Vida Miknevičiūtė: „Kiekvienas savo laimę turi rasti pats“

Vida Miknevičiūtė / Asmenininio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-04-26 10:43
Gegužės 2-6 d., Vilnius City Opera kvies kartu uždaryti sezoną su nuotaikinga V. A. Mocarto opera „Visos jos tokios“. Į mūsų dienas ir šiltąją Kaprio salą režisierės Dalios Ibelhauptaitės perkeltas spektaklio siužetas leis atsipūsti ir pasvajoti apie (o gal net ir suplanuoti) atostogas šiltuosiuose kraštuose. O štai Fiordilidži vaidmenį atliksianti Vida Miknevičiūtė atostogauja tik Lietuvoje. Vokietijoje gyvenanti ir dirbanti solistė tėvynėje – itin retai matoma. Nenuostabu – jos darbotvarkę užpildžiusios vienos garsiausių Europos scenų, tarp kurių – ir Berlyno, Ciuricho, Mainco operų teatrai. Visgi šį kartą su Vida kalbėjome apie jos kelią iki šiandienos pasiekimų, įsimintiniausias roles ir laisvalaikį, dedikuotą gamtai ir vyrui.

Jau spėjome jus pažinti kaip įsimintiną ir precizišką atlikėją, tačiau dar labai nedaug girdėjome jūsų gyvenimo istorijos.... Kur gimėte ir augote? Kaip papuolėte į muzikos pasaulį?

Gimiau Kaune, – esu tikra kaunietė. Mano tėveliai nėra muzikantai, tiesiog su mama nuo mažų dienų labai mėgome dainuoti, jie pamatė, kad esu muzikali, darželyje mokytoja pasiūlė mane leisti į muzikos mokyklą, o kai paklausė ar noriu, aš, aišku, sakiau „noriu“, – mažam vaikui, viską norisi išbandyti. Kažkaip savaime kelias atvedė į Juozo Naujalio muzikos gimnaziją. Nuo ten ir prasidėjo: ėmiau groti fortepijonu, vėliau, po 9 klasės, pasirinkau chorinio dainavimo specialybę. Baigdama mokyklą net nemaniau, kad galėčiau kažką kito veikti. Žinojau, kad noriu būti dainininke, tad taip ir pasukau.

Kaip klostėsi jūsų studijų metai ir kaip atsidūrėte Vokietijoje?

Likau studijuoti Kaune, įstojau į Lietuvos Muzikos Akademijos Kauno fakultetą. Pirmame magistro kurse, kaip viena iš geriausių studentų fakultete, gavau pasiūlymą dalyvauti Erasmus programoje užsienyje. Parašiau prašymą, atėjo kvietimas į Leipcigą, į Mendelsono Bartoldžio aukštąją muzikos mokyklą pusei metų. Pamaniau: kodėl gi ne, dėstytoja Jūratė Bukauskaitė irgi labai palaikė, liepė važiuoti, sakė, kad reikia susipažinti, reikia naujovių. Taip ir išvykau. O tada išbuvau ne pusę, o visus metus.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Vėliau baigiau magistrą Kaune, bandžiau kabintis Lietuvoje, bet karjerą padaryti čia yra sunku – gerų dainininkų yra labai daug. Bandžiau ir Vilniuje, berods į V. Noreikos operos studiją. Vėliau, nenuleisdama rankų, pati pradėjau ieškoti, kabintis, žiūrėti į užsienį. Vis dėlto tie metai Vokietijoje savo padarė ir... gavau pasiūlymą. Išvykau į perklausą Drezdene, padainavau ir po savaitės ar dviejų, gavau laišką, kad mane kviečia į Ciurichą, Šveicariją, į operos studiją tobulintis. Tai buvo didžiausias džiaugsmas. Aišku, ir baisus skausmas – buvo labai gaila, nes reikėjo palikti namus, tėvus, bet, matyt, taip turėjo būti.

Po Šveicarijos vėl prasidėjo ieškojimai ir mano pirma stotelė Vokietijoje buvo Hamburgas. Čia dainavau operos teatre ir studijoje kur gavau labai didelius vaidmenis, – manimi tiesiog pasitikėjo. Pirmais metais būdama operos studijoje dainavau Adiną iš „Meilės eliksyro“, po to ir Mikaelą („Karmen“), ir Paminą („Užburtoji fleita“), – įvairūs, dideli vaidmenys, kuriuos ne kiekvienas gaudavo atlikti. Man tai buvo didžiulė garbė, patirtis ir taip viskas prasidėjo. Na, o tu juk niekad nežinai, kuriame spektaklyje, kas tarp žiūrovų sėdi, – tai gali būti geriausi agentai. Taip prasidėjo kontaktai, pasiūlymai ir taip aš užsikabinau Vokietijoje.

Ar visuomet svajojote apie karjerą svetur?

Taip negalėčiau pasakyti, bet manau, kad kiekvienas norim tobulėti, kažko siekti, ir yra smagu, kai sekasi, kai tam atsiranda sąlygos. Aišku, nesustoju ties tuo, ką turiu dabar ir nesakau, kad viską jau pasiekiau. Dar turiu didelių planų ir svajoju dar daugiau visko pasiekti.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Atrodo, kad jūs išvažiavote į Vokietiją 2004-2005 metais, tai kaip tik buvo tie metai, kai Dalia Ibelhaupaitė ir Gintaras Rinkevičius, matydami jaunų solistų padėtį Lietuvos operos pasaulyje, nusprendė apjungti jaunimą ir pastatyti pirmąją „Bohemą“. Tuo metu lyg prasilenkėte. Koks jausmas jaunam dainininkui nematyti galimybės dainuoti ir tobulėti namuose? Kaip jūs manote, kokie veiksniai, koks užtaisas jus vedė į sėkmę per daugelį metų darbo?

Į Vokietiją išvykau 2003-2004 metais. Vis dėlto, svetimame krašte yra didžiulė rizika ir niekada nežinai, kaip tave priims, ar būsi įvertintas ir pastebėtas, nes Lietuvoje, vis tiek turi kažkokių pažįstamų, kontaktų. O čia tu esi nežinomas, tiesiog stovi kaip Vida Miknevičiūtė, visiškai nuoga ir niekas tavęs nežino.

Iš vienos pusės, žinoma, skaudu, kad negali dirbti namuose, bet iš kitos pusės smagu, kai tave pamato ir pripažįsta svetur. Tai priklauso nuo kiekvieno, ir yra labai individualu. Mane visad palaikė šeima, mano vyras ir niekada neleido pasiduoti, kaip ir tikėjimas, kad galiu, noriu ir turiu tobulėti. Užsispyrusi buvau nuo mažens. Ir nebijojau. Tiesiog nebijau rizikuoti. Kodėl gi nepabandžius? Vis dėlto, tie metai Vokietijoje, Erasmus programoje, man parodė, kad yra galimybė studijuoti ir dirbti kitaip: eiti pačiam už save, kovoti ir tai man suteikia naujų jėgų. Kiekvienas savo sėkmę, savo laimę turi surasti pats. Aš nepasidaviau, aš ieškau ir man atrodo, kad norint kažką įrodyti, reikia nebijoti rizikuoti, nebijoti savęs pateikti visai kitaip.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Lengva ar sunku buvo adaptuotis gyvenimui kitoje šalyje? Kaip manote, ar lengviau išvykti su išankstiniu nusiteikimu likti, ar paprasčiau „nusėsti“ palengva, neplanuotai?

Aišku, visada yra smagiau, kai žinai, kad liksi, kad turi vietą ir nerizikuoji išvykdamas. Šiuo atveju, taip ir buvo, nes mane pasikvietė. Aš jau žinojau, kur vykstu, kad metams, dviem apsistosiu, žinojau, kad tai – prestižinis teatras, kur dainuoja pasaulinio lygio žvaigždės ir man buvo sudarytos beprotiškai geros galimybės. Mes galėjome jas stebėti, paliesti, klausytis nemokamai kiekvieną vakarą. Tai buvo kažkas tokio, ko aš niekada nepamiršiu ir visą gyvenimą su savimi tolimesniam keliui galiu pasiimti. Tai yra didelis įvertinimas ir džiaugsmas.

Adaptuotis kitoje šalyje yra sunku. Ačiū Dievui, mane visąlaik lydi vyras, tad visad jaučiuosi, lyg namuose. Bet darbe tvyro beprotiška įtampa. Pradžioje buvo sunkiau, dar nemokėjau kalbos, nors, aišku, visi šneka angliškai. Mūsų pasaulis – tarptautinis. Kultūrų skirtumas – beprotiškai didelis. Susirasti draugų yra labai sunku, nors įmanoma, bet adaptuotis visgi nelengva. Tu lieki su savo krašto tradicijomis, net ir maisto gaminimas... Gali paragauti kažko kito, bet pasiilgsti savos virtuvės ir tai yra natūralu. Jeigu esi atviras, linksmas, bendraujantis, – visur priprasi. Mano vienintelis džiaugsmas būdavo, po visų stresų, kuomet labai įsitempi, galvoji kita kalba, namuose atsipalaiduoti ir grįžti į savo kalbą, pasikalbėti su žmogumi. Tai – daug ką reiškia. Šiaip aš visai gerai jaučiuosi ir pritapau tiek Ciuriche, tiek Hamburge, o šiuo metu gyvename netoli Frankfurto.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Papasakokite, kokiuose teatruose dainavote? Kokie vaidmenys buvo mėgstamiausi, įsimintiniausi, arčiausiai širdies?

Dainavau labai daug: Ciuricho operos teatre, beprotiškai daug vaidmenų Hamburge, kur sukaupiau didelių rolių bagažą, Frakfurto operoje, Berlyno Staatsoperoje, Leipcigo operoje, Mainco teatre, Kaselio teatre, Wiesbadeno teatre. Tai – nemažas prestižinių teatrų skaičius ir apie vaidmenis yra labai sudėtinga kalbėti, nes kiekvienas jų yra savitas. Kiekviena rolė, kiekviena opera turi kažką savo ir aš visada bandau palikti tame vaidmenyje dalelę savęs. Nežinau, – kiekvienas subrandintas vaidmuo yra beprotiškai svarbus, aš jį saugau, nešiojuosi ir auginu. O pats didžiausias vaidmuo, man atvėręs daug kelių, pažinčių, buvo Violeta („Traviata“), kurią dainavau būtent Maince, savo teatre.

Tai buvo labai jaudinantis bulgarų režisierės Veros Nemirovos pastatymas ir po jo sulaukiau labai daug pasiūlymų, agentų, žmonių atvažiuodavusių žiūrėti. Mus, solistus, seka, esame stebimi per padidinimo stiklą, o kalbos eina iš lūpų į lūpas. Apie tave vieną kartą žino viename pasaulio krašte, o kitą kart – kitame. Tad „Traviata“ buvo vienas įsimintiniausių, gražiausių ir daugiausiai jėgų, tiek scenoje, tiek balsui pareikalavęs vaidmuo, sulaukęs visiško triumfo.

Dabar dainuoju daug vokiško repertuaro, matau, kad mano balsas krypsta, tinka ir yra patogus Vagneriui bei Štrausui, dėl to Štrauso Imperatorienė („Moteris be šešėlio“), – man didelę įtaką padaręs vaidmuo ir nemažas iššūkis... Turėjau būti antroje sudėtyje, kaip dublerė ir gavau dainuoti vieną orkestrinę repeticiją, po kurios prasidėjo sujudimas... Nebuvau turėjusi nė vienos sceninės repeticijos, nei muzikinės. Buvo numatyta, jog pasirodysiu tik vėlesniuose spektakliuose. Ir tai, kad jie man davė išsibandyti orkestrinę repeticiją... įmetė mane, kaip į šaltą vandenį. Sudainavau ir man pasakė, jog kilo didelis chaosas teatre, bet jie buvo nepatenkinti pirma sudėtimi ir gavosi taip, kad: „Vida, mes norim, kad tu perimtum premjerą“.

Buvo belikusios tik dvi repeticijos, vienintelis prabėgimas, generalinė ir – premjera. Aš klausiau, kaip jie gali manęs prašyti, jei aš nedirbau su režisieriumi... Tai – beprotiškai didelė opera, beprotiškai sunki muzika. Bet jie surizikavo, sakė, kad manim pasitiki, nes mato, ką aš galiu, o režisieriaus paklausus, ar jis nori man ką nors pasakyti, jis atsakė: „Nieko, – tu idealiai darai viską, būtent tai, ką aš noriu“. Tai buvo kažkas tokio: perėmiau didžiausią vaidmenį, įšokau su trimis repeticijomis, ir – premjera. Tai buvo didelis išgyvenimas.

Asmenininio albumo nuotr.
Asmenininio albumo nuotr.

Į kokį kitą gyvenimo „scenarijų“ galėtumėte iškeisti savo dabartinę realybę?

Nenorėčiau nieko keisti. Manau, teisinga yra tai, kad muzika mane lydi visą gyvenimą.

Ne pirmą kartą grįžtate dirbti su VCO trupe. Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas? Kuo jums šis kolektyvas išskirtinis?

Bendradarbiavimas prasidėjo, berods, 2016 metais, kai man paskambino ir paklausė ar negalėčiau padainuoti Tatjanos. O aš pasakiau, kad kodėl gi ne, nes turėjau laisvą laiko tarpą. Viskas prasidėjo labai greitai, spontaniškai. Jūs esate labai jaunas kolektyvas, su jaunais ir talentingais žmonėmis, dirbate profesionaliai ir greitai, kas man labai patinka. Jūs visi esate fantastiški: tiek užkulisiuose, tiek scenoje, visas organizacinis kolektyvas irgi nuostabus.

Tobula jūsų diena?

Kai atsikeli, niekur neskubi, išsimiegi, o jei šviečia saulė, – pasidarai ir balkone atsigeri kavos... paukščiukai čiulba... tobula diena ta, kai gali patinginiauti. Vasaros metu beprotiškai mėgstu grybauti. Atsikelti ryte, kuris pilnas rasos ir rūko, dar diena neišaušus, atsigeri kavos lauke ir leki į mišką. Ieškai grybų... Visada lenktyniaujam su vyru, kas daugiau ras. Nepatikėsite, bet net Vokietijoje susiradome grybavimo vietų. Lietuvoje irgi grybaujame kažkur liepos gale, rugpjūčio pradžioje, jeigu būname. Renkame daug baravykų, – labai juos mėgstu. O Vokietijoj rugsėjo gale, spalio pradžioje irgi atradome savo miškus, vietas. Aišku, čia reikia žinoti, nes ne visur auga tų baravykų, bet jau turim vietų, nesiskundžiam. Tokia mano silpnybė. Dar laisvalaikiu važiuojame žvejoti. Jei oras gražus, praleidžiame dieną prie vandens. Norisi būti gamtoje, pabėgti iš namų, kasdienybės, darbų ir atsijungti visai kitokioje erdvėje. Todėl turim sodybą Lietuvoje, kuri yra visiškai atokiai nuo miesto, Radviliškio rajone. Jokių kaimynų, tik vanduo, miškai, laukai. Ten tiesiog pasisemiame energijos ir naujų jėgų kitam sezonui.

Gyvenime padaryta geriausia klaida?

Net neįsivaizduoju... matyt, kad ištekėjau. Bet aš nesigailiu, nes tai – didžiausia mano laimė. Su vyru Žydrūnu esame kartu jau 17, o susituokę – 10 metų. Galiu tik pasidžiaugti, nes ne kiekvienas vyras galėtų gyventi kartu su manimi, žinant, kiek reikia keliauti, vaidinti įvairiose scenose ir kiek jėgų bei supratimo kartais reikia gyvenant su menininkais. Manau, mūsų santykių paslaptis ir yra begalinis vienas kito supratimas, pasitikėjimas ir meilė. Tą abu labai vertinam ir saugom...

Kiti galėtų sakyti, kad klaida, jog išvažiavau iš Lietuvos. Nors tai nebuvo klaida, o, turbūt, mano sėkmės ženklas, nes čia save ir atradau.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai