„Gyvenimas – kaip kinas. Niekada nežinai, ką režisierius ir scenaristas sugalvos. Argi galėjau kada tikėtis tokios pagarbos, kokią man parodė Prancūzija?“, – ketvirtadienio vakarą sakė Prancūzijos meno ir literatūros riterio ordino kavalierė, Tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėja Vida Ramaškienė. Garbingo apdovanojimo insignijas Prancūzijos rezidencijoje Turniškėse jai įteikė Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Claire Lignieres-Counathe.
„Dirbdama beveik trisdešimt metų, jūs formavote jaunųjų sinefilų kartą, jų kino skonį, juk „Kino pavasario“ programa visada yra be galo įdomi ir šiuolaikiška. Jūsų vedamas Vilniaus festivalis tapo tarptautiniu ir Prancūzija kasmet yra svarbi šio festivalio dalis. Labai tuo džiaugiamės ir didžiuojamės“, – įteikdama ordiną sakė Prancūzijos ambasadorė Lietuvoje Claire Lignieres-Counathe.
Po apdovanojimo ceremonijos Vida Ramaškienė prisiminė jausmą, su kuriuo Kanų kino festivalyje stebėdavo padėkos kalbas. „Dažnai šypseną keldavo per kraštus besiveržiančios emocijos ir susipainioję žodžiai ar išvis prarasta kalbos dovana. Šiandien aš jaučiuosi lygiai taip pat, galite iš manęs šaipytis“, – kalbėjo susijaudinusi.
Prancūzijos ambasadorės rezidencijoje Vida Ramaškienė sulaukė daugybės sveikinimų ir viešai dar kartą išpažino savo meilę Prancūzijai bei jos kultūrai: „Gimiau kaime, Prienų rajone. Nuo vaikystės mane žavėjo prancūzų kalba, kai tik išgirsdavau ją per radiją, įsivaizduodavau, kad ir pati kada nors taip galėsiu kalbėti. Taip susiklostė, kad metams bėgant, prancūzų kultūros mano gyvenime radosi vis daugiau – iš pradžių muzikos, vėliau literatūros, o paskui – ir daug kino. Labiau pažinusi prancūzų gyvenimo būdą, negalėjau atsižavėti ir neatsižaviu prancūzišku gyvenimo stiliumi, gebėjimu išlaikyti žaismę ir begalinį dėmesį kultūrai. Esu dėkinga Prancūzijai už dėmesį mūsų veiklai, už pamokas, už pagalbą, o dabar dar – ir už riterio ordiną. Stengsiuosi būti jo verta.“
Atėjo laikas pailsėti, daugiau laiko skirti šeimai ir daryti tai, ką labiausiai norisi. Festivalis šiandien toks stiprus, kad palieku jį be baimės.
Gyvenimas yra gražus! Tokia yra viena mėgstamiausių festivalio „Kino pavasaris“ įkūrėjos frazių. Joje telpa ir visa festivalio istorija, kurios, jei ne prancūzai, galėjo ir nebūti.
„1995-aisiais buvau mačiusi tik vieną – Maskvos tarptautinį kino festivalį, apie Europos festivalius tada nė svajoti negalėjome. „Kino pavasario“ idėją pasiūlė tuometinis Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe`as de Suremainas ir kultūros atašė, nepaprastas Lietuvos draugas Fredericas Jugeau. Dabartinėje prezidentūroje, kur tada buvo įsikūrusi Prancūzijos ambasada, susirinko Vokietijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė, britų tarybos atstovas, savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorius Linas Vildžiūnas ir aš, tada „Lietuvos“ kino teatro direktorė. Fredericas Jugeau kalbėjo apie tai, kad būtų gražu surengti jaunų Europos kino kūrėjų festivalį, o aš galvojau, kas gi tuos filmus žiūrės, jei nežiūri pripažintų režisierių darbų“.
Vis dėlto, iš Prancūzijos į Lietuvą perkeltas kino festivalio modelis pasiteisino – „Kino pavasaris“ įvyko. Per visus tuos metus, jis nebuvo rengiamas tik vieną kartą – 2003-aisiais, kai neliko kino teatro „Lietuva”. „Net ir blogi dalykai virsta geru, – kaip visada optimizmu trykšta festivalio siela. – Jau 2004 metais festivaliui radome kitus namus, jis vyko kino teatre „Vingis”, o mūsų komandą papildė jauni žmonės, kurie festivalį pirmyn savo idėjomis veda iki šiandien. Komanda yra stipriausia, ką turime“.
Prancūzijos ambasados Lietuvoje globą festivalis „Kino pavasaris“ ir jo įkūrėja jaučia iki šiol. Ji su šypsena prisimena pirmąsias išvykas į Kanų kino festivalį, kurias organizavo ir apmokėjo ambasada.
„Tai, kas rodėsi visiškai nepasiekiama, staiga tapo visai arti. Turėjau progos ne tik pamatyti naujausius Europos režisierių kino filmus, bet ir suprasti, kaip yra organizuojami panašūs festivaliai. Tai buvo ypatinga ir nepaprastai vertinga patirtis, leidusi mums atrasti kelius į svarbiausias pasaulio kino industrijos organizacijas, stebėti pasaulinio kino raidą“, – sako Vida Ramaškienė.
Jos akreditacija į garsiausią kino festivalį vis dar galioja, o nuo 1995 metų Vida Ramaškienė nepraleido nė vieno festivalio. Nebuvo jame tik pernai, kai dėl pandemijos Kanų kino festivalis neįvyko.
„Prancūzijos meno ir literatūros riterio ordinas, laukiantis dar vienas Kanų kino festivalis, argi ne puikus pabaigos taškas? – užsimena „Kino pavasario“ įkūrėja. Jau keletą metų ji pamažu tolo nuo pareigų kino festivalyje, o nuo liepos 1 dienos, sako, pilnai pasitraukusi iš aktyvios veiklos ir perdavusi steigėjo teises Algirdui Ramaškai. – Atėjo laikas pailsėti, daugiau laiko skirti šeimai ir daryti tai, ką labiausiai norisi. Festivalis šiandien toks stiprus ir tvirtas, kad palieku jį be baimės ir abejonių“.
„Nepaprastai didžiuojuosi Vida, savo mama. Prancūzijos ordinas yra pelnytas jos pastangų, nuoširdaus darbo įvertinimas. Ji sugebėjo sukurti „Kino pavasarį“ – neeilinį Lietuvos, o dabar jau ir Europos kultūros reiškinį. Tai ji jam paklojo tvirtą pagrindą, suteikė prasmės, suformavo vertybes, kurios įkvėpė komandą ir palietė tūkstančius kino mylėtojų širdis. Ji visada buvo ir liks mūsų įkvėpimas, mūsų pavyzdys. O mes, kartu su komanda, tęsime jos pradėtus ambicingus, kūrybiškus ir novatoriškus darbus“, – tokiais žodžiais festivalio įkūrėją ir savo mamą ambasadoje sveikino „Kino pavasario“ generalinis direktorius Algirdas Ramaška.
Festivalio komanda, sveikindama Vidą Ramaškienę apdovanojimo proga, paruošė jai staigmeną: atsidėkodami už 26 metus, praleistus auginant ne tik festivalį, bet ir su atsidavimu remiant jaunuosius talentus, įsteigė Vidos Ramaškienės vardo apdovanojimą jaunajam talentui kino srityje.