Kauno miestą, birželio 1-osios naktį apgaubė mitai. Miesto gyventojai ir svečiai, vidurnaktį susirinkę ant Simono Daukanto tilto klausėsi istorijų ir laukė paslaptingo Slibino...
Renginį atidarė Rytis Zemkauskas: „Niekas nežino, koks yra Kauno mitas. Mes jį kuriame kartu. Būdami ant šio tilto jau esame istorijos dalis“, – pristatydamas naują kaunolegenda.lt internetinį puslapį, kalbėjo žurnalistas. Visi susirinkę buvo pakviesti kurti Kauno ir Lietuvos legendas, supažindinti su Kito kranto: Lenkijos, Turkijos, Italijos, Islandijos mitais.
Pirmąją istoriją apie tyliai žmonių besiklausantį Slibiną pasakojo Rytis, o Aistė ir Urtė skaitė Ežerėlio bei Raudondvario legendas. Paulius pakvietė apsilankyti Paštuvos gyvenvietėje, esančioje Karpio tuopos drevėje ir pasiklausyti augalo šauksmų. Mitas apie medžio skleidžiamus jausmus privertė visus suklusti. Klausytojus savo poezija nustebino ir Povilas iš Kauno, kurio modernios eilės sukėlė šypsenas žmonių veiduose, o Austėjos skaitytas trečiokės rašinys apie Burgerį bei Francą atskleidė, kad pasakas gali kurti net ir patys mažiausi. „Jeigu trečiokai šiame mieste rašo tokias istorijas, tai viskas bus gerai“, – juokavo Rytis Zemkauskas. Nakties tamsoje buvo papasakotos Kauno fortų siaubo istorijos. Renginio pabaigoje, skaityti mitai įgavo pavidalą – Nemuno upėje susirinkę klausytojai išvydo Slibino akis. Jos kvietė visus žmones prisidėti prie didžiojo Kauno pasakojimo.
„Mums atrodo, kad miestas neturi legendos, neturi patrauklaus pasakojimo, kuris suvertų ant vienos virvelės daugybę įvykių, amžių, prieštaringų prisiminimų ir vilčių apie ateitį. Visi lakoniški bandymai nesulaukė dėmesio ir mažai ką sudomino. Norisi, kad miestas turėtų tokių istorijų, kurios įkvėptų, kad miestas turėtų mitinę būtybę, gyvenančią jo gelmėse, saugančią miestą ir suteikiančią jo gyventojams progų svajoti, įsivaizduoti, juokauti, o kartais gal net truputį išsigąsti...“, – apie „Kauno 2022“ Mito idėją pasakojo organizatorius Rytis Zemkauskas.
Paklaustas apie renginio laiką, žurnalistas teigia, kad Kauno Slibinas pasirodo vidurnaktį: „Naktis yra jo laikas, kai jis tyliai išbrenda iš vandenų ir eina į miestą pažiūrėti ar viskas yra gerai. Mat Slibino toks darbas: jis rūpinasi, kad mieste viskas būtų gerai, Kai viską apžiūri, ateina rytas ir jam būna metas sugrįžti į Požeminį Kauną. Mat Kaunai yra du: Saulėtasis, kuriame gyvename mes ir Požeminis, kur gyvena Slibinas ir daug kitų įdomių asmenybių“.
Pasak Ryčio, kiekvienas žmogus gali kurti legendas: „Pasaulis tampa aiškus per pasakojimą. Mes patys tampame suprantami per pasakojimą. Pasakojimas mus sudomina, nuramina, paaiškina mums kas nutiko, pakviečia veikti. Mes skaitome knygas ir tapatinamės su jų herojais. Sakome vaikui: – neverk, papasakok, kas nutiko! Susitikę senus draugus prisimename senas istorijas. Vakare atsigulę savo miegamuosiuose pasakojame vienas kitam kas bus, kuriame savo ateities planus. Balsuojame už politikus, kurie mums sukuria istorijos dramą. Perkame ne vien daiktus, bet ir tų daiktų sukūrimo, pagaminimo legendas. Mes, žmonės, esame pasakojimo būtybės“.
