Viena gražiausių pramogų pasaulio porų – Vaida ir Rolandas Skaisgiriai – atsidūrė ant skyrybų slenksčio

Vaida ir Rolandas Skaisgiriai / Viganto Ovadnevo nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-10-24 19:51
Jei Lietuvos pramogų pasaulyje kildavo aistros dėl neištikimybės, skyrybų, neva per didelio amžiaus skirtumo poroje, sekantieji tokias naujienas atsidusdavo, kad štai Skaisgiriams tai nieko neprikiši – pora kaip tvora.

Tačiau portalo 15min.lt žiniomis, prodiuserinės kompanijos „Videometra“ įkūrėjas Rolandas Skaisgirys (48) ir jo žmona, „Videometros“ komunikacijos vadovė Vaida Skaisgirė (26) gyvena atskirai.

Pora susituokė prieš ketverius metus, augina sūnų Atą.

Žmonės.lt skaitytojams siūlome žurnalistės Dalios Musteikytės darytą interviu su Rolandu Skaisgiriu ir publikuotą žurnale „Žmonės“ praėjusią vasarą.

Žinomas, įtakingas, bet nebent pagal pasą solidus populiariausių lietuviškų serialų ir filmų sumanytojas, prodiuserių kompanijos „Videometra“ įkūrėjas Rolandas SKAISGIRYS (48) į susitikimą Senamiesčio kavinėje atbirbia raudona „Vespa“. „Ne ne, aš nepasikeitęs“, – šypteli paklaustas, ar ir veteranų bei mėgėjų krepšinio čempionatuose yra toks pats be pauzių viską komentuojantis karštakošis kaip prieš dvidešimt metų, kai rungtyniavo LKL komandose.

Daugybė 48 metų vyrų atrodo apsmukę, nesidomi mada, seniokai su alaus pilvu. O jūs štai – jaunatviškas, sportiškas, su šortais ir motoroleriu.

Gyvenime mane labiausiai nervina, jei rūbai nors truputį veržia. Nesvarbu, kur – per juosmenį, pečius. Tai gelbsti nuo tokio gyvenimo būdo, kai tik kemši ir geri, nes vos ima braškėti siūlės – iškart puolu mesti svorio. Turiu keletą būdų. Pavyzdžiui, savaitę trunkanti kefyro dieta: vieną dieną reikia valgyti vaisius, kitą – daržoves, paskui – vištieną ir kasdien išgerti po litrą kefyro. Per savaitę penki šeši kilogramai nueina. Kurios nors iš savo dietų pasilaikau maždaug dukart per metus. Paskui vėl penkis šešis mėnesius gyvenu ramiai. Sportuoju kiekvieną dieną. Taigi aš, senas krienas, dirbu, nes man iš tikrųjų patinka ploni žmonės. Man jie tiesiog gražūs.

Prieš tris mėnesius mečiau rūkyti. Niekada nuo cigaretės nebuvau priklausomas, žinojau, kad mesiu, kada sugalvojęs. Taip ir nutiko. Pagerėjo savijauta? Nesąmonė, nieko neįvyko.

Jau trečią vasarą važinėju „Vespa“. Tai – joks gyvenimo būdas, o patogumas. Jokių kamščių, galima bet kur numesti ir palikti. Mano darbas, visi reikalai – aplink Senamiestį. Mėgstu pats eiti į susitikimus, dažniausiai – pas ką nors, nes darbe neturiu kabineto, kompiuterio. „Vespa“ galiu važiuoti ir vilkėdamas kostiumą, ir šortus.

Sakoma, kad vyresnis vyras, vedęs jauną moterį, pats atjaunėja, o moteris greta vyresnio greitai subręsta. Kaip yra jums su dvidešimčia metų jaunesne žmona Vaida, laidų vedėja, „Videometros“ komunikacijos vadove?

Tik jau nereikia jos nuopelnų girti! Pasąmonėje suvokiu: tas metų skirtumas vizualiai gal būtų geriau, kad mažiau matytųsi. Aš jos netgi klausiau, ar mes iš tikrųjų labai skiriamės. Tai ji, aišku, meluoja: „Ne ne, man viskas gerai.“

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Bet išties judviejų amžiaus skirtumas nekrinta į akis! Nejau reaguojate, kai koks nors interneto komentatorius dėl to įgelia?

Nesąmonė, kai žmonės sako, kad jų neveikia feisbuko įrašai, komentarai, apkalbos, kad tegul „karavanas eina“. Storaodžių, kurie nereaguotų visiškai, nėra. Man rūpi, kas ką galvoja apie mane, bet visiškai dzin, kaip gyvena kiti. Esu laisvas nuo visų pletkų.

Kažkada vienoje laidoje teigėte, kad esate „pakankamai depresingas“ ir gana dažnai... nusišnekate. Su metais gal to nebeliko?

Su tuo nusišnekėjimu taip yra: kažkada suvokdavau, kad taip nutinka, bet išsyk pats nepastebėdavau. O dabar, sendamas, kalbu ir pastebiu, kada nusikalbu. Tada gėda pasidaro ir imu mažiau kalbėti, bet taip man nepatinka... Tikrai dėl to turiu su savimi problemų (kvatoja). O jei rimtai, ta senatvė matyti ir justi – žodžių pritrūkstu, vietoves, adresus pamirštu!

Žmogaus amžius ne tik išorė – ir vidus, ką kalbi, apie ką kalbi. Dabar darom naują biznį su jaunais kolegomis – trisdešimtmečiais, kurie yra jau visiškai kita karta. Kai pradėjau gilintis į visokius epsus, internetą, feisbuką, dar labiau supratau, kad norėdamas su jais draugauti turiu derintis aš, ne jie prie manęs. Turiu stengtis suprasti, apie ką jie bendrauja. Anksčiau būdavo kitaip: visi derinkitės prie manęs, prie kitų iš „Prelegentų“. Ilgainiui pamačiau, kad tai jaunesnei kartai, bendruomenei iš principo nebesu reikalingas.

Jaustis jaunesniam padeda bendravimas su jaunais, nesvarbu, kuriose srityse – sporto, verslo ar politikos. Jei turėčiau reikalų tik su bendraamžiais ar vyresniais, kurie nesidomi jaunimo aktualijomis, nežinia, kaip būtų, o dabar nuolat turiu ko nors mokytis. Anksčiau visąlaik būdavau įsitikinęs savo teisumu, man būdavo dzin, kas ką sako, – juk pats darau, pats rizikuoju, pats dedu savo pinigus, o dabar matau, kad – nė velnio ne visada aš teisus. Jaunimas netgi mano sferoje jau dirba kitaip, pažengęs į priekį.

Viganto Ovadnevo nuotr.
Viganto Ovadnevo nuotr.

Brandi tėvystė, ketverių sūnus Atas, matyt, irgi suteikia jaunatviškos energijos?

Aišku, vaikas labai smagu, bet ir užknisa, reikia ir sudrausminti, ir per užpakalį užploti. Tegul man nepasakoja, kad vaikų auginimas – tik utituti. Ką tik grįžome iš atostogų Norvegijoje, ten būdami juokėmės, kad baisu, jog iš mūsų vaiką atims, nes nei bendravimo stiliaus, nei auklėjimo nekeitėme. Atas yra geriausias mano draugas, kitų net nebereikia. Su juo galiu eiti į darbą, sporto salę, galiu jį vežtis į susitikimą ir nejaučiu jokio diskomforto. Abu daug kalbamės. Man gera būti tėčiu. Dar ir mergaitės labai norėčiau. Pamenu, motina sakydavo tėvui: „Turėtume dukrą, būtų ramu – ir paslaugytų, ir kapus prižiūrėtų, o ką tie du balvonai...“ Čia apie mus su broliu. Bet gal dėl to jos kalbėjimo, o gal šiaip tokie užaugome – ir mišias už tėvus užsakome, ir kapus sutvarkome. O kol kas galvoju kaip mama: būtų mergaitė – gal gražiai nukaršintų?.. Kas – jauna žmona tai darys? (Šypsosi.) Kita vertus, aš jai sakau: „Neįsivaizduok, kad čia tokia jaunuolė. Man bus aštuoniasdešimt, tau – šešiasdešimt. Kas tave tokią seną ims?“

Grįžtant prie vaikų – jie yra mūsų egoizmo išraiška. Vaikas auga, tada nori antro, trečio. Nori sau prisiminimų, žaidimų, kas buvo gera. Ilgai jutau mirties baimę: kaip čia nutiks – pasaulis vystosi, o tavęs nebėra? Kai atsirado vaikas, baimė dingo, nes suvokiu, kad paliksiu išeidamas dalelę savęs.

Liks ir daugybė serialų, filmai, Lietuvos istorijos dokumentika, sakėte, dabar ji įdomiausia sritis, jai skiriate ypatingą dėmesį.

Daug kas iš to, ką darau, atsibosta. Todėl imuosi skirtingų sričių: gamyba, prekyba, televizija, reklama, viešieji ryšiai, sportas. Paleidome didelį projektą – portalą „Sporto namai“, kur rašys patys sportininkai. Jo veidas – Linas Kleiza.

Truputį giriuosi, bet, kai pagalvoju – ko man trūksta?.. Turiu gražią ir protingą žmoną, fainą vaiką.

Nesu verslininkas. Jei būčiau, būčiau žiauriai turtingas. Bet aš juo būti nemoku. Verslininkas pirmiausia turi būti nuoseklus, susikoncentruoti į vieną sritį, negali norėti paragauti to, kito, trečio. Man tai nepatiktų – neįdomu. Bet pinigų aš noriu (juokiasi).

Užtat mano pažįstamų aplinka – net nežinau, kieno dar didesnė Lietuvoje. Bendradarbiauju ir su didžiuoju, ir su vidutiniu verslu, žurnalistais, ir žurnalistai dirba pas mane, yra krepšinio komanda, dirbu su futbolininkais. Patinka bendrauti su kunigais, tarp jų turiu keletą draugų. Labai mėgstu daktarus ir policininkus, niekada su jais nesipykstu (ir jūs nesipykit), nes daktaro ir policininko visą laiką prireiks. Vis dar turiu reikalų su politikais... Truputį giriuosi, bet, kai pagalvoju – ko man trūksta?.. Turiu gražią ir protingą žmoną, fainą vaiką.

Nemažai gyvenimo išmokau, bet viduje esu toks pats kaip kažkada karštakošis: galiu aprėkt bet ką, susimušt. Norėčiau, kad būtų kitaip, bet per prievartą keistis neišeina. Kažkada išbandžiau tokį psichologinį triuką, kai kartoji sau: „Aš ramus, aš ramus...“ Nebepadeda. Mano amžinatilsį mama pasakojo tokią istoriją: laukėsi manęs aštuntą mėnesį, grįžo namo ir rado tėvą pagėrusį. Sakė: „Rupūže, taip supykau! Norėjau tvot – aš čia su besibaigiančiu nėštumu, o jis girtas miega sau.“ Bet tuo momentu įlėkė dvi kaimynės – kiki kaka, tai ji visą pyktį suspaudė viduje, neišsiliejo. Manė, kad gal tą pykti perėmiau aš. Ir šiaip esu mamos charakterio, ji irgi daug kalbėdavo.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Užtat per krepšinį ištisai šnekate, komentuojate ir savų, ir varžovų žaidimą.

Kai nemoki žaist, tai ir šneki. Reikia kuo nors išsiskirt (šypteli).

Esate pasiekęs ilgaamžiškumo rekordą – tapęs vyriausiu LKL rungtynėse dalyvavusiu krepšininku: paskutinį karjeros mačą sužaidė būdamas 40 metų 9 mėnesių ir 1 dienos.

Man atrodo, Dainiui Šalengai trūksta pusės metų, kad rekordą pagerintų. Mane tai, aišku, nervina. Siūliau potencialiems rekordininkams – ir Šalengai, ir Mindaugui Lukauskiui: „Baikit lošt, eikit vaidint serialuose, galimybių suteiksiu.“ (Juokiasi.) Pasąmonėje mes, na, bent dauguma, norime pasistatyti paminklą. Prezidentas Algirdas Brazauskas kaip paminklą pasistatė Valdovų rūmus. Ir nieko čia blogo, jis turėjo tokių galimybių. Kitas save užfiksuoja kitaip. „Sidabrinės gervės“, M.A.M.A. apdovanojimai – nekomerciniai projektai, bet visi galvoja, kad ir uždirbu, ir dar pats juos skirstau. Net pykti negali. Tikriausiai tai irgi yra tas pats noras užsifiksuoti – kad gal kažkas liks. Dar vienus apdovanojimus galvoju padaryti, tik nesakysiu, kurios srities.

Trankių vakarėlių iki ryto nebebūna?

Vakar buvo! Grįžau normaliai, gal kokią vienuoliktą vakare, bet vos į lovą priėmė! Baisu! Bet toks mūsų gyvenimas: vieną minutę pykstamės, kitą – labai gerai sutariame. Nežinau, kaip ilgai tai gali trukti, bet gal kartu sulauksime senatvės?.. Skirtumas, kalbant apie bėgančius metus, tas, kad po naktinių vakarėlių reikia laiko atsigauti. O anais laikais, būdavo, dalyvauji savaitę, bet po jos eini, sportuoji, dirbi. Ir viskas gerai. Dabar – ragas. Seniai buvau klube, tūse. Pastebėjau, kad noras dingsta savaime. Juk niekas neuždraudė to daryti.

Kokią dar turite ambiciją?

žiauriai daug. Ir visos – tikrai – žemiškos, įgyvendinamos. Ir susijusių su sportu (na, ne tokios, kad svaigčiau pats tapti olimpiniu čempionu), ir su verslu, ir su Lietuvos istorija.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Naujausi straipsniai