugsėjo 1-ąją šio Šiaurės Osetijos miesto mokykloje grupė karą su Čečėnija nutraukti reikalaujančių kovotojų įkaitais paėmė daugiau kaip 1200 žmonių, per teroro aktą žuvo 330 žmonių, tarp jų – daugiau kaip 180 vaikų – red. past.). Praverkiau tris dienas. Ir vis galvojau, kaip galima padėti nukentėjusiems vaikams. Be abejo, pirmiausia jiems reikėjo gydytojų, psichoterapeutų pagalbos, aš tokių specialistų nė nepažinojau. Visi sprendimai gimsta iš žmogaus patirties: pabandžiau prisiminti, kas vaikystėje man buvo svarbu. Juk aš taip pat turėjau savų traumų: nebuvo tėčio, nebuvo dovanų, ilgą laiką nebuvo patogios lovos. Kartais stigo ir maisto. O kur dar persekiojantis gėdos jausmas.

Nereikėjo ilgai galvoti – man tuomet labiausiai trūko žaidimų. Aš niekur negalėjau su savo seserimi nueiti ir užsimiršti. Jei mano seserį įsivaizduotume kaip metaforą, kaip kažkokį antspaudą, juk ir tie vaikai, kurie nukentėjo Beslane, visada liks vaikai, išgyvenę Beslaną. Jiems sunku, o gal ir neįmanoma nuo to pabėgti. Kur su tokiu antspaudu gali nueiti ir bent trumpam pamiršti tai, kas su tavimi nutiko? Užsimiršti – tai pabandyti gyventi, o vaikystėje žaidimai yra svarbiausia. Iš pradžių sugalvojau pastatyti žaidimų aikštelę Beslane, surinkau pinigus, bet kilo daug biurokratinių kliūčių, todėl pirmoji atsirado gimtajame Nižnij Novgorode. 

Rusijoje visa, kas yra gero, greitai nuniokojama...

Bendradarbiaujame su vietos valdžia, ji prisiima atsakomybę. Taip pat priežiūra rūpinasi žaidimų aikšteles montavusi firma. Dar vienas ginklas – viešumas. Jei tu Natalija Vodianova, spauda tavo pusėje: jei tik kažkas nutinka, žmonės skambina vietos žurnalistams. Jei kažkas sumano už apsilankymą aikštelėje imti pinigus, – pasitaikė du tokie atvejai, – kitą dieną kokia nors mama jau skambina laikraščiui, kvepia skandalu, vietos valdžia bėga aiškintis. Miesto merui tikrai nereikia, kad Vodianovos parke kas nors atsitiktų, nes tuoj apie tai gali sužinoti visa šalis. Ačiū už tai spaudai. 

Prieš dvejus metus pasijutau pasirengusi kitam žingsniui. Perskaičiau vieną knygą ir ji mane tiesiog pritrenkė. Britų žurnalistas Alanas Philpsas aprašė ruso Vanios, augusio vaikų namuose, šešerių atiduoto į senelių namus ir pasmerkto lėtai mirčiai, istoriją. Ėmiausi pagelbėti šeimoms, kurios augina specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Tokioms, kaip mano šeima. Tarkim, praėjusią vasarą fondas finansavo dvidešimt stovyklų, pati savaitę su mama ir seserimi praleidau vienoje jų.     

Esu įsitikinusi, kad labdaringa veikla mane subrandino ir pakeitė. Tuo keliu pasukau dvidešimt dvejų ir negalvodama, kad tai man gali padaryti įtaką, bet tokia patirtis nori ar nenori keičia, nebegali elgtis kaip anksčiau. Kaip niekada svarbus tampa laikas ir tai, kam tu jį skiri. Ir šeima... Už tokius vidinius procesus esu dėkinga tik pati sau. Už tai, kad kadaise buvau drąsi ir žengiau tokį žingsnį. Tai galima pavadinti drąsa, kiti tai vadina entuziazmu, balansuojančiu ant kvailumo ribos. Žiūrint iš šalies – buvau arba visiška kvailė, arba aiškiaregė.   

Kur Paryžiuje žaidžia jūsų vaikai?

Paryžiuje žaidimų aikštelių netrūksta. Netgi pačiame centre. Ir be jų yra daugybė vietų, kur galima su vaikais nueiti. Kokie nuostabūs muziejai... Vaikai įeina į mokslo muziejų ir tiesiog apmiršta, pameta galvas. Jau nekalbant apie dailės galerijas. 

Stilingos rusų merginos – jūs, Uljana Sergijenko, Miroslava Duma – pakeitėte vakariečių akyse rusų įvaizdį. 

Ačiū už komplimentą. Aš turiu savus gyvenimo principus. Ateina momentas, kai supranti, kad atsakai ne tik už save, juk turi vaikų... Negražbyliausiu: prieš pagalvodama apie tėvynę, aš galvoju savo apie vaikus. Internete viskas lieka, nenoriu, kad jie po kurio laiko sužinotų apie kokius nors skandalus.

Ant kojų pastatantys barščiai

Iš tiesų, skandalai prie Natalijos nelimpa. Didžiausią bangą pastaruoju metu sukėlė nebent manekenės žodžiai, jog geriau būti lieknai nei apkūniai. „Bet juk tai savaime suprantama, – nesikrato šių žodžių. – Vakaruose tai – didelė problema. Reikia rūpintis savimi, nepersivalgyti, sportuoti. Aš gerbiu savo kūną.“  

Netgi skyrybos nevirto skandalu. Natalija Vodianova paprasčiausiai patvirtino, jog nebegyvena kartu su vyru. Atvirame interviu rusų žurnalui „7 dienos“ ji prisipažino, jog oficialios skyrybos dar neįvyko, ji nenorinti aitrinti dėl išsiskyrimo išgyvenančiam vyrui širdies, tuo klausimu bendrauja jų advokatai. Justinas Portmanas žaizdas gydosi ne lietingoje Anglijoje, o poros rančoje Urugvajuje. „Mūsų skyrybų negalima pavadinti lengvomis vien todėl, kad jos užims laiko ir dvasinių jėgų. Mums yra ką dalytis – namus, pinigus, laiką su vaikais“, – patyrė manekenė. Paryžiuje ji su mylimuoju nuomojasi butą su vaizdu į Eifelio bokštą („man akyse kaupiasi ašaros, vien žvilgtelėjus pro langą“), kaip lygiateisiai nariai už jį moka abu, nes Natalija tada geriau miega: „Vadinkite tai mano mažyčiu kaprizu.“ Vaikai lanko dvikalbę mokyklą.

„Antoine’as tikrai neguldo mažylių miegoti ir nemaitina jų šaukšteliu, jei klausdami apie rūpinimąsi turite tai omenyje, – dėstė trijų vaikų mama. – Bet jis nuostabiai su jais bendrauja. Motinai svarbu, patinka vyras jos vaikams ar ne. Negalėčiau, nesvarbu kokia aistringa būtų meilė, būti su žmogumi, kuriam nerūpėtų mano vaikai. O užversti kažkam kitam rūpesčių man nereikia – iš Anglijos drauge su mumis persikėlė ir auklė.“
Natalija neketina tapti aktore, nors artimiausiuose planuose – filmavimasis, kad ir epizodinis, su pačiu Woody Allenu. Ji taip pat nemano, kad ilgainiui taps dizainere, nors kuria kolekcijas „Etam“ ir rusų avalynės kompanijai „Centro“. Tiesa, visas pelnas, gautas už Natalijos sukurtus batus, patenka į jos labdaros fondą. Ji svajoja, kaip plėtos socialiai atsakingą verslą, ir kaip augins... anūkus. 

Vakariečiams tapote Rusijos simboliu – vedėte „Eurovizijos“ konkursą, pristatote po metų Sočyje vyksiančias žiemos olimpines žaidynes. „YouTube“ galima pažiūrėti reportažą, kur jūs pristatote vakariečiams Maskvą ir nepraleidžiate svarbiausio punkto – prieš vaišes pakeliate stikliuką degtinės. Ko jums trūksta svetur? 

(Juokiasi.) Degtinės visiškai nebegeriu. Jei užsimanau ko nors stipresnio, mieliau renkuosi tekilą. O barščius mėgstu iki šiol. Kai pavargstu, labai jų užsimanau... Atrodo, tik jie gali pastatyti ant kojų. 

Ir Paryžiuje įmanoma rasti restoraną, kur patiektų jų garuojančią lėkštę?

Kam ieškoti? Patys išsiverdame.   

Naujausi straipsniai